Antradienis, lapkričio 20, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Gytį Širvinską prisimenant…

Gytį Širvinską prisimenant…

Senieji išminčiai mums keistai pataria: „Neverta žmonėms dalinti Gėrį, jeigu jie to neprašo. Jums tai brangiai kainuos. Geriausia, ką galime padaryti, padėti Gėrį matomoje vietoje ir… tyliai nueiti. Kam reikia – tas pasiims…“

Ar sugebėjome Jo dalijamą Gėrį pajusti? Ar supratome? Ar buvome kantrūs ir supratingi? Ar pasiėmėme? – svarstau dabar, netekus vieno iš mūsų, tą Gėrį dosniai dalijusį į visas puses…

Prisimenu buvusį Marijampolės muzikos mokyklos direktorių, dvidešimt penkerius metus vadovavusį  šiai istorinei, vienai seniausių muzikos mokyklų Lietuvoje, dabar jau mus palikusį Gytį Širvinską. Plačių pažiūrų, giliai išsilavinęs eruditas, kompozitorius, muzikologas, poetas, edukacijos magistras, dėstytojas, gausiai gamtos apdovanotas talentais ir gebėjęs užsispyrusiai, ambicingai, be kompromisų siekti savo užsibrėžtų tikslų:  mokytis ir mokyti, muzikos, meno pagalba nešti šviesą ir tiesą kiekvienam, to siekiančiam.

Asmenybė ir visuomenė? Visuomenė ir Asmenybė? Visuomenė dažniausiai suinteresuota tik asmeninėmis problemomis, o Asmenybė, atviros sielos žmogus, Talentas? Amžina problema. Nesusikalbėjimas. Ar geba Talentingasis, degantis savais sumanymais, nesitaikstantis su kasdienos rutina įtikinti, patraukti nesusipratusią daugumą naujienoms, bendram siekiui?

Kas krenta nelygioje kovoje, norėdamas pilkumą paversti žydinčiu sodu?

Ar kiekvienas siekis ir pasirinktas kelias – vien tik tiesa?

Nežinau, ar Gytį Širvinską tokie klausimai kankino, bet mūsų trumpo bendradarbiavimo metu (asmeniškai matėmės kokius devynis kartus, nors internetu bendravome dažnai) galėjau justi turtingą, jautrų ir ypač sudėtingą šio Mokytojo vidinį pasaulį. Visų pirma – Kūrėjo.

Kai prieš trylika metų, gal 2005-aisiais, man paskambino Gytis Širvinskas, kviesdamas į Marijampolės muzikos mokyklos penkiasdešimtmečio jubiliejinį vakarą, nemaniau, kad ateityje mus susies kūrybinis bendradarbiavimas. Šią mokyklą buvau seniai baigęs ir, tiesą sakant, dėl laisvo laiko stokos nesidomėjau mokyklos naujienomis, kas ten ir kaip vadovauja. Kadangi mano darbai visą laiką siejasi su muzika, girdėjau, kad manoji muzikos mokykla tapo viena žymiausių muzikos mokyklų Lietuvoje, kad jos mokiniai – respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai! Ir ne vienas, visas būrys. Jubiliejinis koncertas nudžiugino pakilia atmosfera, turiniu, atlikimo lygiu ir šeimyniškumu, mat scenoje muzikavo mokiniai kartu su savo mokytojais. Sėdėjau tarp žiūrovų ir stebėjausi skoningai parinkta koncerto programa, prisiminiau ir mūsų kuklius koncertus, prieš keturiasdešimt metų vykusius mažoje ir dažnai šaltoje mokyklos salėje.

Ir mokyklos direktorius Gytis Širvinskas nustebino. Nedidelio ūgio, degančiomis akimis, lyg vijurkas nestygo tarp svečių ir moksleivių, visur jo buvo pilna. Stebino ir tai, kad koncerto metu scenoje, atlikdamas savo kūrybos kompoziciją, tapo visai kitu žmogumi – begaliniai susikaupusiu atlikėju. Koks artistiškas žmogus, pagalvojau, kaip geba valdyti savo nuotaikas, kiek įtaigos, nuoširdumo, tiesos…

Trumpai pasikalbėjome ir išsiskyrėme iki… kito muzikos mokyklos jubiliejaus, jau po dešimtmečio, 2015-ųjų.

Gytis ir vėl paskambino – reikia susitikti! Jubiliejiniai sumanymai! Kaip greit prabėgo tas dešimt metų. Per tą laiką nebendravome, nežinojau, kad jis vis dar „serga mokykla“. Marijampolėje, sano gimtajame mieste, lankausi retai, tai ir su Gyčiu muzikos mokykloje susitikome tik po kurio laiko. Jis pakvietė mane būti mokyklos šešasdešimtmečio jubiliejinio vakaro scenarijaus bendraautoriumi ir vedėju. Sutikau, nes šią, „mano laikų“ muzikos mokyklą visada prisimenu kaip vieną šviesiausių gyvenimo epizodų. Įsiminiau ir Gyčio „diskretišką“ konkretumą jau per pirmąjį pokalbį:

– Tik turiu iš karto atsiprašyti. Pinigėlių Jūsų honorarui mes nedaug teturime…gal Jūsų neįpirksime…gal šiek tiek…

Nusijuokiau ir paklausiau, ar jam atrodo, kad sutinku bendradarbiauti tik norėdamas čia ypač pralobti? Nusijuokėme ir sukirtome rankomis – čia bus mano labdara ir padėka tiems, kas mane, šešiametį vaikigalį, atvedė į nuostabiausią muzikos pasaulį.

– Kažkodėl aš taip ir tikėjausi, kad šitaip sutarsime, – vėl mane nustebino primerktomis akimis, kiek ironiškai besišypsodamas Gytis.

Pagalvojau, koks užtikrintas savimi vaikinas, manęs juk visai nepažįsta. Na, palauk, teks su manimi kaip reikiant pakovoti…

Štai tada, likus beveik pusę metų iki jubiliejaus, intensyviai bendradarbiavome telefonu, internetu ir retkarčiais Marijampolės muzikos mokykloje. Štai tada ir supratau, koks yra tas Gytis Širvinskas, ypač reiklus, ambicingas ir užsispyręs organizatorius, nerimstantis naujo paieškose. Sutarėme, kad jubiliejinio vakaro programoje turi atsiskleisti  senos, tvirtas muzikos tradicijas turinčios muzikos mokyklos istorija,  tampriai susijusi su miesto istorija, kad scenoje karaliaus įvairių žanrų muzika, kurią atliks moksleiviai, mokytojai, buvę absolventai ir svečiai. Buvau pasiklausęs Gyčio sukurtų kompozicijų dramos spektakliams, jo simfoninės poemos „Periodikos“, kurią įrašė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Juozo Domarko, opusų, skambėjusių šiuolaikinės muzikos festivaliuose „Gaida“, „Jauna muzika“, kai ką jis man paskambino fortepijonu. Buvo atsiuntęs ir pluoštą savo eilėraščių. Supratau, kad čia, Marijampolėje, gyvena talentingas kūrėjas ir tiesiog verste verčiau parašyti specialų kūrinį šiam jubiliejui. Mačiau jo akyse susidomėjimo, užsidegimo žaismę, tačiau po kurio laiko mano idėjos atsisakė, teisindamasis, kad kasdienės problemos „užknisa“, kad laiko jau mažoka. Tada paprašiau jo suieškoti šiuolaikinį lietuvių kompozitoriaus kūrinį, kuris būtų gilesnio turinio ir originalios idėjos, leistų pademonstruoti atlikėjų profesionalumą ir nebūtų panašus į banalokus koncertų baigiamuosius kūrinius „su džiaugsmu, trankiai ir iškilmingai“.

Ilgai truko Gyčiui tokio kūrinio paieškos, o ir suderinti su kolegomis parinktąjį ir visą programą nelengvai pavyko. Kaip čia užbaigsim – be „valio!“ Ir man dažnai skambindavo, vis siūlydamas vieną ar kitą kūrinį. Aš irgi ne visuomet jį palaikiau, prašydamas dar ir dar… paieškoti.

Vartau to vakaro scenarijų.

Įžanga. Gytis Širvinskas. Kompozicija balsui, fortepijonui ir saksofonui Marceliaus Martinaičio tekstu.  Atlieka autorius ir tarptautinių konkursų laureatas Janas Maksimovičius (saksofonas).

Finalas. Zita Bružaitė „Sapnai“. Gytis surado šį puikų, šviesų kūrinį, kviečiantį susikaupti ir pamąstyti apie…ateitį, ką ji atneš, ką galėtume padovanoti jai mes… Kūrinį pristatėme Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žodžiais: „Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, ginti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas“.

Ir  nuvilnijo į salę ateities svajos…Ypač susikaupę moksleiviai scenoje ir nurimusi, nuo karštų plojimų įraudusi publika: vakaro garbingi svečiai, moksleivių tėvai, artimieji, buvusieji ir esami mokytojai…Visi tarsi nuklydo į praeitį, prisiminimus, mąstydami apie save, savo vaikus, mokyklos ateitį.

Mačiau užkulisyje ir Gytį Širvinską, suradusį programos pabaigai tokį muzikos perliuką. Susikaupęs, su palengvėjimu, o gal su pasididžiavimu jis klausėsi melodijos… Kažin, ką tada mąstė, apie ką galvojo šis dar jaunas, pilnas kūrybos jėgų žmogus? Gal džiaugėsi, kad koncerto finale jaudinančiai skamba įspūdingas kūrinys, atliekamas jų visų: jo ir mokytojų pastangomis užaugintų, muzikos suvienytų nutrūktgalvių… Gal jam prieš akis iškilo pastangos sukurti geriausią ir moderniausią muzikos mokyklą Lietuvoje, kurioje vaikai lavintų ne tik įgūdžius, bet ir dvasią, brandinančią žmogiškumo pradus? Gal jį jaudino nuolat egzistuojančios, erzinančios kliūtys? O tokių Jo kelyje turėjo būti nemažai, nes Gytis buvo aktyviai nesitaikstantis ir nepalenkiamas kovotojas už savąją tiesą ir tikslą, ypač nekenčiantis suktybių ir netiesos. Tokie žmonės nepatogūs… Jie trukdo…

Tą jubiliejinį vakarą ant programėlės Gytis man užrašė: „… pasakų karalystėje pasislėpus maža širdelė tyliai virpa, kad tik mes nepasikeistume…“

KAD TIK MES NEPASIKEISTUME… (mano išryškinta).

Deja, gyvenimas mus dažnai ir skaudžiai keičia. Jo įsivaizduota pasakų karalystė, jo siekiamas poezijos, muzikos pasaulis vis labiau nyko, susidūrus su naujomis pareigomis, naujais darbais ir nauja būtimi. Atsiųsdavo vis liūdnesnius savo kurtus eilėraščius. Galima buvo įtarti, kad talentingasis Gytis praranda pagrindą po kojomis. Gal prarado bendražygius? Gal jų ir neturėjo? Gal jį išdavė, pardavė, apgavo, nepadėjo, nepalaikė, gal jis tapo nereikalingas… dabar jau nesužinosiu… Nebuvom artimi draugai, Gytis man neatviravo, o ir aš nemėgstu raustis kitų gyvenimuose. Tik žinau, kad kūrybingos asmenybės dažnai pasižymi ugningu, kartais nevaldomu charakteriu, joms reikia ypatingo dėmesio ir supratimo. Kita vertus, „kas iš mūsų be nuodėmės?“ Kas iš mūsų be klaidos?

Kas įvertins ir patvirtins, kad Jis pralaimėjo prieš Likimą? Man rodos,  pralaimėjome mes visi, nes netekome Kūrybingos, Laisvos, Talentingos Asmenybės, nes nemokėjome ar nenorėjome jos išsaugoti.

 Įsiklausykime. Štai vieno iš paskutiniųjų Jo eilėraščių fragmentai:

plaukia plaukia plaukia

neša neša neša

vandenynų jūroj

vėjas mane patį

xxx

akys juk negirdi

ausys nebemato

draskosi krūtinėj

vilkų gaujos plačios

xxx

cypia rauda gergždžia

ratai surūdiję

sukasi aplinkui

vienas vienetinis

xxx

tu buvai likimas

susuktas suktinis

aš buvau tik šiaudas

stogui užsidengti

xxx

nuo audrų ir vėjų

nuo lietaus ir sniego

nuo pūgų ir smėlio

paskendau

Ilsėkis ramybėje, Talentingas Žmogau.

Vytenis PAULIUKAITIS,

režisierius

2018 m., Vilnius      

Apie Gytį Širvinską

„…visada norėjau būti paukščiu… kuris paskraidęs grįžta namo… lyg pas naują draugą su dovanomis… gal gėlėmis… juk gėlė mums visiems dovana… man neleido… tada tapau narveliu… kurio grotos įmagnetintos meile… man neleido… dar tapau Čiurlionio dažais naktyje…“ – vos prieš pusmetį rašė su sunkumais kovojęs buvęs ilgametis Marijampolės muzikos mokyklos direktorius Gytis Širvinskas.

2017 m. jis iškeliavo amžinybėn… Vos prieš porą dienų pasitikęs savo 50-mečio jubiliejų…

G. Širvinskas gimė 1967 kovo 24 dieną Marijampolėje. 1986 metais baigė Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, 1999 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją, prof. Osvaldo Balakausko kompozicijos klasę, jam suteiktas muzikologijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis, 2000 m. – Lietuvos muzikos akademiją, suteikta kompozitoriaus muzikos teorijos disciplinų dėstytojo kvalifikacija, 2005 metais Šiaulių universitete baigė edukologijos (specializacija – švietimo vadyba) studijų programą ir jam suteiktas edukologijos magistro kvalifikacinis laipsnis. Gytis Širvinskas buvo Lietuvos muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos vicepirmininkas, aktyviai dalyvavęs asociacijos darbe bei siekęs meno sklaidos tikslų.

Daugelio marijampoliečių atminty Gytis išliks kaip puikus vadovas, puoselėjęs kūrybines muzikos mokyklos vertybes, atlikęs didžiulį kūrybingą vadybinį darbą ugdant muzikinę kultūrą ir meną, už ką ne kartą buvo apdovanotas Marijampolės savivaldybės mero, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Nacionalinio Balio Dvariono konkurso organizavimo komiteto padėkos raštais.

Gytis buvo ne tik vadovas, pedagogas, bet ir didelis eruditas, žmogus kūrėjas, ne tik kompozitorius, bet ir poetas.  Dar  1990-1991 m. kartu su kompozitoriumi Algirdu Klova Lietuvos muzikos akademijoje, Aktorinio meistriškumo katedroje, dėstė Pasaulio muzikos pažinimą Aktorinio meistriškumo katedros 1 kurso studentams. Sukūrė muziką ne vienam spektakliui:  Šiaurės Atėnų teatro spektakliams „Musių valdovas“ pagal to paties pavadinimo Goldingo knygą, režisierius Juozas Gaižauskas; „Stiklinis žvėrynas“ (T. Wiljamsas), režisierius Juozas Gaižauskas. Jo muzika skambėjo tarptautiniame Baltijos šalių šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“; „Jaunos muzikos“ šiuolaikinės muzikos festivaliuose Kaune ir Druskininkuose; Jerevane; 1999 m. Vilniuje simfoninę poemą „Periodikos“ atliko ir įrašė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras diriguojant maestro Juozui Domarkui; jo kūryba skambėjo ir radijo stočių eteryje. Kai kurių kūrinių natos išleistos Lietuvos šiuolaikinės muzikos leidybos centre prie Lietuvos kompozitorių sąjungos.

Vienas iš paskutinių jo parašytų eilėraščių, kurie prieš pat jubiliejų buvo išleisti mažo tiražo knyga, „Būtis ir nebūtis“:

plaukia plaukia plaukia

neša neša neša

vandenynų jūroj

vėjas mane patį

 

byra byra byra

ašaros nuo skruostų

saulei ir mėnuliui

susitikus staigiai

 

sudreba perkūnas

žaibų nesimato

griausmas sprogsta tyliai

niekam nesupratus

 

akys juk negirdi

ausys nebemato

draskosi krūtinėj

vilkų gaujos plačios

 

krinta krinta krinta

avinėliai pievos o

žolė palinkus

kloja lovą sielos

 

niekas nieką veikia

piemenys užmigę

veidą kelia saulė bet

mėnulis merkias

 

nekalbėkim nieko

ramuma prabyla

nesupratus baikščiai

tyla gvelbia tylą

 

cypia rauda gergždžia

ratai surūdiję

sukasi aplinkui

vienas vienetinis

 

tu buvai likimas

susuktas suktinis

aš buvau tik šiaudas

stogui užsidengti

 

nuo audrų ir vėjų

nuo lietaus ir sniego

nuo pūgų ir smėlio

paskendau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.