Šio sakinio svarbiausias ir ašinis žodis „praeitis“ – nėra praeities, nėra sūnų, nėra iš ko ir ką semti. Praeitis turi dvasią ir kūną: kūnas – kapai, paminklai, mauzoliejai, šventyklos, miestų iros, pylimai, kanalai ir t.t.; dvasia – šventraščiai, epai, padavimai, tai – „Iliada“, „Odisėja“, „Edos“, „Kalevala“, Biblija, „Mahabharata“, Vedos, Koranas ir t.t. Mes neturime nei kūno, nei dvasios – neturime praeities (iki tapome Lenkijos didžiąja kunigaikštyste). Vadinasi, neturime nei sūnų, nei dukrų, o tik esame žali žmogeliukai, čekistai, esesininkai, teroristai, gladiatoriai, vergai ir kiti neįvardinti žmogėnai, kurie klauso ne tėvo, motinos – praeities, o tik „dievo“ – viršininko. Nėra… nėra… nėra arba priėjome kelio pabaigą, griozdišką stulpą su užrašu: „Čia Lietuvos Respublika, kurioje nėra vandens – upių, ežerų, šaltinių, nes čia niekada nelyja“. Apie kokią praeitį giedame? Ar mes nežinome iš vadovėlių ir senųjų raštų, kad čia stabų žemė (nors nė vieno nerasta), kad nuo pasaulio sukūrimo čia gyvename mes – stabmeldžiai (nors tikėjome į Vieną Dievą), kad užsiėmėme baisiausia stabmeldyste (nors gėrėme tik pašventintą vandenį, midų ir kumelių pieną ir dirbome darbus tik pasitarę su Dievu), bet „čia nėra vandens“ – taip yra užrašyta – įstatymas. Daugelis bėga iš šios žemės, nes troškulio mirtis kankinančiai ilga ir baisi. Likusiesiems kažkuris pasiūlė: „Juk mes galime pasiteirauti TO, kuris žino viską, ar čia užrašyta tiesa“. Pasiteiraukime.
Tauta ir valstybė yra, jeigu turi tris liudijimus (pasus, dokumentus): šventraštį – pamatinį gyvybės ir gyvenimo įstatymą; giesmę – giedamąją šventraščio santrauką; konstituciją – šventraščio ir giesmės glaustą gyvenimo tiesų išraišką esamąja kalba. Mes neturime šventraščio, bet turime giesmę ir konstituciją. Ar taip gali būti? Gali. Žinome, kad plėšikų, nusikaltėlių, vergų ordos – valstybės neturi pirmojo svarbiausiojo dokumento, bet moraliniu atžvilgiu jiems jo ir nereikia. Gal mes turime – gal tik kitaip vadiname? Turime ypatingai gausią tautosaką, gal ji yra mūsų šventraštis? „Tautosaka – žodinė ir muzikinė liaudies kūryba“. Lietuvių kalbos žodynas. XV tomas. Vilnius. 1991 m. (išversta į mūsų kalbą tiksliai, vertėjas nepakaltinamas). Pagal šį apibrėžimą tokia tautosaka (tvorčestvo liudei) negali būti šventraščiu – įstatymu. Patyrinėkime žodį „tautosaka“, aišku „tauta+sako“. Žodis „tauta“ reiškia „tėvo tėvūnai“ – „tėvo sūnūs ir dukros“ – „Dievo Tėvo sūnūs ir dukros“. Santykis tėvo su vaikais ypatingai aiškus – tėvas ir motina savo vaikus mokina vaikščioti ir kalbėti. Tėvo ir motinos ištartas žodis ir jis pakartotas kūdikio jam yra įstatymas. Vadinasi, mūsų tautosaka mums yra pamatinis įstatymas, kurį privalome mokėti atmintinai, gerbti ir griežtai jo laikytis. O mes? Mes savo tautosaką – savo praeities dvasią nuvertinome, išniekinome – sukūrėme sau ir pasaulio tautoms nelaimių liūną. Mūsų vaikaičiai apie mus kalbės ir rašys – buvo toks laikas, kai tautos dukros ir sūnūs negalėjo atskirti melo nuo tiesos, nepažinojo Dievo, savęs ir savo kalbos, visatai artėjo baisiausias akimirksnis, bet gal išvengsime? Juk dabar jau žinome, kad mes turime tautosaką – šventraštį, o pasaulio tautos išsigelbėjimo ARKĄ.
Pasižiūrėkime į mūsų antrąjį liudijimą – Tautišką Giesmę – himną. Yra sakinys: „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“. Kažkas nesiderina. Saulė – astronominis šviesulys, kuris pašalina tamsumą, bet ne tamsumas, apie tai gerai žinojo ir V. Kudirka. Tamsumos yra ne astronominis reiškinys, bet dvasinis – melas, baimė, pyktis nežinojimas, klaidos, vergovė ir t.t. Visos geros ir blogos dvasios priklauso ne astronomijai, matematikai, bet Dievo žinybai, o jis yra visų dvasių gimdytojas ir naikintojas. Prašymas bet kokio kūno pagimdyti, paveikti ar sunaikinti dvasią pagal mūsų tautosaką yra Dievo pažinimo antroji pakopa – stabmeldystė – totemizmas. Kaip V. Kudirka lankęs dvasinę seminariją galėjo nusiristi iki stabmeldystės? 1897 metų pabaigoje pradėjo rašyti Tautišką Giesmę, kurioje užrašė „Tegul Dievas Lietuvoj tamsumas prašalina“. Ir logiška, ir gramatiška. 1898 metų pradžioje autorių aplankė ne kartą ir ne vienas „Varpo“ bendradarbis ir beveik visi buvo supažindinti su Giesmės tekstu ir melodija. Buvo pastabų ir pasiūlymų ir vienas kitas siūlė žodį „Dievas“ pakeisti žodžiu „saulė“. Tik kovo mėnesio pradžioje vienas lankytojas – varpininkas įkalbėjo autorių, kad žodis „saulė“ yra tinkamesnis visų pažiūrų tautiečiams. Kaip tarė, taip padarė – pakeitė vieną žodį ir sakinys tapo klasikinės stabmeldystės šedevru. Bet nenusiminkime, nes ir stabmeldžiai, ir nepažįstantys Dievo – bedieviai, ateistai yra Dievo vaikai (mūsų tautosaka). Giesmės žodžiai „Dievas“ ir „saulė“ buvo dar kartą pakelti ankstyvųjų varpininkų 1917 – 1918 metais, bet ir vėl tas pats varpininkas apgynė savo jau įtvirtintą pasiūlymą. Taigi Dievas leido tautos sūnums ir dukroms ne tik paragauti, bet ir sočiai prisivalgyti stabmeldžių duonos.
Pagaliau prisilietėme prie trečiojo tautos – valstybės liudijimo – konstitucijos. Jos keturioliktas straipsnis sako: „Valstybės kalba – lietuvių kalba“. Apžvelkime valstybės čiabuvių kalbas (ne tarmes – tarties skirtumus, bet žodžių skirtumus, o tai kalbų skirtumai). Žemaitijoje – žemaičių kalba, Aukštaitijoje – aukštaičių kalba, Dzūkijoje – dzūkų kalba, Sūduvoje – sūduvių kalba. Lietuvos genties nėra, aišku nėra ir lietuvių kalbos. Tokios kalbos niekada ir niekas nekūrė. Kai kas paakins, kad iš vietinių genčių susikūrusi valstybė bet kokią kalbą gali įvardinti valstybės vardu. Tokio sąmyšio pasaulyje niekada nebūna. Net SSSR savo valstybine kalba neįvardino „eseserų kalba“, bet rusų. Indijos valstybėje dvidešimt viena valstybinė kalba. Tik vykdant nusikaltimą, galima uždrausti kalbą arba įvardinti kitu vardu, norint paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus. Ieškome lietuvių kalbos atsiradimo aplinkybių. Šešiolikto amžiaus viduryje išleistų prūsų kalba katekizmų vokiškose įžangose sakoma, kad neverta leisti daugiau prūsakalbių katekizmų, nes yra sūduvių kalba, kurią supranta visi Prūsijos ir Lietuvos gyventojai. Mes žinome kur gyvena sūduviai ir kokia kalba jie kalba iki šios dienos. Prie prūsų kalbos katekizmų įžangų galime pridurti – nuo Dnepro iki Baltijos jūros ir nuo Estijos iki Pripetės ir Būgo tautos gentys senojo tikėjimo visas apeigas atliko ir asmeniškai bendravo su Dievo Trejybe tik vienintele sūduvių kalba. Kiek visos gentys pažinojo šią kalbą, tokios studijos neturime, bet reikia tikėti įžangų autoriais – „visi supranta“. O dabar prisiminkime „Sūduvą, sūduvį, sūduvių kalbą“, jie reiškia „Dievui artimiausią žemę, žmogų, kalbą“. Taigi negali būti abejonių ir ginčų dėl sūduvių kalbos. Mes ją vadiname „lietuvių kalba“, o tai reiškia „valstybės kalba“, nes mūsų tautos senasis žodis „lietava“ yra „valstybė“. Sūduvių kalbą, įvardindami lietuvių kalba, ją sulyginame, suvienodiname su viso pasaulio genčių, tautų ir valstybių kalbomis, kurių galimybės bendrauti su Dievu yra labai menkos arba jų visai nėra. Mes nepažinodami savo kalbos nežinome, ką turime, galime ir privalome – neišvengiamai tampame elgetomis, vergais ir nusikaltėliais. Sūduvių kalbą įvardyti lietuvių kalba ne nusikaltimas ir ne klaida, jeigu žinome ir suprantame ką ji gali, nes kiekvienas ją pažįstantis ir kalbantis yra sūduvis (nepriklausomai nuo pilietybės ir rasės), o kur sūduvis stovi ir eina visur ir visada yra Sūduva (taip sako tautosaka).
„nežinojome ir neturėjome…“
Pagaliau žinome ir turime: žodį – Dievo žodį; kalbą – artimiausią Dievui; Dievą – Dievo Trejybę; tautosaką – praeitį, ateitį, įstatymą, gyvybę, stiprybę ir visatos lobį.
Jam pagarba – mums pareiga: „Iš praeities semkime stiprybės“ – atsikratykime klaidų, nes joms mėnesiai, dienos ir naktys suskaičiuotos – ateina galingiausia Dievo dvasia GALAS juodajai kiaulei (tautosaka).
Albinas KURTINAITIS