Nepasitikėjimas turimomis finansinėmis žiniomis nemažą dalį mūsų šalies gyventojų nevalingai skatina svarbius sprendimus nusižiūrėti net ir nuo kaimynų. Paradoksalu, tačiau jei kiekvienas savo finansų planavimui skirtume bent tiek laiko ir pastangų, kiek naujo automobilio pirkimui, ateityje savo gyvenime galėtume tikėtis kur kas daugiau stabilumo.
Su studentais praėjusiais metais atlikome tyrimą asmeninių finansų tematika, kurio metu internetinėje anketų platformoje buvo apklausti 398 respondentai. Vertinome, kaip dažnai lietuviai galvoja apie savo būsimą pensiją ir ar yra bandę pasiskaičiuoti, kiek lėšų jie turėtų sukaupti, jog senatvėje turėtų pakankamai pajamų. Deja, bet daugiau nei pusė apklaustųjų teigė niekada to nebandę. Kai nežinai, kur eini, neįmanoma pasirinkti ir tinkamą kelią – jeigu nežinai, kada ir kiek pinigų tau reikės, sprendimus priimti sunku.
Vadovaujasi principu – „darysiu kaip kiti“
Vesdama finansinio raštingumo seminarus ir su studentais šia tema atlikdama įvarius tyrimus, pastebiu, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų, nors finansinių žinių ir turi, tačiau nepasitiki įgūdžiais, todėl delsia arba vengia patys priimti įvairius finansinius sprendimus. Nepasitikėjimas savo žiniomis lemia, kad pasikliaujama šeimos, draugų ar kaimynų sprendimais.
Įsivaizduokite, kad planuojate pirkti automobilį. Iš pradžių išsiaiškinate, ar turite tam santaupų, ar reikės imti paskolą, kokios klasės ar markės tai bus automobilis, kokios spalvos. Kai atsakote sau į daugybę klausimų, apžiūrite ir išbandote ne vieną automobilį, tada ir išsirenkate tinkamiausią. Taip yra su daugeliu dalykų, nes universalaus atsakymo nei į vieną klausimą nėra.
Kiekvienas, svarstantis, kaupti pensiją ar ne, turėtų sau užduoti šiuos klausimus: kiek man metų, kokia šeiminė padėtis, kiek ir kokio turto jau turiu, kiek uždirbu, kaip ir kur noriu gyventi senatvėje, ar jau kaupiu pensijų fonde, kiek turiu sukaupęs pinigų, kokia prognozuojama „Sodros“ pakopos pensijos dalis, ar maksimaliai pasinaudoju pajamų mokesčio lengvata?
Deja, apie būsimą pensiją, kaip apie konkretų savo finansinį tikslą, žmonės vengia galvoti.
Pasirūpinti turi valstybė
Nemaža dalis visuomenės vis dar vadovaujasi įsitikinimu, kad valstybė ir toliau privalo rūpintis žmonių gerove senatvėje. Tokia nuomonė dažniausiai vyrauja tarp 40–50 amžiaus žmonių. Jaunesnio amžiaus šalies gyventojai mano, kad nėra prasmės mąstyti taip toli į priekį, reikia gyventi čia ir dabar, mėgautis ir išnaudoti tai, ką turi šiandien.
Nenoro planuoti finansus ateičiai priežastis yra ir tai, kad ilgus metus šia sritimi rūpinosi tik valstybė.
Senėjanti visuomenė – neigiamas demografinis veiksnys dėl mažėjančio gimstamumo, ilgėjančios gyvenimo trukmės bei jaunų žmonių emigracijos. Valstybės finansams, o ypač pensijų sistemai, iššūkiai kyla dėl besikeičiančio dirbančiųjų ir pensinio amžiaus žmonių santykio. Pagal Europos komisijos demografines prognozes iki 2070 metų Lietuvoje šis santykis gali ir padvigubėti. Pavyzdžiui, jei šiuo metu vienam pensinio amžiaus Lietuvos gyventojui tenka 3,5 dirbančiojo, iki 2070 metų vienam pensininkui teks vos po 1,7 dirbančiojo.
Tokie demografiniai iššūkiai darys Lietuvos socialinio draudimo pensijų sistemai spaudimą ir jau dabar akivaizdu, kad susikurti geresnį gyvenimą pensijoje bus įmanoma nebent individualiai.
Nežinau – vadinasi, bijau
Trijų pakopų pensijų sistema nėra paprasta ir kaip visuma gali būti sunkiai suprantama. Dėl šios priežasties dalis žmonių ją ignoruoja. Žiniasklaidoje šmėžuojančios skirtingos ir neretai prieštaringos įvairių interesų grupių nuomonės situacijos nepataiso. Pavyzdžiui, pensijų fondų valdytojai piešia perdėtai optimistinį paveikslą. O juk žmonėms abejones kelia tokie klausimai kaip: kiek pensijų fonduose esančios lėšos saugios nuo politinės rizikos, kaip pensijų fondus veikia svyravimai finansų rinkose, kaip lėšos apsaugotos, jeigu pensijų fondų valdytojas bankrutuotų.
Kiti veiksniai lemiantys skeptišką visuomenės požiūrį į pensijų kaupimą – per dažni pensijų sistemos pokyčiai, taip pat nepasitikėjimą kelia nežinomybė dėl galimų rizikų, susijusių su politine ir administracine aplinka. Tenka pripažinti, kad vis dar nėra susiformavęs suvokimas dėl atsakomybės persiskirstymo tarp valstybės ir paties žmogaus.
Žmonių atmintyje vis dar gajūs prisiminimai, apie tokius ekonominius ir finansinius įvykius kaip valiutos pasikeitimas bei 2008 m. finansų krizė, kelianti baimę, kad ilgalaikis planavimas ir kaupimas nėra pakankamai saugus ir garantuotas. Tačiau pradžiai bent jau reikėtų savęs paklausti, ar būsima pensija tikrai yra mažiau svarbi už automobilį?
Dr. Asta GAIGALIENĖ,
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto docentė
Jono Petronio nuotraukoje – dr. Asta Gaigalienė.
Kaip ir automobiliui, taip ir gyvenime labai svarbu yra posukiai. Ir bent sau ir artimiausiai aplinkai apie numatomus pasikeitimus svarbu pranesti, priesingu atveju gali ivykti lyg automobilio avarija