Pagrindinis > Namai > Būstas > Iš kuklutės tėviškės sodybos – užburianti grožio karalija

Iš kuklutės tėviškės sodybos – užburianti grožio karalija

 

Igliaukos kaime (Marijampolės sav.) gyvenančių Petronėlės ir Alfonso ŽIŪRIŲ sodyba jau daugelį metų yra traukos vieta ne tik sutuoktinių artimiesiems, kur jie susirenka maloniam pabendravimui išpuoselėtoje aplinkoje, bet ir kaimynams, kitiems seniūnijos gyventojams, netgi praeinantiems, pravažiuojantiems pagrindine kaimo gatve: akį veria gražiai sutvarkyti namai, žolynų, gėlynų, visžalių krūmynų bei akmenų kompozicijos aplink juos. Tad visai nenuostabu, jog ši sodyba ne kartą buvo apdovanota kaip gražiai tvarkoma ne tik seniūnijos, bet ir savivaldybės mastu. Kas dabar bepatikėtų, kad šioje vietoje buvo gana kukli medinė kaimo trobelė, iš visų pusių apsupta sklypelių, kuriuose augo bulvės, runkeliai, o iš namo langų matėsi seni vaismedžiai, vaiskrūmiai…

Rojaus kampelį ėmė kurti tėviškėje

Ši sodyba – namų šeimininkės Petronėlės tėviškė. Žiūriai, prieš atsikeldami čia, gyveno taip pat Igliaukoje, vadinamajame mokytojų daugiabutyje (Petronėlė – buvusi ilgametė Igliaukos A. Matučio gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė), į žmonos tėviškę užsukdami tik kaip į svečius. 2000 m., sunkiai susirgus Petronėlės tėčiui, o vėliau ir mirus, teko ryžtis pokyčiams: negi paliksi vieną mamą (abu Žiūrių vaikai jau buvo suaugę, iš namų išėję ir savo šeimas sukūrę), tad nė nepajuto, kaip čia apsigyveno. O apsigyvenę iškart griebėsi darbų. Ko gero, sunkiausias darbas buvo įtikinti Petronėlės mamą, kad jau atėjo metas atsisveikinti su ūkiu: gyvuliais ir, be abejo, nesibaigiančiomis vagomis runkelių, augusių kone po namo langais. Alfonsas Žiūrys, auksinių rankų meistras, su pagalba kibo į namo atnaujinimo darbus, o tuo metu kieme vyko aplinkos tvarkymo darbai. Rovė Žiūriai be tvarkos išvešėjusius juodųjų serbentų krūmus, kirto senas slyvas… Ilgą laiką buvo tik savotiškas griovimas, kurio pasekmė – atsivėrusi didelė erdvė, kurioje prasidėjo kūryba. 

Žingsnis po žingsnio, ir Petronėlės tėviškės sodyba ėmė neatpažįstamai keistis. Pirmiausia į akis ėmė kristi dailiai atnaujintas namas, kurio pagrindinis akcentas – meniškomis medinėmis raižytomis kolonomis puošta atvira veranda, „žiūrinti“ tiesiai į gatvę. Namo aplinka taip pat kito. Nebeliko senų medžių, o visas buvusio daržo plotas virto žalia veja, kurioje įsikūrė visžaliai krūmeliai, gėlynai, gausiai dekoruoti akmenų kompozicijomis. Kol visžaliai krūmeliai buvo maži, Petronėlė juos kilnodavusi iš vieno vienos vietos į kitą: tol šie „migruodavę“, kol rasdavę pačią tinkamiausią vietą. Dabar, kai augalai užaugę, jų jau nebekilnoja, tačiau nuolat geni, tad jie nesiliauja džiuginti vešlumu, stilingomis formomis (štai kad ir eile susodintos pušys, saugančios nuo gatvės dulkių, visiškai neprimena savo gentainių iš miško: vešlios, kuplios – tokios jos tapo nuolatinio išmaningo Petronėlės genėjimo dėka).

Po malūno sparnu

Žiūrių sodyboje iškart į akis krenta ir stilizuotas vėjo malūnas – jauki pavėsinė. Tai vyro darbas, kaip svajonė brandintas ne vienus metus. Žmogus jau seniai žavėjęsis vėjiniais malūnais, tad pagaliau ryžosi šią svajonę paversti tikrove. Tiesa, žmonai ilgai nesakė, kodėl vis pjaustinėja lentutes, skaičiuoja, derina. O jau paskui ir išsitarė – lyg pritarimo prašydamas. Petronėlė davusi pritarimą su… sąlyga, jog vyras leisiąs būsimoje pavėsinėje jai laikyti „senus rakandus“ (taip moteris vadina savo potraukį etnografinių daiktų kaupimui). Žiūriai sutarė: Alfonsas pastatė dailų malūną, o jo vidų senoviniais daiktais išpuošė Petronėlė. Dabar ši pavėsinė ne tik sodybos puošmena, bet ir puikiausia priebėga kavos gėrimui, maloniam pašnekesiui.

Netoli malūno – nauja pavėsinė: gerokai erdvesnė, su menišku akmeniniu lauko židiniu. Tai taip pat Alfonso, kuriam talkino anūkas, rankų darbas.

Pati sau dizainerė

Kurdama namų aplinką, Petronėlė niekada nesitarė su aplinkos apželdinimo specialistais, per daug nesižvalgė į madingus tokio pobūdžio žurnalus. Kažkaip intuityviai nuspręsdavo, kur kas geriau tinka, o biologės žinios leido numatyti, kokie augalai kokioje dirvoje vešės. Ypatingą vietą šioje sodyboje rado akmuo. Žiūriai prisimena: mažų akmenėlių gėlynų kompozicijoms jie ir patys tėviškės laukuose prisirinko, ir iš pajūrio parsivežė, o štai didelių akmenų taip paprastai jau nerasi, tad teko net pirkti visą priekabą, kuri tarsi natūraliai išsibarstė aplinkos kompozicijose.

Žiūriai neslepia, jog tuo metu, kai jie tik kūrė savo sodybą, kaimo žmonės gana skeptiškai žiūrėjo į labai jau nepraktiškus jų „kvailiojimus“, o paskui, kai pamatė rezultatą, pripažino: gražu, vadinasi, širdžiai nauda… Juokai juokais, bet Žiūrių pavyzdžiu ėmė ir kiti sekti – mažinti daržų plotus, skirti daugiau erdvės žaliai vejai, gėlynams. „Dabar Igliaukoje daug gražių sodybų, daug žalumos aplink jas, daug ir gėlynų, akmenų kaip puošybos elementų“, – džiaugiasi Petronėlė, pati dosniai dalindamasi su kaimo žmonėmis turimais žolynais, gėlėmis, patarimais.

„Geros rankos“ burtai

Petronėlė garsėja „gera ranka“ (viskas, ką ji pasėja, pasodina, ne tik išdygsta, prigyja, bet ir vešėte veši), tad jai jau įprasta, kai kaimynės prašo jos persodinti gėles, netgi pasėti sėklas.

Beje, šių namų šeimininkė, labiausiai mėgstanti „senoviškas“ gėles (išskirtinė meilė – jurginams, kurie šiemet itin dosniai už tą meilę atsilygino – ūgtelėjo į aukštį per 3 metrus!), vasarinių gėlių turguose neperka – pati iš sėklų užsiaugina, tad vasarą visa sodyba tiesiog žydėte žydi. Tiesa, pastaruoju metu sodyboje daugiausiai daugiametės gėlės. Apskritai sodyboje žydėjimas nesibaigia nuo pat pavasario iki pačių šalnų. To paslaptis – žinojimas, kada kokia gėlė žydi ir to žinojimo taikymas praktiškai. Štai pavasarį nutirpsta sniegas – pirmiausiai pražysta raktažolės, po jų – tulpės, narcizai (Petronėlė sodina ploteliais – tuomet gražu), tarp jų – žiemines (daugiametes) gėlės. Tulpėms, narcizas nužydėjus, žiedynus nuskabo, o kotą palieka, kad sultys sutekėtų į svogūną (jis tampa didesnis, stipresnis), birželio mėnesį iškasa, iki rugsėjo laiko sausoje vietoje pavėsyje arba klojime, o rudenį vėl pasodina į dirvą – kad kitą pavasarį vėl pliekste pliekstų.

Tad ir visai ne keista, kad ši sodyba yra tokia matoma. Būna, kad šalia sustoja pravažiuojantys automobiliai, iš jų išlipę žmonės namų šeimininkų klausia patarimų, kaip tvarkytis namų aplinką, fotografuoja ypač patikusias detales, atvirai žavisi. Buvę netgi gana rizikingų atvejų, kai Žiūrių sukurtas grožis vos nepareikalaudavo aukų. Užsižiūrėję į sodybą pro šalį važiavusių automobilių vairuotojai iš akių pametę kelią… Laimei, nieko blogo neatsitikę, o tokie grožio apologetai atsipirkę tik kartu važiavusių žmonų „komplimentais“…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

2 komentarai(-ų) “Iš kuklutės tėviškės sodybos – užburianti grožio karalija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite