Iš patirtos tragedijos kančios į gyvenimo šviesą išvedė kūryba

…Šių tėvų jų mylimi vaikai jau daugelį metų nepasveikina nei Tėvo dienos, nei bet kuria kita proga. Trys vyrai – trys kančia persunktos istorijos, trys likimai, tų žmonių gyvenimus padaliję į dvi dalis. Aštrių likimo ašmenų kirtis, smogęs į pačią širdies gelmę, panardino tamson, neviltin, žodžiais nenusakomame skausme: laidoti savo mylimą vaiką – daugiau nei eiti prieš gamtą, nebyliai teigiančią, jog vaikų pareiga laidoti savo tėvus, o ne atvirkščiai. Bet, kaip sakoma: Dievas davė – Dievas ir atėmė… Palūžusių žmonių, sielvarto veriamų tėvų, dienoms, virtusioms nesibaigiančiomis naktimis, nelemta buvo sustoti prie jauno gyvenimo kapo duobės. Likimas per didžiulės netekties skausmą atvertė visiškai naują jų gyvenimo etapą. Ne vien tragiškos netekties patirtimi šie trys vyrai: Kalvarijos gyventojai Edmundas Venslova ir Jonas Auksuolis Liutkevičius bei Bartninkų (Vilkaviškio r.) gyventojas Juozas Šalčiūnas panašūs. Jų nepakeliama asmeninė kančia išsiliejo kūryba, naujai įprasminusia jų gyvenimus, tapo atskaitos tašku savirealizacijai, pelniusiai ir pripažinimą…

Poezijos mūza aplankė po sūnaus netekties

***

Kai vėjas lanksto juodalksnių šakas,

Kai debesys pilki žemai praplaukia,

Tu ateini nutolusiu taku

Ir ištiesi man savo baltą ranką.

Ir vėl tave aš iš arti matau,

Matau, kaip vėjas juodalksniuose žaidžia.

Ir jau jaučiu, kaip nuo viršūnių tų

Kažkas į mano širdį nusileidžia.

Ir skauda jau. Ir skauda vis labiau…

Žinau, kad laikas ir mane jau lanksto.

Tai tavo, praeitie, balta ranka

Vėl sužeidė mane tą rytą ankstų…

Taip – eilėraščiu – tegu prasideda pažintis su Bartninkų (Vilkaviškio r.) įžymybe – poetu, dailininku, skulptoriumi Juozu ŠALČIŪNU (g. 1942 m.). Baigęs tuometį Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, J. Šalčiūnas, kad ir kur dirbtų, kad ir ką darytų, niekada nesiskyrė su menu. Tiesa, tam polinkis pasireiškė jau vaikystėje: pirmoji jo skulptūra – medinis šuniukas… Visgi vaikystės svajonę – būti skulptoriumi – J. Šalčiūnas vėliau išplėtė: jis neapsiribojo vien medžiu, puikiai pasireiškė ir kaip tapytojas aliejumi, ir kaip akvarelės meistras. Dabar savo tapybos darbus menininkas šimtais skaičiuotų: tik nedidelė jų dalis namuose, kiti išdovanoti (kiek jų ir Bartninkų gyventojų namus puošia!), parduoti, pasiekę įvairius Lietuvos miestus, net į užsienį išvežti… Didžiaisiais skulptūros darbais (jų yra apie dešimt) dabar jau gali gėrėtis ir ne vienas praeivis: didelė medinė skulptūra prie Vilkaviškio geležinkelio stoties skirta tremtinių atminimui, kita – Bartninkų J. Basanavičiaus vidurinės mokyklos kieme, o kur dar menininko išdrožti riboženkliai, mediniai paminklai kapinėse… Ką jau ir kalbėti apie mažytes skulptūrėles – jų meistras nė skaičiaus nežino, jų kelių – kur, kam išdovanota – net nenumano… Ypatinga skulptūros rūšis J.Šalčiūno kūryboje – „bendradarbiaujant“ su motinėle gamta sukurti kūriniai. Menininkas, kaip ilgametis prisiekęs medžiotojas, daug laiko praleidžia miške. Gera jam ten ne tik medžioklės įkarštyje, smagu šiaip pavaikštinėti, pasidairyti, įsiklausyti į medžių šnarėjimą, samanų dvelksmą. Štai tokių išvykų metu ypač skvarbi akis „pagauna“ ir tam tikras formas, kurios, menininko rankų palytėtos, tampa tikru stebuklu – neįkainojamomis skulptūromis. Keistai susisukęs medis, rodos, gamtos išdaiga, tačiau tereikia tik ją tinkamai prakalbinti, ir ji virsta grakščia gervele ar žvitria slanka…

Kaip poetas, J. Šalčiūnas pasireiškė ne iš karto. Žodžio meno mūza jį aplankė palaužtą kraupios tragedijos. 1992 m. nuo kraujo vėžio mirė septyniolikmetis sūnus Audrius (Šalčiūnams liko vienintelė dukra…). Vaikinukui buvo 15 metų, kai eilinių kraujo tyrimų metu buvo diagnozuota baisi liga. Tėvai mano, kad tai galėjo būti Černobylio elektrinės sprogimo sukeltos radiacijos pasekmė. Dvejus metus – balansavimas tarp vilties ir nevilties, stebuklo meldimas. Deja… Silpstantis, skausmų kamuojamas vaikinas užgeso Kauno klinikose, prie tėvo akių. Iki pat mirties Audrius kalbėjo, guodėsi, kad visą jį skauda. Sukaupęs jėgas, ligoniukas kreipėsi į tėvą: „Ar negalėtum, tėveli, paduoti man vandens iš mūsų šulinio atsigerti?“ „Tą akimirką supratau, kad jau viskas…“ – iki šiol negali nuslėpti jaudulio J. Šalčiūnas, prisimindamas paskutiniąsias sūnaus gyvenimo akimirkas. Audrius išėjo iš šio gyvenimo, palikęs tėvams didžiulį sielvartą. Kaip teigia J. Šalčiūnas, jį su sūnumi siejo labai stiprus ryšys (vaikinas, kaip ir jo tėtis, buvo gabus menui, suprato ir mylėjo gamtą), tad sieloje atsivėrusi skaudanti kiaurymė, rodės, jokios gyvenimo šviesos neįsileis…

Štai tada tėvo sielvartas išsiliejo eilėmis. Pirmieji eilėraščiai taip ir vadinosi – „Audriuko netekus“. „Išsilieti kažkokiu būdu reikia, – sako J. Šalčiūnas, – nors vis tiek lieka visam laikui ryškus praradimo antspaudas, apraizgytas netekties šešėliais. Tai visada gyva žaizda. Štai, rodos, užsimiršti, o štai, žiūrėk, ir vėl viskas skausmu užsidega…“ Vėliau popieriaus lapo griebdavosi ir subtilesniam gamtos pastebėjimui išreikšti, ir gražesniam jausmui išlieti.

1994 m. menininkas debiutavo kaip poetas, išleisdamas eilėraščių knygą „Vėlyva brydė“, o 2008 m. pasirodė nauja jo eilėraščių rinktinė „Blėstanti saulė“. Literatūriniai J. Šalčiūno gebėjimai buvo įvertinti. Jo eilės virto dainomis, o „Poezijos pavasario“ rajoniniame ture jo eilėraščiai pelnė ir žiūrovų simpatijas, ir komisijos įvertinimus, taip pat Nepriklausomų rašytojų sąjungos nominacijas už geriausią eilėraštį. J. Šalčiūnas, kaip pripažintas literatas, yra ir Vilkaviškio literatų klubo „Seklyčia“ narys.

Sielvartas dėl dukters netekties atvėrė duris į selekciją

Kalvarijietis selekcininkas Jonas Auksuolis LIUTKEVIČIUS (g. 1936 m.) žinomas ne tik savo krašte. Jį, stebinantį vis naujomis išvestų gėlių veislėmis, dažnai pamatysi respublikinėse parodose, jo augalais puošiasi ne vienas botanikos sodas. Šis žmogus jau daugiau nei 20 metų gyvena atradimų virpuliu (toks jaudulys, ko gero, būdingas kiekvienam kuriančiam žmogui): laiko išbandymą atlaikiusios gėlės, prie kurių prisilietusi kruopšti selekcininko ranka, padovanoja visiškai naują žiedą – kitokį, dar nematytą. Jonas Auksuolis, kryžminimo būdu išvedantis naujas septynių rūšių gėlių veisles, pasiekęs puikių rezultatų, pelnęs daugybę apdovanojimų, sulaukęs pripažinimo, dabar savęs jau neįsivaizduoja be šio širdžiai mielo užsiėmimo, į kurį, kaip minėta, jį atvedė išgyventa tragedija.

Jonas Auksuolis ir Danutė Liutkevičiai susilaukė dviejų vaikų: sūnus (g. 1959 m.) su šeima gyvena taip pat Kalvarijoje, augina dvi dukras, o štai metais anksčiau gimusios dukters jau daugelį metų nebeturi – ji mirė sulaukusi vos 26 metų amžiaus, našlaičiais palikusi du mažamečius sūnelius (vienam tuomet buvo vos metukai, kitam – dveji).

Nors po tragedijos praėjo daugybė metų, laikas prisiminimų visiškai neišdildė. Kaip šiandien Liutkevičiai prisimena tą dieną, kai dukra Danutė išvyko į Marijampolės ligoninę – chirurginiu būdu šalinti kojos nago. „Išvažiavo sveika – atėmė gyvybę… Tai pati baisiausia naujiena net visoje giminėje, to net šiurpiausiame sapne nesusapnuotum…“ – dalijasi prisiminimais netektį patyrę tėvai. Kiek pavyko išsiaiškinti, dukteriai buvo pasiūlyta visiška narkozė. Suleido sombrevino dozę ir jau užmigdytą medikai paliko. Kai prisiminė – Danutė jau buvo bepabundanti, todėl jai suleido pakartotinę dozę narkotinių medžiagų. Tai išprovokavo šokinę jaunos moters būseną. Norėdami išvesti ją iš tos būsenos, medikai ėmė spaudyti krūtinės ląstą. Dabar lieka tik spėlioti, kaip ir kodėl taip nutiko: krūtinės spaudymo (gaivinimo) metu buvo sulaužyti penki moters šonkauliai, kurie pradūrė kepenis. To pakako, kad padėtis taptų nevaldoma: Danutės gyvybė per pusdienį ištekėjo… 1986 m. lapkričio 1-ąją mirusi dukra jau buvo pašarvota…

Gedulas, prislėgęs namus, rodės, niekada neišsisklaidys. „Kitų vaikai gyvi, sveiki, o mūsų jau nėra…“ – kankinančiai abiem tėvams badė širdis tikrovė, o tėviškas sielvartas J. A. Liutkevičiui kalbėjo savo kalba – norėjosi dukters kapą papuošti ypatingomis gėlėmis. Šis noras žmogų atvedė pas selekcininką K. Nedzvecką, kuris turėjo ypatingų kardelių veislių. Jonas Auksuolis paprašė parduoti kardelį, o selekcininkas atsakė: „Stok į selekcininkų draugiją, tai parduosiu.“ Dvejojantį J. A. Liutkevičių iš tikrųjų įstoti į šią draugiją dar padrąsino ir jos pirmininkas Petras Balčikonis. Ką tuomet beveiksi – įstojo, nors per daug rimtai į tai nežiūrėjo. Šį sprendimą J. A. Liutkevičius, matyt, iš savo mamos paveldėjęs meilę gėlėms, visada puoselėjęs jas savo namuose, priėmė 1989 metais, o po metų jau pradėjo pirmuosius augalų kryžminimo darbus.

J. A. Liutkevičius prisimena: pirmosioms gėlėms, kurios buvo kryžminamos, įsigyti išleido 2 tūkstančius rublių (tuomet tai buvo „žvėriški“ pinigai) – mat gėlių šaknelės (gumbeliai, svogūnėliai) selekcijai turi būti itin kokybiški. Investicija atsipirko: pradedančiojo selekcininko darbas buvo vainikuotas sėkme, o kolegos selekcininkai Auksuolį pavadino laimės kūdikiu.

Selekcininko karjerą J. A. Liutkevičius pradėjo nuo kardelių. Vėliau ėmė išvedinėti ir kitų gėlių naujas veisles. Taigi šiuo metu selekcininko sąskaitoje – septynių gėlių naujos veislės. Šis žmogus jau išvedęs per 40 veislių tulpių, per 100 veislių lelijų (veda dviejų skirtingų grupių lelijas), tiek pat – kardelių, per 40 veislių jurginų, kiek mažiau – vilkdalgių, meilenių.

Visus kryžminimo darbus J. A. Liutkevičius atlieka namuose, kurie išsiskiria išpuoselėta gražia aplinka (Liutkevičių sodyba pelniusi 2008 m. „Sodų spalvų“ konkurso „Mano sodyba“ nugalėtojos vardą), o augina gėles netoli Kalvarijos esančioje, kaip pats vadina, „fazendoje“ – 10 arų plote. Tiesa, šiais metais „fazenda“ kuriam laikui lyg ir palikta likimo valiai, tiksliau, būsimiems vandentiekio vedimo darbams, kurie žada sklypą kuriam laikui paversti iškasinėtomis tranšėjomis, tad visa selekcija persikėlusi į namų valdą.

 Visus darbus, išskyrus patį kryžminimą, vyras dirba petis į petį su žmona. Ši juokauja: tik ten, kur „juodi“ darbai, prireikia vyrui jos pagalbos… O jei rimtai, kryžminimas – itin didelio kruopštumo, kantrybės ir patirties reikalaujantis darbas. „Sukryžminai, – sako selekcininkas, – mirti jau negali: turi laukti, kas bus.“

Rašytojo kelias nusitiesė po dukters mirties

Apie tokius žmones sakoma: davė Dievulis ir nepagailėjo. O pats gera energija tiesiog trykštantis kalvarijietis Edmundas VENSLOVA (g. 1934 m.) lyg juokais, lyg rimtai skundžiasi, kad jam neprošal būtų dar antra pensija: ne dėl pinigų – dėl laiko. Šis žmogus – Kalvarijos trečiojo amžiaus universiteto istorijos ir kultūros fakulteto studentas, lankantis čia ir dailės studiją, aktyvus Kalvarijos bendruomenės narys, beje, dainuojantis ir šios bendruomenės chore „Jovaras“. O labiausiai jis žinomas savo literatūrine veikla.

Ne vien Kalvarijos krašte pripažintas literatas savo gyvenimu gali teigti, kad tas pats laikas, kurio vis trūksta, jam paliko stebėtiną energiją, jaunatvišką veržlumą, apdovanodamas patirties subrandinta išmintimi ir po didžios netekties skausmo išgyvenimų skirdamas kūrėjo dalią.

E. Venslova gimė ir užaugo Būdbalių kaime, tuomet buvusiame Liudvinavo valsčiuje. Baigęs Liudvinavo septynmetę mokyklą, bandė mokslus krimsti ir Marijampolės žemės ūkio, ir Kalvarijos maisto pramonės technikumuose, tačiau nė vieno iš jų nebaigė. Vėliau baigė tik Kalvarijos suaugusiųjų vidurinę mokyklą. Gal taip ir turėjo būti: profesiją, visada garantavusią duonos kąsnį, ko gero, iš tėvų namų atsinešė. E. Venslovos tėvas buvo geras stalius, šio amato ir savo vaikus noriai mokęs. „Tėvas leisdavo gadinti gerą medieną, – prisimena E. Venslova dar vaikystėje gautas staliaus amato pamokas. – Aš tikrai to neleisčiau!“ Vis dėlto tėvo būta labai įžvalgaus: už sūnaus sugadintą medieną likimas atsidėkojo labai profesionaliu nauju staliumi, pratęsusiu šeimos amato tradicijas.

E. Venslovos polinkis rašyti, pasireiškęs dar mokyklos suole, vėliau ilgam buvo prigesęs, o ryškiai sušvito po išgyventos tragedijos: 1992 m. netikėtai mirė Venslovų mylima dukrelė Romena, sulaukusi vos 21-erių metų amžiaus. Skausmas tėvo širdyje pažadino tikrą literatą, iš pradžių eilėraščiais kalbėjusį, o vėliau labiau palinkusį prie prozos.

Tėvų spindulėlis dukrelė Romena, aktyvi visų renginių dalyvė, grojusi pianinu, auksarankė rankdarbių dirbėja, su visais mielai bendraujanti, dar 1992 m. vasaros pradžioje pajuto sveikatos sutrikimus. Tėvai prisiminė: jai, mažytei, buvo įtarta širdies yda, tačiau medikai nuramino – išaugs. Ir išties, rodos, išaugo, tačiau artėjant 21-ajam gimtadieniui Romena ėmė jaustis gana prastai. Silpnumas, jėgų neturėjimas, greitas nuovargis, nuolatinis dusimas buvo kraujotakos sutrikimo (vėliau paaiškės – užsikimšusios kraujagyslės, hipertenzija) pasekmė. Birželio mėnesį tėvai dukterį nuvežė į Vilnių, Santariškių ligoninę. Medikai, nieko konkretaus tuomet nepasakę, liepė atvežti merginą rudenį – esą reikalai rimti… Visą vasarą Romena jautėsi silpnai. Rugpjūčio 16 d. mergina atšventė 21-ąjį gimtadienį, o rugsėjo pradžioje buvo paguldyta į ligoninę. Rugsėjo 16-ąją jos jau nebebuvo: Romena mirė kraujagyslių zondavimo operacijos metu… Iki šiol iš tėvų atminties neišeina dukters paskutinė viešnagė namuose: lipdama į automobilį ji atsisukusi ilgai žiūrėjo į langelį antrame namo aukšte – ten, kur buvo jos kambarys. Matyt, nujausdama, kad čia daugiau nesugrįš, nevalingai atsisveikino su širdžiai brangiu kampeliu. Tikra mistika pasireiškė praėjus mėnesiui po laidotuvių. Tėvai sąmoningai tiek laiko vengė užeiti į Romenos kambarį, o po mėnesio išvydo tikrą stebuklą: daugiau nei mėnesį nelaistytos vazoninės gėlės plieskė nuostabiais žiedais…

Skausmas dėl netekties gyvenimą visiškai užtemdė. Štai tuomet ir pabudo mūza, pirmiausiai pažadinusi posmus Romenai, iš anapus šeimą saugančiam angelėliui, o vėliau – ir prozos kūrinius.

E. Venslova, kaip kūrėjas, pasirodė gana universalus. Per du aktyvios kūrybos dešimtmečius išėjo 18 jo autorinių knygų (poezijos ir prozos), jo kūriniai spausdinti įvairiuose rinkiniuose. Edmundas Venslova šiandien žinomas kaip poetas, satyrikas, prozininkas, išleidęs ir apsakymų rinkinių, ir romaną, ir net fantastikos knygą. Rašytojas prisipažįsta, kad nors pradėjo kaip poetas, dabar vis dėlto proza arčiau širdies – tiesiog smagiau rašyti.

E. Venslovai, nors jau ir pakankamai turinčiam patirties užrašant mintis ir jausmus eilėraščiu ar apsakymu, pats rašymo procesas tebėra didelė paslaptis, kuri ir nuo paties rašytojo bėga nepavejama. „Rodos, šauna į galvą menka mintelė. Prisėdi rašyti, ji tarsi pati plėtojasi, paskui taip tas rašymas pagauna, kad neįmanoma atsiplėšti, – pasakoja E. Venslova. – Taip įtraukia, kad tiesiog negali nerašyti – tikras narkotikas.“ Štai tokiomis akimirkomis, virstančiomis ištisomis valandomis, ir sukuriami nauji pasauliai, vyniojasi žmonių likimai, atėję iš gyvenimo patirties, iš vaizduotės gelmių. Žodžio sukuriamame pasaulyje viskas randa savo vietą: ir skausmas, ir džiaugsmas, ir netikėtumai, kurie paverčia gyvenimą įdomiu. Gal dėl to E. Venslovos kūrinius skaitytojai pamėgsta. Štai, pavyzdžiui, vienintelis rašytojo romanas „Pasiklydę kely“ Kalvarijos viešojoje bibliotekoje yra viena iš tų knygų, kuri labai jau graudžiai nusidėvėjusi: tai rodo, kad keliauja iš rankų į rankas, jos puslapiai dažnai verčiami. Taigi toks knygos likimas – tik komplimentas rašytojui: kūrinys rado kelią į skaitytojo širdį…

Laima GRIGAITYTĖ

Irenos Tamulynienės nuotrauka.

Autorės nuotraukos.

Nr. 22 (26), 2013 m. birželio 1–7 d.