Pagrindinis > Naujienos > Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių ribai išsitrinant, arba Apie rietenas prie kapo, žmogiškosios egzistencijos trapumą ir ryšius, kurių net mirtis nenutraukia

Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių ribai išsitrinant, arba Apie rietenas prie kapo, žmogiškosios egzistencijos trapumą ir ryšius, kurių net mirtis nenutraukia

Spalio pabaiga – lapkričio pradžia nuo seno buvo suvokiama kaip laikas, kai atsiveria vartai, leidžiantys trumpam susilieti dviem pasauliams: gyvųjų ir mirusiųjų. Kai žvarbaus rudens dangų ima šildyti mažos ugnelės, uždegtos ant mirusių artimųjų kapų, o nuo kasdienybės rutinos surambėjusią sielą – gerumo, atlaidumo šiluma. Kada, ko gero, kiekvieną žmogų apima nepaprastas būties trapumo ir gyvenimo laikinumo pojūtis. Kai šaltu skambėjimu nakties danguje aidinčios žvaigždės skelbia vėlių metą. Kai ypač šiuo metu tikslinga mąstyti apie žmogiškuosius ryšius – tuos tikruosius, paremtus meile, širdies šiluma, dvasios šviesa, kurių nei laikas, nei atstumas, net nei mirtis negali nutraukti.

Taigi koks šių laikų santykis su daugiamete tradicija, minint Ilges, Vėlines, Visų šventųjų dieną?

Metas, kai vėlės Paukščių Taku išlydimos į dausas

„Visos pasaulio religijos buvo paremtos mėnulio kalendoriumi, – sako Etninės kultūros globos tarybos specialistas Suvalkijos regionui Valentinas Jazerskas, – ne išimtis ir senasis lietuvių tikėjimas. Taigi pirmosios lapkričio dienos – kalendorinio virsmo riba. Senovės baltų tikėjime – tai derliaus šventė, atsidėkojimas mirusių artimųjų vėlėms, mat tikėta, jog jos lydėdavusios žmogų, globodavusios visų darbų metu – nuo pat sėjos iki derliaus nuėmimo. Būtent šiuo metu atsiranda Paukščių Takas, kuriuo, kaip tikėta, vėlės ir iškeliauja į dausas“. Kaip sako etnokultūros specialistas, senovės lietuviai Paukščių Taku dausas išskrendančias vėles palydėdavo degindami didelius laužus. Ugnis – kaip apsivalymo, išlydėjimo ženklas (pavyzdžiui, Dzūkijoje dar iki šiol per Vėlines deginami laužai). Šiuo metu ant kapų uždegamos žvakutės – laužų atkartojimas, taigi tradicijos, nors ir modifikuotos, tebėra gyvos.

Senasis šio laikotarpio pavadinimas – Ilgės. Ilgės, kaip derliaus šventė, buvo pažymima tam tikromis apeigomis – sambūriais.  Tai susikaupimo metas, kai suvežamas visas derlius, be to, aktyvaus bendravimo su vėlėmis pabaiga. Po atsisveikinimo su jomis, išlydėjimo į dausas prasideda žiema.

…ir progresuoja astralinės jėgos

„Nuo rudens lygiadienio iki Kalėdų – vėlių metas, – aiškina baltų kultūros tyrinėtojas Kęstutis Juškys, – astralinės jėgos šiuo metu progresuoja, o fizinės – regresuoja“. Tai Maros (mirties) metas, kai fizinis pradas iki pavasario lygiadienio užleidžia vietą dvasiniam pradui. Rudens mirimo banga, įsisiūbavusi būtent vėlių metu, tiek gamtoje, tiek žmogaus gyvenime viską perkainoja: kas nepasiruošęs išlikti, nekokybiškas (netgi žmogaus mintys, jausmai, ryšiai: juk žmogus – grandis gamtos grandinėje), neišlaiko apmirimo laikotarpio – neturi teisės atgimti ir iš tikrųjų numiršta – nesulaukia pavasario lygiadienio.   

„Senovės lietuviai gyveno pagal gamtos ritmą, – sako V. Jazerskas, – tai jiems garantavo tradicijos pastovumą, be to, gebėjimą viską daryti tam skirtu laiku. Štai todėl tas jų gyvenimas buvo daug harmoningesnis, o dabar mes, amžino skubėjimo sūkuryje, paprastai nieko nespėjame, taigi ir darbus nudirbame ne laiku, todėl ir esame apgaubti ne ramybės, o nuolatinio streso“.

„Senasis kalendorius išties skyrėsi nuo dabartinio, – pritaria V. Jazersko minčiai etnokultūros tyrinėtojas Albinas Kurtinaitis. – Senajame kalendoriuje metai buvo suskirstyti į tris nelygias dalis: du mėnesiai (lapkritis, gruodis) buvo skirti vėlėms, du (sausis, vasaris) gavėniai, o likusieji aštuoni – darbymečiui“.

Dievas tik bažnyčioje, Amžinybėn išėjęs artimas žmogus – tik kapinėse?

Visi dvasiniai dalykai šiais laikais, deja, dažnai atsimuša į, rodos, neperlipamą vartotojiška samprata paremtą gyvenimo būdą. Dėl patogumo atsisakoma netgi ir platesnio mąstymo, matymo.  Šie dalykai puikiai atsispindi ir kapinių kultūroje. „Antkapiniai paminklai, – sako V. Jazerskas, –  jau didžiosios architektūros sprendinys, modifikavęsis nuo medinio koplytstulpio, kryžiaus iki akmeninio monumento“. Kita vertus, nieko blogo , kad akmuo kapinėse tapo toks populiarus (juk akmuo – ribos tarp pasaulių simbolis), tačiau jau nuo sovietmečio jo prasmė kapinėse sietina su materialiu ilgaamžiškumu (akmuo – ne medis, nesupus…). Su tuo susijęs ir besaikio mirusių artimųjų kapų lankymas: taip tarsi niveliuojamas dvasinis bendravimas. „Mūsų protėviai į kapines nelakstydavo taip dažnai – jie ne tik tam neturėjo laiko, nebuvo ir būtinybės: su savo mirusiaisiais jie kalbėdavosi ne tik prie kapo, net ir namuose, laukuose, kur dirbdavo,“ – pastebi etnokultūros specialistas.

Dievas tik bažnyčioje, Amžinybėn išėjęs artimas žmogus – tik kapinėse, – tarsi rėkia stereotipu tapusi vartotojiška samprata, nemąstydama, jog Dievas, brangūs žmonės – nesvarbu ar gyvi, ar jau mirę, kaip ir didžiausi pasauliai, telpa žmogaus širdyje – čia reikia ieškoti kalbėjimo dvasia… Bet…

Nepriklausomybės laikotarpiu – mažiau… dvasingumo

Kaip ir visur, kur įkelia koją žmogus, taip ir kapinėse, esama savų dėsningumų, kuriuos suformuoja tiek papročiai, tiek mados, pagaliau – tiek gyvenamasis laikotarpis. Šiuos dėsningumus, jų kaitą, net paradoksus jau daugelį metų stebi Nijolė Bražinskienė, Marijampolės kapinių vedėja.

N. Bražinskienė jau pastebi tam tikras tendencijas, būdingas tiek šiems laikams, tiek, jei reikėtų lyginti, aniems, „rusų“, laikams. Sakoma, artimo žmogaus mirties akimirką, laidotuvių metu išnyksta visi tarpusavio nesutarimai, lieka tik graudulys, skausmas. Deja, kaip pastebi kapinių vedėja, to lyg ir nebeliko: žmonės tapo labai pikti, neteko elementariausio žmogiškumo. Net per laidotuves artimieji nesidrovi tarp savęs rietis, kažkokios nesuvokiamos ambicijos būna stipresnės už paprasčiausią pagarbą velioniui, o pagarbus paskutinysis atsisveikinimas su mirusiuoju dažnai virsta naujų vaidų pradžia. „Jau vis rečiau čia matome ašaras, liūdesį, – sako N. Bražinskienė, – tapo įprasta, jog per laidotuves (o ir vėliau) tik išryškėja nežmogiški net šeimos narių ar kaimynų tarpusavio santykiai…“ Artimo žmogaus kapas tampa naujų kovų arena: štai vienas iš šeimos narių pasodino gėlę – kitas išrovė ir išmetė. Dar daugiau: nors sakoma, jog žemės mirusiam kūnui priglausti visiems užtenka, ir čia, kapinėse, vyksta pjautynės. Žinoma, ne mirusieji grumiasi dėl kapo duobės pločio – jų artimieji. Tai, žiūrėk, gretimo kapo prižiūrėtojas įlindo į svetimą teritoriją ir „atsiriekė“ kokį pusmetrį ne savo velioniui priklausančios žemės, tai praėjimą tarp kapų kitas panaikino – vėl rietenos…

Pasikeitė ir požiūris į kapų tvarkymą. Vieni, kapų vedėjos nuomone, per dažnai čia vaikščioja ir laistytuvų bei kibirų barškinimais trikdo išėjusiųjų amžinybėn ramybę, kiti priešingai – per retai: tik per Vėlines arba išvis metų metais nesirodo. Pastebėta ir kita tendencija: paprastai artimojo kapą puoselėja jau tik vienas šeimos (giminės) narys, o visi kiti pagerbti mirusiojo tik per Vėlines atvyksta… O štai tokiais atvejais, kai artimieji neranda nei laiko, nei noro aplankyti kapo, „rusų laikais“ prieš Vėlines labai gražiai visiems mirusiesiems pagarbą išreikšdavo mokiniai, sugrėbdami nukritusius lapus, iššluodami takelius tarp kapų. Deja, laisvoje Lietuvoje, nežinia kokiais kriterijais vadovaujantis, ši tradicija išnyko…       

Nerašyti dėsniai ir kuriozai: kapinės tampa… vaidų ir rietenų arena 

Yra tokių kapaviečių, kuriose palaidotas vyras su, tarkime, dviem žmonomis ar atvirkščiai. Yra ir toks dėsnis, kad jei žmogus atskirose kapavietėse palaidojo vieną po kito abu turėtus sutuoktinius, tai prieš savo mirtį paprastai pageidauja būti palaidotas šalia pirmojo. Kodėl – belieka spėlioti.  

Belieka spėlioti, ir kodėl žmonės kapinėse tikrus cirkus ištaiso, tik dėl to visiškai nesinori juoktis – belieka tik verkti ir stebėtis.

…Vienas velionis keistai „pajudintas“ buvo po to, kai artimieji šiek tiek praplėtė kapavietę ir beveik nepaliko takelio tarp artimojo ir kito kapo, daugelį metų nelankyto, neprižiūrėto. Po ketverių metų apleistasis kapas pagaliau buvo aplankytas – ir ne tik. Velionio artimieji dėl nusavinto takelio tokį triukšmą pakėlė, kad „grobikams“ nebeliko nieko kito, kaip perstumti savo artimojo palaikus apie pusę metro į kitą pusę…

…Neilgai trukus pirmajai santuokai, vyriškis išsiskyrė, vedė antrą kartą ir gyveno ilgai ir laimingai, kol mirė. Štai tada jį prisiminė pirmoji žmona. Ir dar kaip prisiminė! Per Vėlines mirusio vyro kapą puošdavo rožinės spalvos gėlėmis ir uždegdavo tokios pačios spalvos žvakutes. Meilė, kurios neišdildė laikas? Galima būtų galbūt idealizuoti tokius stiprius jausmus, jei toji moteris nebūtų terorizavusi antrosios žmonos.

…Į kapinių vedėją kreipėsi moteris, skųsdamasi, jog jos brolio kapą labai prastai tvarkanti mirusiojo našlė. Niekuo N. Bražinskienė negalėjo padėti – sutuoktinis turi pirmenybę į kapavietės tvarkymą. Be to, tas kapas buvęs visiškai prižiūrėtas, tad beliko tik atsidusti, jog į netikusius tarpusavio santykius įveliami ir mirusieji…

Kai laidojamas žmogus, anot N. Bražinskienė, kartais į viską žvelgiama iš praktiškosios pusės: yra vietos šalia mirusio dėdės, tetos ir kt., tad nereikės naujo paminklo, tvorelės statyti, o vėliau ir pjaunasi dėl teisė išrauti žolę, pasodinti gėlę. Tad, kaip pataria, kapinių vedėja, geriau iš karto gerai viską apmąstyti.

…Vyras su žmona lyg ir išsiskyrę buvo. Vyras mirė, jį palaidojo šalia jo motinos. Kapą, pasak kitų kapaviečių prižiūrėtojų, uoliai tvarkė buvusi žmona. Neseniai moteris pasisamdė meistrus, kurie ant buvusio vyro giminės paminklo užsirašė ir savo vardą. Nuo šio žingsnio prasidėjo tikras karas: mirusiojo artimieji uždažė buvusios žmonos vardą. Šioji – vėl užsirašė, tie – vėl nutrynė…

…Kai mirė vienišas 100 metų senelis, iš kažkur atsiradęs sūnus pirmiausiai pasiteiravo, ar palikęs tėvas kokio nors turto. Nereikia nė sakyti, jog deramos pagarbos tėvui net nesirengė atiduoti: velionį „pakasė“ vos po kelių valandų, o pats rūpinosi lyg iš dangaus nukritusiu palikimu.

Vėlinės – bendravimo, ryšių puoselėjimo metas

Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebonas Gediminas Bulevičius, būdamas arti žmogaus ir tuomet, kai jis išeina iš šio pasaulio, ir tada, kai išlydi artimą žmogų amžinybėn, pastebi, jog mirusiuosius, deja, mylime labiau nei gyvuosius: padėtas taškas leidžia objektyviau pažvelgti į viską. „Turėdami ne tiek džiaugiamės, kiek turėtume, – sako kun. G. Bulevičius, – o praradę labai verkiame, gailimės, mylime…“

Vėlinės, pasak klebono, prisiminimas, kapų lankymas, ryšio tarp abiejų pasaulių,  pagaliau pasąmoninis savo tautiškumo puoselėjimas: juk lietuviai, ko gero, vienintelė tauta pasaulyje savo mirusiuosius į gimtą žemę iš tolybių (kad ir Sibiro) perlaidojusi.

„Tikiu šventųjų bendravimą“, – sako maldos žodžiai. Tai labai prasmingi žodžiai. „Visi mes esame pašaukti šventumui, – sako kun. G. Bulevičius. – Viešpats atėjo, kad visi būtume išganyti. Mums įgimta trokšti būti gerais, siekti harmoningo bendravimo, gražių ryšių, kurie ir po mirties nenutrūksta: mirusieji mus užtaria, mes už juos meldžiamės… Pagaliau Vėlinės, graži išlikusi tradicija, duoda ramybės, susitaikymo su tuo, kad esame laikini ir trapūs“.  

Jog tikrieji žmogiškieji ryšiai niekada nenutrūksta – net mirtis jų negali įveikti, teigia ir A. Kurtinaitis. Štai kodėl bendravimas, dalijimasis pagalba nenutrūksta netgi tada, kai žmones išskiria mirtis. „Mišios, malda, uždegta žvakutė (nebūtinai ant kapo) – tai gyvųjų pagalba mirusiesiems, – sako A. Kurtinaitis. – Kada reikia mirusiesiems padėti? Jie patys paprašo: tai per sapnus duoda ženklą, tai staiga, rodos, nei iš šio, nei iš to mintis apie Anapilin išėjusį žmogų apninka, tai lyg netyčia už akių užkliūva koks daiktas, primenantis mirusįjį. Deja, šiais laikais daugelis tokius pagalbos iš Anapus prašymus linksta ignoruoti, mat ignoruojamas ir dvasinis ryšys su mirusiaisiais, kuris anksčiau buvo ypač puoselėjamas. Ne tik gyvieji mirusiesiems, bet ir mirusieji gyviesiems padeda, jei tas dvasinis ryšys neignoruojamas. Tam reikalingos vėlgi maldos, ir nuoširdi pagalba, kuri, iš širdies prašoma, tikrai ateina.“ 

Kad būtent šiuo metu geriausia puoselėti gyvųjų ryšį su mirusiaisiais, pripažįsta ir K. Juškys, mat kadangi riba tarp abiejų pasaulių tampa permatoma, abi pusės tuo gali pasinaudoti ir naudojasi (senovėje ypač romėnai, kai rašė Tacitas, išmokę iš baltų žynių, tuo naudodavosi turėdami tam tikrus orakulus). Būtent šiuo metu, kaip minėta, vyrauja astralinis pasaulis , fiziniam pasauliui atsitraukus, tuomet įmanomas ypač veiksmingas bendravimas ne tik su gretutiniu pasauliu (vėlių), bet ir su Kūrėju – tam, kad kiekvieno gyvenimas įgautų kuo daugiau harmonijos.  

„Vėlinės šiais laikais – ne vien pasikalbėjimas su mirusiaisiais tą dieną, jų prisiminimas, – sako V. Jazerskas, – tai ir giminės susibūrimas, tegu ir prie kapo. Jokia paslaptis – šiais laikais mes prarandame ne tik gentinį, bet net ir gimininį bendravimą, tad labai gerai, kad nors vienai dienai vėlės visus suburia – juk ryšio tarp žmonių mirtis nenutraukia. Be to, dabartinė tikrovė tokia, kad senąsias vertybes, tradicijas vaikai jau neperima iš šeimos (anūkai su seneliais negyvena, tėvai per darbus neturi laiko…), todėl Vėlinių metu lankomos kapinės vaikui – dažnai ir šeimos, giminės istorijos pamoka: tegu bent trumpam susimąstoma, kas esu, kaip čia atsidūriau, kur ir kas mano šaknys.“

Štai kodėl džiugina Vėlinių naktį žiburėliais nušvitę kapinių kalneliai. Jie tarsi sako, jog dvasinis lietuvių ryšys nenutrūkęs, jei protėvių vėlės mus visus sukviečia bent vienai dienai pabūti drauge, susikaupti, susimąstyti, jog ne vien duona žmogus gyvas…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE