Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Gruodžio etiudai

Gruodžio etiudai

Belaukiant stebuklo I: kas mirs, o kas tik apmirs

…Paskutiniai lapkričio vėjai, sujaukę padangės mėlį ir visiškai užtemdę saulę švino miglomis, įsisuko ir į medžių šakas, palikdami jas visiškai be lapų. Ori medžių nuogybė į pačios juodžiausios metų nakties dugną brenda su nebyliu spėliojimu – liks mirtyje ar nugalės ją? Niūrioje dangaus pilkumoje švino ažūrais lyg ištiestos rankos iškeltos medžių šakos dar nežino, ar gyvybė, bandoma speigų ir šalčių, saulei sugrįžus, prabus, ar lemta jai bus ištirpti nebūty – baltoj kaip storu patalu padengtas žiemos sapnas. Prabus tai, kam verta prabusti, išliks tai, kam verta išlikti, o tam, kas jau atgyveno ar išsisėmė, – baltos mirties dalia… Tokią paprastą tiesą Motulė Gamta kasmet kartoja. Gal ji ir nėra labai gailestinga, tačiau teisinga…

Į pačios juodžiausios nakties dugną lyg grūdus nuo pelų atskirdama leidžiasi ir kuriančioji širdis. Ji ir tik ji, kupina išminties bei vidinio suvokimo, žino, ką lyg pelus išmesti, numarinti reikia, ką lyg brandžius grūdus – puoselėti, saugoti, kad iškentus visus išbandymus gyvybine jėga sutvikstų. Ak, toji širdis… Viską nujaučianti, viską nuvokianti, viską pasakanti, niekada neklystanti, bet taip sunku kitąkart ją išgirsti, suprasti, paklausyti jos. Motulė Gamta vylingai moja kreipdama mūsų žvilgsnį į švino miglose paskendusį dangų: juk tam ir skirta šis laikas – nirimas visa esybe į pačios juodžiausios nakties dugną. Kad šviesos ir spalvos neblaškytų matymui širdimi: ji atrinks, kas jau atgyveno (ryšiai, darbai, santykiai), neteko gyvybės ir pasmerkta mirčiai, o kas tik laikino apmirimo pagauta suvešės, suklestės, kad teigtų gyvenimą, kad tikėjimą, viltį ir meilę šlovintų, šiame didžiajame trejete tarptų.

…Nuogų medžių šakų ažūro fone be garso rauda kančios varstoma siela. Skauda? Vadinasi, gyva. Iškentės. Suklestės. Pražys tikėjimu, viltimi ir meile. Toks Kalėdų stebuklas jai skirtas…

Belaukiant stebuklo II: paskui verkiančią žvaigždę ir sužeistą svajonę

Į sielą lyg bedugniai akivarai žvelgia vis platėjančios ir platėjančios nakties akys. Vėjo gausmas, atsimušęs nuo droviai pravirkusios žvaigždės, suskyla į plonyčius dilgčiojimus širdyje. Beribėje dangaus kiaurymėje tarsi sužeista stirna (sunkūs kraujo lašai mėnulio nenudažo – tik uždengia jį) klaidžioja pasiklydusi svajonė – tokia apleista, vieniša. Tai pačios didžiausios duobės pats giliausias dugnas, tai juodžiausias metas, tamson, rodos, panardinantis ne tik svajonę – ir viltį…

„Naktis prieš aušrą juodžiausia…“ – senu gergždžiančiu balsu teškia susikūprinusi šulinio svirtis. Paskui jos ilga ranka panyra nustebusion šulinio akin, pasemia kibirą vandens ir prausia prausia raudančią žvaigždę. Plačios ir vis platėjančios nakties akys sielon tebežvelgia veriančiai. Sunkus jų žvilgsnis – vienatvės ledu alsuojantis. Širdis lyg išgąsdinta maža mergytė dreba, beviltiškai maldaudama saugumo, užuovėjos. Nuprausta žvaigždė (tuoj tuoj ji nušvies visą skliautą viltį pranašaudama, dangaus kalvelius saulelės kalti ragindama) dar vis ašarotą skruostą priglaudžia prie pasiklydusios svajonės, nerimu persunktos širdies ir linki ramybės. Kantrybės stebuklo laukti linki. Jis ateis. Galbūt rogių keliu per skambantį šaltį atskries, gal – lietaus persunktais ratais, bet tikrai bus…

Belaukiant stebuklo III: su vaikystės pasaulio tikrumu

Pirmasis sniegas, ryžtingai išvijęs lapkritį, sidabriniu skambėjimu atvėrė žiemos vartus. Balta spalva – lyg rankos, vedžiojamos kūrybingos vaizduotės, aštraus proto ir jautrios širdies, laukiantis popieriaus lapas talpina savyje viską – kaip viską ir uždengia. Tai galinga jėga, glūdinti kaip džinas butelyje ir laukianti, kada galės išsiveržti, tai galimybė rastis KAŽKAM, ko dar nėra, bet tikrai bus pasitelkus pagalbon svajonę, ryžtą, tikėjimą ir meilę. Štai kodėl pačiame tamsiausiame laike, metams artėjant prie sandūros, pačioje gūdžiausioje naktyje, lyg ryški žvaigždė sužimba viltis – kaip ilgai laukta Kalėdų dovana: žavinti stebuklo prisilietimu, kerinti paslaptimi ir iš vaikystės likusiu tikrumu.

Patikėkime šia viltimi (gal tam reikia sugrįžti mintimis į vaikystę: kur dingo tas laikas, kai mes, tikėdami Kalėdų Seneliu, sulaukdavome jo dovanų, paslaptingos nakties kerais gaubiami augome, svajojome, pagaliau buvome laimingi – tie nudaužytais keliais svajonių karalaičiai ir išpešiotomis kasomis svajonių karalaitės, galbūt dažnai nemokančios mandagiai šypsotis, tačiau visada tokios tikros: jei kvatojamės – tai visas pasaulis, kurį nušviečia ne saulė, o ugnelės mūsų akyse, skamba, jei verkiame – tai visas dangus kartu rauda) – ji leis tame baltame lape sukurti gražų pasaulį. Mūsų pasaulį. Bus jame širdies namai su išminties lobynais, bus žydintys ir vaisius brandinantys sodai su gerumo paukščiais, tupiančiais į ištiestus delnus, bus daug daug švelnumo ir iki graudulio paprastos žmogiškosios šilumos. Štai tokia paprasta pilnatvė prašosi užrašoma tame baltame lape, štai tokią dovaną baltu rogių keliu atneš Kalėdos. Priimkime ją…      

Belaukiant stebuklo IV: kol dangaus kalveliai dar kala saulelę

Pažliugusiu gruodžio keliu – į begalinę viltį, nenuspėjamą stebuklą, koks tik įmanomas pasakose. Mums pačioms lemta šią pasaką atrasti ir paversti ja savo gyvenimą. Dabar. Kai už visų aklinai užvertų durų lyg ištikimas šuo tūno laukimas. Toks geras, jaukus – lyg įvyniotas į vilnonę skarą, kuria šaltais žiemos vakarais vaikystėje gobdavosi mama.

…Na, tai kas, kad vis greičiau ir greičiau temsta, kad dar, rodos, neišbrėškusią dieną pamažu ima čaižyti juodi nakties botagai. Dažniausiai – ir žvaigždes sukapojantys, visą pasaulį panardinantys pirmapradėn tamson, iš kurios dar tik kals saulelę dangiškieji kalveliai… Na, tai kas, kad mums belieka tik tas jaukus šunelis – laukimas, susimąstymo ir rimties metas. Apgalvodami nueitą metų kelią, išmesime ne tik atitarnavusius daiktus sąvartynan – paliksime išvelėti gruodo šarmai ir negeras mintis, kad naują pasaulį kurtume šviesesnį, gražesnį…

…O pažliugusiu gruodžio keliu, galbūt virsiančiu rogių tiltu, pareis meilė, kurią nutvieks  iš naujo nukalta saulelė (ar bereikia sakyti – šviesesnė, skaistesnė, karštesnė…), pareis gerumas, kuris susirangys širdyje kaip katinas užkrosnyje. Kad laimingi būtume, kitiems laimę dalintume. Kad mylėtume, mylimi būtume…

Belaukiant stebuklo V: gyvenime – kaip pasakoje

Vis greičiau vakarėjančiame gruodžio danguje kybo Laukimas – tarsi nustebęs mėnulis, pamažu virstantis didžiuliu moliūgu. Tuoj tuoj Geroji Fėja mostels stebuklingąja lazdele, ir iš dangaus į žemę nusileis skaisčiausiomis viltimis spindinti karieta. Į ją nedrąsiai įsės vakarykštė Pelenė, vis negalinti patikėti, jog laime švytinti gražuolė iš tikrųjų yra ji pati… Ji pasakų puotoje šoks visą naktį, kerinčia šypsena nušviesdama juodą dangų, deja, pamiršdama, kad jos, dabar nuostabiosios princesės, lyg pasalūnas žvėris tyko Laikas… Paskutinis vidurnakčio dūžis smogs į netikėta meile alpstančią širdį ir… Išnyks spindinti karieta – didžiulis moliūgas įkops į juodą paniurusią dangaus kiaurymę ir kaip tingus mėnulis abejingai stebės vargšę mergaitę, į nušiurusią prijuostę šluostančią karčias ašaras ir prie širdies glaudžiančią vienintelę krištolinę kurpaitę – rodos, čia pat (deja, taip trumpai…) buvusios ir amžiams išnykusios laimės relikviją…

(Pilkų dienų maratone viltį palaidojusi mergaitė nematys, kaip Nuostabusis Princas po visą pasaulį ieško Meilės, negirdės, kaip grynakraujai žirgai sužvengs ir prie pat jos lango. Ir ateis Jis, nešinas antrąja krištoline kurpaite, ir Laukimas virs Pasaka – nesibaigiančia, nes su sugrąžinta kurpaite ir viltis sugrįš…)

…Pamažu atsiveria vartai į stebuklo laukimą, lūkesčiuose nutiesiamas kelias, turįs vesti į pasaką, spindinčią svajonių bokštais, viliojančią vilties tikrumu. Juk pasakų pabaiga visada laiminga! „Visada“… – miško tyloje tyliai palinguos žaliaskarė eglė, dar nenukirsta nuo savo šaknų, nenugabenta į šiltus namus ir neapkaišyta tvaskančiais pakabučiais, o šalia sustingęs baltmarškinis berželis nebyliai rėks, kas buvo prieš tai, kai jie pavirto medžiais. O buvo meilė, buvo laimė, buvo pieno puta… Ir kraujo puta buvo… Nelaimingai baigėsi pasaka? „Laimingai…“ – vėl linguoja eglelė, savo šaknimis dar siekdama tą pasaulį, kuris iš jos buvo atimtas – sukapotas. Mylinčios moters skausmas atstūmė kraujo ryšį – ji negrįžo į pasaulį, atėmusį iš jos lemtį, jos meilę, jos pieno putą pavertusį kraujo puta. Ji pasirinko kitą lemtį (tokią lemtį ir savo vaikams parinko) – būti užuovėja, šiluma, tvirtybe, amžina žaluma skelbti nepaliaujamą gyvybės – mirties rato sukimąsi…

Eglė pasirinko savo lemtį, kaip ir mes pasirenkame tuomet, kai gyvenimas, rodos, išbarsto visas spalvas, įklampina į niūrios rutinos pelkę. Pasirenkame – ir kertame: staigiai, vienu smūgiu, ir nukertame savyje tai, kas nebegyva ar merdi be jokios vilties atgyti. Skauda, labai skauda… Bet tik taip pakylame ir galime kurti iš naujo gyvenimą – spalvomis žydintį, jausmais šildantį. Tokia mūsų pasaka, neriant nakčiai į dar didesnę tamsą, dienai akyse tirpstant…

Laima GRIGAITYTĖ

Aurelijaus Zavistausko nuotrauka.

4 komentarai(-ų) “Gruodžio etiudai

  1. manau, Rima K., išmokti tokio turtingo minties ir žodžio meno neįmanoma – toks gebėjimas arba duotas, arba ne. Laimai – duotas.

  2. Laimute, nors Tu jaunesnė už mane, bet aš tiek daug turiu iš Tavęs mokytis. Labai brandžios mintys. Skaitau „Gruodžio etiudus“ ir matau teksto vaizdą. Net susikaupt nereikia. Lauksiu daugiau leidinio redaktorės minčių.

Komentuoti: Levita Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite