Įgimtam grožio, harmonijos pojūčiui bei poreikiui, einančiam koja kojon su darbštumu, kruopštumu, atsakingumu, kad gimtų, augtų ir klestėtų tikri stebuklai, nereikia nei didelių mokslų, nei skambių vardų, pagrindžiamų diplomais ar kitokiais raštais. Ir amžius tam visiškai nesvarbus. Tai patvirtina kalvarijietė Marija NUSKIŪNAITĖ (g. 1926 m.), jau daugelį metų vienos iš gražiausių sodybų, ko gero, net tik Kalvarijos savivaldybėje savininkė, kurios namų valda visais metų laikais išsiskiria ypatingu grožiu, skoningumu, tvarkingumu. Garbaus amžiaus moters išpuoselėtoje sodyboje dailias visžalių medelių, krūmelių, žolynų kompozicijas šiltuoju metų laiku puošia sodria gyvybe net karščiausią vasaros dieną plieskiantys ryškūs begonijų, vasaros pradžioje – vilkdalgių, pelargonijų žiedai. Visa tai – nuolatinės priežiūros, besitęsiančios diena iš dienos daugybę metų, rezultatas. Ir meilės.
Augalai aplinkai gražinti – savo rankomis išauginti
M. Nuskiūnaitė į Kalvariją kartu su savo mama atsikėlė tuoj po karo, kai gimtieji namai kaime buvo sudeginti. Pasistatė Kalvarijoje namus, įsikūrė ir iškart puolė tvarkytis, gražinti aplinką. Tiesa, šiais darbais kurį laiką labiau užsiimdavo M. Niuskūnaitės mama, mat pati Marija turėjo ne tik namuose dirbti. Nuo 1950 m. ji buvo Kalvarijos vaikų darželio virėja, išdirbusi šiame darbe net 40 metų, buvo vertinama darbštumą, sąžiningumą, kruopštumą (gavusi ne vieną padėkos raštą).
Polinkis puoselėti gėles M. Nuskiūnaitei, ko gero, įgimtas: jos mama labai mylėjusi augalus, tad šią aistrą, matyt, perdavė ir vienturtei savo dukrai. Tuomet, kai jos tik kūrėsi Kalvarijoje, buvo sunkūs laikai: žmonėms labiau rūpėjo duonos kąsnis, o ne namų ir jų aplinkos grožis, pinigų būtiniausioms reikmėms vos užteko, tad mama ir dukra net svajoti nesvajojo gėlių ar visžalių dekoratyvinių spygliuočių pirkti. Bet jų namų aplinka plieskė nuostabiais žiedais ir puikiomis augalų kompozicijomis kone nuo pat pradžių! Moterys pačios prisisėdavo gėlių, jas užsiaugindavo, išlaikydavo per žiemą. Marijos mama netgi dekoratyvinius medelius ir krūmelius prisigydžiusi iš atžalėlių (dabar net neįtartum, jog šie augalai ne iš specializuotų augalų parduotuvių įsigyti!) ir išauginusi. Netgi dabar, kai M. Nuskiūnaitė gyvena viena (mama mirė prieš daugiau nei 20 metų), begonijas išlaikiusi dar mamos sėtas. O spygliuočių, kuriuos formuoja pati Marija, kompozicijos iki šiol stebina estetiškumu, skoningumu.
Sodyba pripažinta gražiausia ne kartą
Ant M. Nuskiūnaitės gyvenamojo namo kabo lentelė su užrašu „Gražiausia sodyba“. Dar sovietiniais laikais į šią sodybą, kaip į gražiausią, buvo atkreiptas dėmesys: 1987 m. paskelbtame Kapsuko rajono Kalvarijos miesto aplinkos tvarkymo konkurse pripažinta pirmoji vieta. Marija, kaip pavyzdingai tvarkomos sodybos savininkė, ne kartą buvo apdovanota padėkos raštais už meniškai ir pavyzdingai tvarkomą sodybos aplinką. Iš tikrųjų ir dabar šioje sodyboje yra kur akis paganyti. Be minėtų visžalių spygliuočių kompozicijų, akį veria žemaūgių žolynėlių mozaikos, po visą sodybos teritoriją skoningai išdėstytos žydinčios begonijos, pelargonijos, visur išlaikytas saikas – jokio perkrovimo, viskas savo vietose, tad sodybos visuma išties harmoninga. Sodybos 14 arų sklypas sumaniai padalintas į dvi dalis: daržą su bulvių vagomis, kitų daržovių lysvėmis, šiltnamiu nuo pavyzdinės dekoratyvinės aplinkos skiria vynuogėmis apaugusi simbolinė sienelė.
Grožiui puoselėti netgi suprastėjusi sveikata netrukdo
Tam, kad sodyba būtų graži, tvarkinga, M. Nuskiūnaitė apie augalus tupinėti turi kiekvieną dieną: žiūrėk, reikia paravėti, nudžiūvusį lapą ar nuvytusį žiedą nuskinti, neleisti plėstis spygliuočiams… „Jei nori, kad gėlė džiugintų gražiais, gausiais žiedais, prižiūrėti ją turi su meile kaip vaiką, – sako M. Nuskiūnaitė. – O jei tik pasodinai, prigydei ir pamiršai – nieko nebus.“ Ir tokia M. Nuskiūnaitės teorija puikiai dera su praktika.
Darbų visada yra, tik, deja, sveikata jau nebe ta… Garbaus amžiaus moteriai netgi vaikščioti dėl stuburo problemų, išretėjusių kaulų sunku. „Akys – marios: norėtų, – liūdnai juokauja M. Nuskiūnaitė, – bet net į bažnyčią jau nenueinu…“ Daugelį darbų tenka perleisti giminaičiams, sau pasiliekant tik gėlynų priežiūrą. Vis dėlto, žvelgiant į išpuoselėtą sodybą, net įtarti nedrąsu būtų, jog čia gyvena viena moteris, slegiama metų naštos, negalinti džiaugtis stipria sveikata. Štai ką reiškia poreikis grožiui, meilė gėlei, medžiui, krūmui…
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Ooooooooo, jeigu nors trečdaliui žmonių rūpėtų tokie dalykai, gyventume be depresijų ir be baimės, nes viešpatautų grožis ir gerumas.
Žaviuosi tokiais žmonėmis, begalo gražu. Įdėta tiek daug meilės 🙂