Pagrindinis > Naujienos > Į kiek dalių dalijamas metų ratas?

Į kiek dalių dalijamas metų ratas?

Atmintinai mokame: metai turi dvylika mėnesių, yra keturi metų laikai…, nors dienų tėkmėje apie tai paprastai negalvojame, galbūt labiau susimąstome tik metų sandūroje. Mums įprastas kalendorius tarsi pritaikytas pašėlusiam mūsų gyvenimo tempui: viskas padalyta į lygias dalis, o į gamtos ritmą esame linkę nusispjauti – o kaipgi kitaip? – juk darbai ir rūpesčiai nelaukia! Bet nelaukia ir stresas, ir ūmios depresijos, ir… (galima vardinti be galo, be krašto), ir visa tai dėl to, pasak etnokultūros žinovų, kad nemokame suvokti gamtos filosofijos, kad kosminiu greičiu lekiame nuo savo šaknų. Sakysite: kuo dėtas čia kalendorius? Ogi tuo, jog metų ratą suvokdami tik pagal peizažo ir drabužių kaitą iš užburto voverės rato niekada neišlipsime.

Taigi metų rato (kalendoriaus) filosofiją gvildename su etnokultūros specialistais Albinu KURTINAIČIU ir Kęstučiu JUŠKIU.     

Metai dalijami į dvi dalis

Kęstutis Juškys.
Kęstutis Juškys.

Baltų kultūros tyrinėtojas Kęstutis Juškys, kurio magija – protėvių išsaugota išmintis, paremta giliu gamtos pažinimu, gyvenimu pagal šiuos dėsnius, teigia, jog metai, anot senovės baltų, dalijami tik į dvi dalis: Gaja (gyvybės klestėjimo, šviesiųjų jėgų metas) ir Mara (gyvybės apmirimo, tamsiųjų jėgų metas). Mat metai (kaip ir para, kaip ir viskas šiame pasaulyje) susideda iš priešybių: šviesa – tamsa, diena – naktis, vyras – moteris ir t.t., o štai metai, kaip minėta, susideda iš Gajos ir Maros. Gaja – kai viskas randasi: gimsta, bręsta, bujoja…, Mara – poilsio periodas, kai viskas apmiršta, miršta. Gaja nuo Maros atskiriamos per lygiadienius – pavasario (kovo 18 d.) ir rudens (rugsėjo 22 d.). Nuo rudens lygiadienio prasideda Maros periodas – poilsio, atmirimo. Tai, kas nepasiruošę tęsti gyvybės ciklo (kažkurioje vietoje sustoja), privalo mirti. Taigi einant į Marą, viešpatauja tamsos jėgos, todėl tuo metu reikia apsivalyti: mirčiai atiduoti tai, kas jau atgyveno, tapo nereikalinga našta, trukdančia veržimuisi į priekį, stabdančia gyvybines jėgas. Tai susikaupimo, pabuvimo su savimi metas, kai atsikračius vidiniu balastu kaupiamos jėgos naujam startui, kuris ateis laiko ratui vėl pasisukus. Taip gyvena gamta, taip ir žmogaus gyvenimas surėdytas…

…ir į tris!

Albinas Kurtinaitis.
Albinas Kurtinaitis.

„Kiekvieno Tautos žmogaus metai buvo suskirstyti į tris dalis: nuo Kalėdų iki Užgavėnių du mėnesiai gavėnios – ateities; nuo Užgavėnių iki Ilgių aštuoni mėnesiai darbymečio – dabarties; nuo Ilgių iki Kalėdų du mėnesiai vėlinių – praeities. Kaip jie suprato, apčiuopė ir bendravo su žmogumi per visus tris laikotarpius? Pirma (pirmas etapas): dvasia, norinti ar verčiama priimti kūną, atsiduria dvasių erdvėje – rojuje (rujoja, raudonuoja – pakeičia spalvą). Antra: dvasia ima kūną ir atsiduria dvasių erdvėje – žemėje. Trečia: dvasia, atsiskyrusi nuo kūno, bet pasivėlavusi (nesuspėjusi) apsivalyti, atsiduria dvasinėje erdvėje – vėlumoje. Ketvirta: dvasia, atsiskyrusi nuo kūno, apsivaliusi ar apvalyta vėlumoje, atsiduria dvasių romumoje. Penkta: dvasia, prisikėlusi po atsiskyrimo nuo kūno, atsiduria dvasių erdvėje – gerumoje. (…)

Šis trilypis metas kiekvienam žmogui kiekvienu akimirksniu leido gyventi visavertį gyvenimą praeityje, dabartyje ir ateityje“, – knygoje „Garnio vaikai“ rašo jos autorius Albinas Kurtinaitis – neįtikėtino talento, išskirtinės erudicijos etnokultūros tyrinėtojas, kurio tikrasis gyvenimo būdas neįprastas: ieškoti to, ko… nepametė. Vis tik taip ieškodamas atrado ištisą pasaulį, kupiną paslapčių, pasaulį, kuris nuo mūsų nutolęs per tūkstantmečius, tačiau gyvas žodyje, gyvenimo filosofijoje, nors niekaip kol kas nesuderinamas su tradicine Lietuvos istorijos samprata (tiesa, tą pasaulį puikiai atspindi mūsų tautosaka, archajiška, paveldėta iš pačios indoeuropiečių prokalbės kalba…)

Taigi senasis kalendorius buvo suskirstytas į tris esmines dalis: du mėnesiai Gavėnios, 8 mėnesiai darbymečio ir 2 mėnesiai Vėlinių. Vėlinės – 60 dienų iki Kalėdų: tai buvimo su praeitimi, mirusiaisiais metas, po Kalėdų – du mėnesiai buvimo su ateitimi, Gavėnios laikas: kažkas ateis… Taigi Vėlines skirtos išėjusioms dvasioms, Gavėnia – ateinančioms.

Mara – vėlių metas

Nuo rudens lygiadienio iki Kalėdų, kaip teigia K. Juškys, – vėlių laikas, kai vyrauja astralinis pasaulis. Po Kalėdų, kai saulė ima kilti aukščiau astralinis pasaulis slopsta, tuomet pamažu ima vyrauti fizinis pasaulis.

Prasidėjus vėlių metui, reikia „persijungti“: nuo materialaus pasaulio link dvasinio – kad būtų atstatyta lygsvara. Net ir mityba turėtų būti kita (ne veltui šiuo laikotarpiu yra pasninkas).

Vėlinės, vėlių laikas, – šis metas neapsiriboja viena konkrečia diena. Tai kur kas ilgiau trunkantis laikas, leidžiantis gyviesiems bendrauti su mirusiaisiais: abi pusės gali priartėti prie tos ribos, skiriančios šiuos du pasaulius. Pasak K. Juškio, protėviai nestatydavo sienos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, taigi bendravimas vykdavęs natūraliai. Tuomet, kai įsikišo religija, tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių atsirado siena. Deja, šios sienos sugriauti neįmanoma šiais laikas, mat mūsų gyvenimas perėjęs į materialinę pusę, dvasinė pusė dažniausiai neigiama, o gamta tuštumoje nekuria, viskas susijungę į grandines, tad toji siena nugriauta gali būti tik atkūrus visą senąją pasaulėvoką.

Kaip bendrauti su mirusiaisiais? Yra išlikusių aprašymų, kurie nurodo tam tikrus priėjimo prie tos ribos būdus, pavyzdžiui, bendravimas atspindžiais (veidrodžio, lygaus vandens paviršiaus pagalba), psichoemocinis bendravimas.

Mirusiajam dovana – malda, jei tikinčios abi pusės. Geriausia malda – nuoširdūs savo žodžiai: tai, ko nori, ko linki, už ką dėkoji. Mūsų maldos, prisiminimai mirusįjį palaiko toje aplinkoje, kurioje jis buvo (vadinamoji skaistykla, arba žemųjų astralų pasaulis). Bet, perspėja K. Juškys, reikia mirusįjį paleisti, neminėti jo vardo, nes vardą mini – laikai jį „ant ryšio“. „Į mirusįjį nesikreipk vardu, jo nekalbink“, – pritaria ir A. Kurtinaitis.

„Nežinojimas – didelis dalykas, žinojimas – irgi didelis, – lyg juokais, lyg rimtai sako A. Kurtinaitis. – Pirmiausiai reikia suprasti, koks skirtumas tarp kūno ir dvasios. Gyvas – turintis kūną. Neturintis kūno: aš buvau, bet dar buvau negimęs. Kai atimamas kūnas, lieka dvasia, kuri negali kalbėti. Mirusieji nekalba – nė žodžio negali ištarti. Reikia melstis už juos, bet… Pas mus įprasta: užsako Mišias už mirusiuosius, bet nežino, ar reikia to mirusiajam, ar ne. Tuomet, pasak A. Kurtinaičio, reikia klausti to, kuris žino, kitaip tariant, tarpininko tarp mirusiojo ir savęs reikia klausti. Tarpininkas – Aras (žodelį „ar“ vartojame nuolat), tad Aro reikia klausti Dievo Trejybės vardu, nes Aras – Dievo Trejybės visažinė dvasia.

Irenos Tamulynienės asociatyvios nuotraukos.

Autorės nuotraukose – Kęstutis Juškys ir Albinas Kurtinaitis.

Komentaras “Į kiek dalių dalijamas metų ratas?

  1. Dabar toks laiko metas:apmąstymams apie savo būtį,egzistavimą šioje žemėje…straipsnis,pasirodęs pačiu tinkamiausiu laiku… 🙂

Komentuoti: Irena Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite