Trečiadienis, gruodžio 19, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Gyvenimas iš savo generuojamos energijos (“Planetos “Žemė” auditas” tęsinys)

Gyvenimas iš savo generuojamos energijos (“Planetos “Žemė” auditas” tęsinys)

 

(Į rašinio pradžią)

Vienas išminties mokytojas pasakojo mokiniams apie pinigus. Jis teigė: „Pinigai yra visur, jie šalia jūsų, jie skraido ore. Užtenka tik ištiesti ranką ir juos nusikabinti it saldainius nuo kalėdinės eglutės. Neišsemiami turtai prie pat ne toliau kaip per jūsų ištiestą ranką!“ Mokiniai apsidairė, pažiūrėjo vienas į kitą, apsidairė aplinkui. Vienas mokinys rankomis pagraibė orą, pažiūrėjo į delnus, gūžtelėjo pečiais. Tada mokiniai nedrąsiai kreipėsi į mokytoją sakydami: „Mes nematome to, ką matai tu, mokytojau, padėk mums suvokti tai“. Tada mokytojas nuėjo į kitą kambarį, užtruko ten apie 15 minučių ir, kviesdamas mokinius į vidų, pasakė: „Šiame kambaryje yra  turto, jei rasite jį, rasite išmintį ir tapsite turtingi, jei nerasite, man liksite skolingi ir už skolą metus laiko turėsite kasdien plauti mokyklos grindis ir dirbti ūkio darbus. Kas sutinka su sąlygomis, gali įeiti į kambarį“. Pusė mokinių nesiryžo ir tik keletas įėjo. Kambarys buvo tuščias – visiškai tuščias. Tik kambario centre, ant kartoninės dėžės, buvo padėta metalinė skarda. Visa skarda buvo juodu markeriu aprašinėta visokiais žodžiais. Tada mokiniai pradėjo tyrinėti kambarį, bet kadangi jis buvo visiškai tuščias, tai mokiniai susitelkė prie kartoninės dėžės. Apžiūrėję rado ir ją tuščią. Pavartė ją, padaužė, detaliai apžiūrėjo. Nieko neradę, susikoncentravo prie metalinės lentelės. Skaitė užrašus: „Jokių turtų čia nėra!”, „Jūs asilai!”, „Turėsiu kvailų vergų gaują!”, „Jūs nevykėliai!”, „Iš jūsų niekas nesigaus!”, „Ubagais ir valkatomis gimėte, jais ir mirsite!”, „Turtai tik išrinktiesiems!”, „Jūs bankrutuosite!”, „Jūs neturite pinigų tam!”. Tai paskaitę mokiniai įsižeidė, pradėjo keikti mokytoją ir metė mokyklą, taip išsisukdami nuo susitarimo antrosios dalies – tarnavimo mokykloje. Kambaryje liko tik vienas mokinys, jo rankose vis dar tebebuvo mokytojo išmarginta lentelė. Jis žiūrėjo į lentelę, apvertė ją ir kitoje pusėje rado parašyta: „Nuoskaudos”, „Pavydas“, „Šykštumas“, „Ilgas miegojimas“, „Tinginystė“,  „Netikėjimas“, „Kantrybės stoka“, „Melavimas“, „Neatlaidumas“, „Niekšiškumas“, „Pasipūtimas“, „Nepastovumas“, „Kvailumas“.  Mokinys iki sutemų plušo bandydamas suprasti, kur yra lobis, bandė suvokti tų raštų prasmę ir nuorodas. Dar kartą iškratė visą kambarį. Nieko nerado. Išėjo iš kambario. Ten laukė besišypsantis mokytojas. Jo rankose buvo kibiras su vandeniu, įrankis grindų plovimui, skuduras – visas valytojo komplektas. Mokytojas iškilmingai įteikė mokiniui tuos daiktus. Ir vykdė mokinys savo įsipareigojimą. Kasdien valydavo mokyklą, kitas patalpas. Kasdien tekdavo valyti ir tą patalpą, kuri nulėmė jo, kaip valytojo, likimą. Kasdien matydavo tą dėžę su ta lentele ir vis paskaitinėdamas mąstydavo. Per daugelį dienų išmoko atmintinai tuos užrašus, tad jam daugiau nereikėdavo eiti ir skaityti. Tie žodžiai taip įkyriai sukosi jo galvoje, kad net jį pykinti pradėjo, taip jam įgriso, jog mokinys kurį laiką prie tos dėžės vengė artintis, todėl ant jos prasidėjo dulkių civilizacija. Ir vieną dieną, kai visos aistros jau buvo nurimę, mokinys, eilinį kartą tvarkydamas tą kambarį, pastebėjo dulkes. Jis paėmė šlapią skudurą ir pradėjo jas valyti. Bet kartu su dulkėmis nusivalė ir visi užrašai. Ir tada mokinys nušvito. Jis garsiai juokėsi, taip juokėsi, kad subėgo visi ten buvę mokyklos mokiniai. Atėjo ir mokytojas. O mokinys daužė į savo galvą tą lentelę ir kartojo: „Kvailys,  asilas, idiotas…“ Kai baigėsi juoko priepuolis, mokinys priėjo prie mokytojo ir nusilenkė jam. Tada mokytojas tarė: „Tu baigei mokslus. Aš tavęs neturiu daugiau ko mokyti“. Visi mokiniai neteko amo. Jie bumbėjo tarpusavyje, kaip šitas valytojas per pusantrų metų diplomą gavo, o štai jie turi keliskart daugiau mokytis. Mokiniams taip bebumbant, mokytojas paėmė tą lentelę ir ant jos juodu markeriu kažką parašė ir ją įteikė mokiniui. Po trumpo laiko tas mokinys tapo milijonieriumi. Ir jo kabinete, pačioje garbingiausioje vietoje, mediniuose rėmeliuose puikavosi auksinė lentelė su mokytojo ranka užrašytu užrašu: „Pinigai visur!“

Iš įvairiausių pasakų žinome, kad kiekvienas lobis turi ir lobių saugotojus. Saugotojų uždavinys yra, kad lobio niekas negautų. Tik nugalėjęs saugotojus gali pamatyti, ką jie taip žudikiškai saugojo. Tik patyręs pergalę, gali pasiimti tas vertybes. Mokytojas tai puikiai žinojo. Todėl suimitavo gyvenimišką situaciją.

1. Visiems po nosimi padėjo aukso plokštę. Ji padėta buvo kambario viduryje (kaip ir viskas gyvenime yra nuo mūsų per ištiestos rankos atstumą).

2. Mokytojas iškėlė sąlygą: kas nori tapti turtingas, turi prisiimti ir atsakomybę už savo veiksmus. Taigi rizika ir atsakomybė rodo žmogaus brandą. Perspektyvūs mokiniai surizikavo ir prisiėmė už tai atsakomybę. Atsakomybės bijojimas – tai pirmasis lobio saugotojas. Tie mokiniai, kurie išsigando pirmojo gąsdintojo, liko anapus galimybių kambario. Jie pasirinko konservatyvųjį kelią. Tokie gali būti tik geri darbininkai, bet ne milijonieriai ar vadovai. Tokių konservatorių yra daugiau nei 90 % visos visuomenės, todėl jų valandos įkainis mažiausias.

3. Plokštė buvo aprašinėta visokiais įžeidinėjimais. Įžeidinėjimai, pažeminimai, sarkazmas, netikėjimas – tai amžini sėkmingo žmogaus pikti palydovai, tai dar stipresni lobio saugotojai. Kai ką nors pradedi daryti ar organizuoti ir tikėti savo vizija, eiti link tikslo – visada atsiras žmonių, kurie tavo tikėjimą suės kaip šuo kotletą. Visada atsiras tų, kurie tavo idėją sudirbs į miltus. Ir pasės tavyje dvasines piktžoles. Jei ką nors pradėsi daryti, eik iki galo. Jei visi tyčiojasi, netiki ir tavo pasirinktą kelią niekina – žinok, kad eini teisingu ir vertingu keliu. Jei negauni pasipriešinimo, tai, vadinasi, nėra lobių saugotojo, vadinasi, ir lobio nėra. Negi jis saugos tuščią vietą? Visada atsimink, kad niekada nereikia klausyti patarimų tų žmonių, kurie nieko nepasiekę. Ką jie gali patarti??? Nebent tik tai, ką patys išmano – kaip lenkti galvas prieš tuos demonus, kurie tavęs neprileidžia prie gyvenimo galimybių. Tie patarėjai jau pralošę savo gyvenimo kovą. Juos pavergė netikėjimas ir jie tapo to demono tarnais, per kuriuos piktasis lobių saugotojas ir skleidžia savo ereziją. Netikėk jais. Eik pirmyn. Eik tikėdamas. Viskas įmanoma tam, kas tiki. Nesusidėk su tais, kurie bando tave nustumti nuo tavo kelio. Neklausyk jų „pamokslų“. Liaudies išmintis sako: „Su kuo sutapsi, tuo pats tapsi“  (šiai patarlei paaiškinimų nereikia). Tau rinktis. Pasakojime tik vienas mokinys pasirinko, kiti pakluso abejonėms ir nebaigė pasirinkto kelio. Tokie žmonės truputį turi „šarmo“, bet nepakankamai, jie gali dirbti smulkiais grupelių vadovais, bet ne daugiau. Jų valandos užmokestis atitinkamai daug didesnis. Nes jų tik kokie 5% visos žmonių populiacijos.

Ir tas mokinys, kuris nugalėjo visus savo vidinius drakonus, tapo milijonieriumi. O anie, tie, kurie  tuomet pasipiktinę išėjo iš to kambario, įsidarbino pas laimėtoją. Jie tarnavo tam, kuris laimėjo šią kovą. O tie, kurie net nebandė įeiti į tą gyvenimo išbandymų kambarį, labai sėkmingai užsiregistravo darbo biržoje ir dar ir dabar ten registruoti. Tokie žmonės labiau linkę gyventi iš išmaldos nei kažko siekti.

Kiti barjerai, kuriuos sustato mūsų kelyje tie trukdytojai, – tai mūsų emocijos. Pinigai visur, tik ne kiekvienas juos mato. Taigi kas trukdo juos pamatyti?  

Nuoskaudos. Jei nuoskaudas įsileidi, jos užnuodija tavo širdį. Užima tavo protą, įtraukia tave į negatyvių minčių užburtą ratą,  iš kurio nėra išėjimo. Kuo daugiau apie tai galvoji, tuo daugiau nori apie tai galvoti. Visi sėkmingi žmonės puikiai žino taisyklę: tu šiandien turi tai, ką galvojai ir kokios mintys tavyje sukosi vakar. Pralaužk užburtą ratą! Indėnų išmintis sako: jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave. Į ką koncentruojiesi, tą turi. Ką medituoji, tą gauni. Jei medituoji problemas – problemų ir susikuri.

Pavydas – tai dar vienas nuodas. Tai neteisingų sprendimų gidas. Sprendimai, kurie padaryti iš pavydo, niekad nebūna teisingi. Pavydas taip pat apakina.

Šykštumas. O, tai pats didžiausias nuodas ir stabdis klestėjimui! Šykštus tik ima iš visur ir niekam nieko neduoda. Tokie žmonės yra parazitai. Jie visada daugiau paima nei atiduoda. Kai tu daugiau paimi nei atiduodi, tai sukuri tam tikrą vakuumą. Ir tas vakuumas yra skola. Tu tampi skolingas Visatai, nes iš jos paėmei daugiau nei davei. O kadangi gamtoje vakuumo nėra, tai ji jį greitai užpildo. Kai gamta užpildo vakuumą, tai ji iš šykštaus atima tai, ką jis per daug paėmė. Todėl ir patarlė sako, kad šykštus dvigubai moka. Gamta (ar Dievas) paima iš šykštaus tai, kas per daug pasisavinta, ir dar antra tiek. Taigi šykštus niekad nebus sėkmingas. Tai prieštarautų gamtos dėsniams. O dar vienas dėsnis, net Biblijoje aprašytas, teigia, kad ką pasėsi, tą ir pjausi. Jei sėji šykštumą, tai šykštumą ir gausi iš aplinkos. Jei dosniai daliniesi ar aukoji, gausi dešimteriopai atgal. Tai patikrinti dėsniai. Galima atgal gauti ir šimteriopai, ir tūkstanteriopai, tik reikia žinoti daugiau taisyklių, kurios pakelia aukojimo naudingumo koeficientą. Štai viena iš jų: gerų darbų vertė – tai noras, kad jie liktų nežinomi.

Ilgas miegojimas. Saliamonas savo patarlių knygoje yra pasakęs: “Ar ilgai miegosi, tinginy? Kada atsikelsi iš savo miego? Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį pagulėsi sudėjęs rankas, ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas“. Taigi ir lietuvių liaudies patarlės byloja, jog vėlai gulęs ir anksti kėlęs nesigailėsi. Visko mes galime gauti iš Visatos apsčiai, išskyrus vieną dalyką. Tas dalykas yra laikas. Per brangi prabanga ilgiems miegojimams švaistyti tokias brangenybes. Ilgas miegojimas trukdo pamatyti lobius, nes kai miegi, akys būna užmerktos.

Tinginystė. Čia liga, kuria serga pusė visų žemės gyventojų. Ją reikia gydyti. O niekas geriau negydo tinginystės, kaip darbo terapija. Kai tingi ir nieko neveiki, tai niekas ir nevyksta. Tinginys negali pamatyti aukso net kabančio po nosimi, nes tingi net akis pakelti. Kiek žinau milijonierių, visi jie dirbdavo po aštuoniolika valandų per parą ir daugiau. Tokią kainą reikia mokėti norint tapti turtingu. Sakysite, gaunasi, kad kai nedirbi, neturi už ką gyventi, o kai dirbi, neturi kada gyventi? Išmintingas žmogus turi ir viena, ir kita.

Netikėjimas – vienas iš didžiausių akiraiščių. Tai sudėtingiausias stabdis, sulaikantis 98%  visuomenės nuo sėkmės. Jei žmogus netiki, tai jau jokie pasakojimai ar įtikinėjimai jam nepadės. Tai prabangos dalykas. Iš tikro tai nėra sudėtinga. Naujajame Testamente Jėzus Kristus bardavo savo mokinius už jų netikėjimą. Vienas jo mokinys Matas rašė: „Jiems atėjus prie minios, priėjo vienas vyras ir puolė prieš Jį ant kelių, sakydamas: „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi: dažnai įpuola į ugnį ir į vandenį. Aš atvedžiau jį pas Tavo mokinius, bet jie nepajėgė išgydyti“. Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane“. Jėzus sudraudė demoną, šis išėjo iš berniuko, ir tą pačią akimirką jis pasveiko. Tuomet mokiniai priėjo prie Jėzaus vieni ir klausė: „Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?“ Jėzus jiems atsakė: „Dėl jūsų netikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: „Persikelk iš čia į tenai“, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo“. Jei tikėjimui paklūsta net piktosios dvasios, tai tuo labiau kažkokia energijos forma, tokia kaip pinigai, taip pat pavaldi tikėjimui. Jei tikėjimo galia galima kalnus kilnoti, tai ką reiškia padaryti milijoninį verslą? Taigi tam, kas tiki tuo, ką daro – nieko nėra neįmanomo. Bet reikia turėti vidinį giluminį tikėjimą. Jį galima išvystyti.

Nekantrumas. Šia savybe pasižymi vaikai. Taigi tai – vaikiškumo bruožas. Įsivaizduokime žemdirbį, kuris neturi kantrybės. Žemdirbys pasėja bulves. Po poros dienų eina į lauką ir žiūri – nieko nėra. Kapsto žemę, o ten tik pasėtos bulvės ir šalia jų nėra šviežių bulvių. Ateina po savaitės ir piktinasi, kad net tos bulvės, kurios buvo užkastos kaip sėkla, susitraukė, suminkštėjo, sudygo ir net jos tapo nevalgomos. Tada žemdirbys puola į paniką. Ir pradeda klykti ant visų laukų; „Aš praradau toną bulvių, kurias sukišau į žemę. Visa tona bulvių niekais nuėjo!“ Ir nekantrusis žemdirbys rauna kiekvieną vos pradėjusį dygti bulvienojų ir tikrina, ar nėra bulvių. Ir su kiekvienu išrautu krūmeliu jo depresija vis didėja, apmaudas auga ir nusivylimas pasiekia aukščiausią nekantrumo tašką. Ūkininkas sau pasako: „Niekas man nesigavo iš viso to“. Tada nekantrusis ūkininkas sėda į traktorių ir aparia iš naujo laukus ir užsėja kviečius. Ir vėl po kelių dienų kapsto žemę, ieškodamas, kur kviečiai pasidaugino. Juokinga. Šypsomės. Su bulvėmis tai viskas aišku, o kaip su gyvenimiškais darbais? Argi mūsų verslai ir darbai kartais nėra panašūs į nekantriojo ūkininko veiklą? Jei net bulvėms užaugti reikia laiko, tai ir kiekvienam reiškiniui ar dalykui šioje žemėje reikia taipogi laiko. Taigi nekantrumas trukdo pamatyti turtus, kabančius po nosimi.

Melavimas. Meluojantis žmogus – tai toks žmogus, kuris savo veiksmais sukuria nepatikimo žmogaus įvaizdį. Tada tokiam žmogui nėra šansų būti sėkmingu. Toks gali būti tik profesionaliu aferistu. Jei sykį pamelavai, apie tave pasklis žinia, kad tu nepatikimas. O kadangi yra toks dėsnis, jog tapatybės viena kitą traukia, tai apie tave pradės rinktis tokie pat melagiai. Ar gali avis nusipenėti ganydamasi tarp kaimenės vilkų? Ar galima turėti sėkmę tarp melagių? Net lietuvių liaudies patarlė sako: „pasakyk, kas tavo draugai,  pasakysiu, kas tu“. Labai taikliai pasakyta. Taigi jei nori būti sėkmingas – nedaryk iš savo burnos unitazo. Mat tas unitazas tampa kartais toks didelis, jog užstoja saulę. O tamsoje negali matyti tų dalykų, kurie kabo ištiestos rankos atstumu nuo tavęs.

Neatlaidumas. Ši problema lydi dažnai lyderius, kurie tik pradeda realizuoti savo galimybes. Tai žmogaus, kaip vadovo, stabdis. Einant sėkmės keliu, nedovanotinos klaidos yra ambicingumas ir įžeidumas. Tokie žmonės toli neina. Jų sprendimai būna pagrįsti ne sveiku protu, o ambicijomis. Ambicijos – tai iškreiptas realybės vaizdas. Geriausi klientai dažniausiai būna tokie „užknisantys“, tokie bjaurūs, kad norisi juos pasiųsti taip toli, tarkime, kažkur į Kinijos liaudies respublikos pietinę dalį. Tiksli vieta čia. Bet vis vien reikia jiems atleisti ir su jais dirbti toliau. Nes įsižeidęs prarasi klientą, prarasi pajamas, prarasi sėkmę. Tikras sėkmės žmogus iš kiekvienos problemos pasidaro žaidimą. Jis stumdo figūras ir mėgaujasi tuo. Netapk žaidimo figūra, tapk žaidėju. Žaidėjas niekad neima į širdį to, kas vyksta žaidimų lentoje. Figūros prarandamos ir vėl atrandamos, o žaidėjo, kuris stumdo figūras, tai niekaip nepaliečia. Atsiskirk emociškai nuo problemų ir tapsi mažiau pažeidžiamas.  Žaidimo figūra mato tik kitą figūrą. O tik žaidėjas gali matyti visą žaidimo lentą. Neleisk problemai ir nuoskaudai užgožti saulės. Tame pasakojime mokytojas aiškiai pademonstravo, kaip tokia emocija žmones apakina. Ir jie nemato auksinių galimybių, o tik problemas ir išeities nebuvimą.

Niekšiškumas. Yra žmonių grupė, kurie niekada netaps sėkmingi. Tai žmonės, „apdovanoti“ visų neigiamų bruožų kolekcija. Šie žmonės yra prakeikti. Kur jie pasirodo, ten ašaros ir skausmas. Tai demonų tarnai. Tokių reikia vengti ir šalintis jų.  Jie akli ir jų akys nepritaikytos matyti, jų paskirtis tik verkti. Nes ką jie sėja, tą ir pjauna.

Pasipūtimas. Yra žmonių, kurie tuščiai pučiasi. Dažniausiai matydavau tokius darbuotojus, kurie vos gavę pinigų iš karto bėga kur nors, kur yra žmonių, ypač pažįstamų, ir bando parodyti, kad turi pinigų. Jei pasipūtėlis ką perka, tai būtinai išsitrauks visą pluoštą pinigų ir iš tos krūvos demonstratyviai atskaičiuos reikiamą sumą. Būtinai nusipirks prabangius rūbus ir slankios visiem rodydamasis, o visą likusį mėnesį badaus. Pasipūtęs – tai reiškia jog jis pripūstas oro ir dėl oro atrodo daug didesnis. Bet tas dydis niekuo nepagrįstas. Tokie veiksmai sukelia kitų žmonių pavydą. Ir toks žmogus gauna visus to pavydo vaisius. O išmintingas žmogus savo turtingumą slėps, nenorėdamas išsiskirti iš minios. Kam sukelti pavydo bangą? Pasipūtęs žmogus negali matyti šalia esančių turtų ir galimybių, nes jis gyvena savo susikurtose iliuzinėse tikrovėse, kur kiaulė virsta drambliu, o adata – vežimu.

Nepastovumas. Yra žmonių, kurie greitai griebiasi ko nors ir labai greitai viską meta. Labai seni rankraščiai rašo, jog mes, žmonės, čia, žemėje, turime sau pagalbininkų. Jie plika akim nematomi. Reikia modifikuoto tiesioginio matymo, kad juos pamatytum. Taigi jų pareiga mums padėti. Kad būtų lengviau tai paaiškinti, galima juos pavadinti kad ir angelais. Taigi kai mes ko nors paprašome, tai tie angelai pradeda vykdyti užsakymą. Jei paprašai, tarkim, motociklo, angelai iš karto pradeda „styguoti“ reikaliuką. Jie pradeda organizuoti, kur tau gauti pinigų sumą, kad nupirktum tą  daiktą, ar kitais būdais organizuoja galutinį tavo noro  įgyvendinimą. Nesunku įsivaizduoti, kaip angelai velka motociklą, skirtą tik tau, ir čia siurprizas jiems. Tu persigalvoji, sakydamas ne, nenoriu motociklo – noriu automobilio. Angelai trenkia ant žemės motociklą ir vilkti automobilį. Čia nepastovus žmogus vėl apsigalvoja: ne, aš nenoriu automobilio, o noriu arklio. Po keleto tokių išdaigų angelai trenkia viską ir pasiunčia tave į Kinijos liaudies respublikos pietinį regioną. Tada vargas nepastoviam žmogui. Jis negaus, ko nori, ir niekas jam nesiseks. Tad nesityčiok iš Dievo angelų. Daug mąstyk prieš sugalvodamas norą, pasverk visus „už“ ir „prieš“, apsispręsk ir tada norėk. Ir būk užtikrintas, kad eisi iki galo. Tik tada, tokia pozicija pritraukia galimybes ir žinias. Priešingu atveju nepastovus žmogus panašus į pilietį, kuris laive per audrą blaškosi siūbuojamas bangų. Tam piliečiui jūros liga, jį pykina,  jis galvoja tik apie krantą ir jo akys įsmeigtos į jo paties ant laivo sienų ir grindų nutaškytą avangardistinį paveikslą. Jo uoslė užuodžia tik jo apvirškintą vakarienę. Ar toks žmogus gali ką nors pastebėti be savo gyvenimo būdo išskyrų? Ar jis gali matyti aplinkui esančias galimybes ir turtus? Neleisk nepastovumui įsiūbuoti tavo gyvenimo laivo.

Kvailumas. Yra patarlė, sakanti, jog protingas mokosi iš kitų klaidų, o kvailys iš savų. Ir tai niekad neišmoksta. Tylėjimas tylėjimui nelygu: vieni tyli todėl, kad kažko nesupranta, kiti – pernelyg gerai supranta, todėl tyli. Biblijoje, Saliamono patarlių knygoje, parašyta: “Net kvailys, jei jis tyli, laikomas išmintingu, ir kas sučiaupia lūpas, laikomas protingu“.

Šie išvardinti dalykai yra žmonijos gyvenimo dulkės, trukdančios matyti galimybes. Ir tai toli gražu ne visos blogosios ir stabdančios savybės. Pasakojime mokytojas mokiniui liepė valyti mokyklą. Mokinys to nesuprato, bet vykdė mokytojo nurodymą. Tai galinga meditacija. Juk valydamas grindis, palanges, langus, tu švarini savo vidinę aplinką. Paslaptis yra ta, kad tu padėdamas kitiem ir valydamas dulkes – daugiausia valai save. Tarnaudamas kitiems, tarnauji sau.

Pinigai – tai energijos forma

Pavyzdžiui,  tu iškepi pyragą ir tam procesui sunaudoji tam tikrą kiekį energijos. Tą kiekį įvertini tam tikru energolapelių kiekiu. O kitas žmogus  užaugina bulves, kurių tau reikia.  Jis taip pat pagal savo energijos rūšį įvertina savo produktą energolapeliais. Štai taip susitarę šios planetos dvikojai apvalkalo nešiotojai, kad tie lapeliai atspindi fiksuotą sunaudotos energijos ekvivalentą.

Dosni planeta

Mūsų žemė yra dosni planeta. Joje visko apsčiai. Kiekvienas žmogus gali tapti turtuoliu. Ir tų gėrybių tikrai užteks kiekvienam. Visi šios žemės principai suorientuoti į gausą. Kviečio varpa užaugina daug daugiau grūdų, nei to reikia kviečiui daugintis ir paukščiam palesti. Taip gamtos surėdyta. Na, kad ir aguona, ji pribarsto tūkstančius sėklų, o jų reikia tik kelių, kad aguonos šioje planetoje išliktų. Tai gausos planeta ir viskas orientuota į gausą. Čia egzistuoja tik vienas trūkumas – laiko.  Laiko gramas – aukso gramas, bet net už toną aukso nenusipirksi gramo laiko.

Reti žmonės

Yra toks anekdotas: „Įsidarbina Moišė statybinėje bendrovėje. Brigadininkas jam bando paaiškinti, ką ir kur reikia iškasti. Moišė viską išklauso tylėdamas. Tada brigadininkas, Moišei duodamas kastuvą, dar paklausė, ar viską jis suprato? Moišė, paėmęs kastuvą, varto ir nustebusiomis akimis žiūri, tada klausia brigadininko: „Klausyk, o kurrr motoras?“ Brigadininkas nusijuokia ir sako: „O kur tu matei kastuvą su motoru?“ Tada Moišė jam atsako: „O kur tu matei žydą su kastuvu?“ Ir iš tikro – man neteko matyti žydų tautybės atstovo su kastuvu. Kodėl? O todėl, kad judaizme jie mokosi iš torų, senovės išminties rankraščių. Ten sukaupta išmintis, kaip sukurti savyje vidinį svorį. Žydų toros – tai beveik tie patys raštai, kaip pas mus Biblija. Biblijoje sukaupta tūkstantmečių patirtis. Turtingumo ir skurdo principai, dėsniai, kaip tapti tuo, kurio valandos įkainis prilygsta kito žmogaus metiniam uždarbiui. Tokie žmonės kaip auksas. O auksas vertingas dėl to, kad jo yra nedaug. Žmonės, atsikratę gyvenimo problemų, įgavę pasitikėjimo savimi, galintys galingai ir savarankiškai veikti, tokie reti, kad jie vertinami labiau nei auksas. Jie per valandą uždirba tūkstančius kartų daugiau nei ribotas ir abejojantis žmogus. Tie žmonės yra energetiškai ir dvasiškai sunkūs, arba jie turi didelį vidinį svorį. Tokie žmonės gali padaryti bet ką.

Masės dėsnis

Žmogelį slėgė nesibaigiantys gyvenimo vargai. Jis atėjo guostis pas garsų dvasios mokytoją: „Nebegaliu daugiau! Tokio gyvenimo neištversiu“. Mokytojas paėmė saują pelenų ir subėrė juos į skaidraus vandens stiklinę, stovėjusią ant stalo. Vanduo susidrumstė ir pajuodo. Mokytojas tarė: „Tai – tavo kančios“. Ir išpylė vandenį. Tada vėl paėmė saują pelenų, tokią kaip pirmoji, parodė ją žmogui ir persisvėręs per langą sviedė pelenus į jūrą. Jie akimirksniu išsisklaidė, o jūra liko tokia kaip buvusi. „Matai? – pasakė mokytojas. – Kiekvieną dieną reikia apsispręsti, kuo būti: ar vandens stikline, ar jūra. Mes visą laiką galime rinktis. Galvok apie pasaulio problemas, tapsi okeanu, galvok apie savo problemas – tapsi stikline“.

Čia yra dar vienas dėsnis, kuris puikiai veikia šioje Visatoje. Ir tas dėsnis skamba štai kaip: apie sunkesnius dangaus kūnus sukasi lengvesni. Apie Saulę sukasi planetos dėl to, kad jų masė daug mažesnė už saulės. Mėnulio masė mažesnė už Žemės, todėl jis šoka pagal Žemės dūdelę, o pastaroji – pagal Saulės. Taip ir su žmonėmis vyksta. Apie svarius žmones sukasi lengvesni. Apie žmones, kurie turi didesnį vidinį svorį,  visada suksis mažesnio vidinio svorio žmonės. Tą vidinį svorį užsiauginti įmanoma kiekvienam, nepriklausomai nuo to, ar žmogui šešiolika, ar šimtas šešiolika metų. Šiame tobulėjime amžiaus cenzo nėra. 

Romas ŠIMANAUSKAS