Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Gegužės etiudai

Gegužės etiudai

 

Kartojant Motinos maldą

…ir visai nesvarbu, kiek mums metų, kokia gyvenimo patirtis lyg jaukiai murkiantis katinas nutūpusi ant mūsų pečių, – šiuo metu mes mąstome apie savo mamas – tą pirmapradę versmę, kuria per klystkelius, praradimus, laimės pajautas mes gyvi iki paskutinio atodūsio…

Mama… Šiandien norėčiau Tave matyti, girdėti, jausti Tavo lengvą alsavimą. Norėčiau matyti Tave jauną. Tokią nerūpestingą kvatoklę, valiūkę, kokios niekada nesu mačiusi, kokia žvelgia į mane iš nuo laiko pageltusių fotografijų. Deja, sustingusi šypsena, tame pačiame taške sužibę akių žiburiukai neatspindi Tavo jausmų, minčių… Mama, norėčiau šiandien jausti, kuo Tu gyvenai, kai Tavo nė dvidešimties metų neužpildytą gyvenimo kelią laistė žydėjimo lietūs, į padanges kėlė troškimų vėjai. Kokias svajas tuomet Tu audei, kurias, kaip nerealizuotas, vėliau į mane perkėlei? Kad aš būčiau laiminga… Daug laimingesnė, nei Tu buvai. Juk žinau, Mama, nuo pat pirmosios savo gyvenimo akimirkos Tu savo gyvenimą net nepaskolinai – paskyrei man. O aš ir nebandžiau grąžinti šios skolos, niekada ir negrąžinsiu…

Mama, šiame svaigiame žydėjime Tu savo rūpesčiu mane keli į viltį, saulę, šviesą. Tu saugai mane net iš Anapus. Ir nerasiu aš Tau tokių gėlių, kurios bent dalelei Tavo švelnumo prilygtų, nerasiu nė tokios ugnies ant Tavo kapo uždegti, kuri prilygtų bent mažiausiai Tavo įžiebtai kibirkštėlei, degsiančiai manyje, kol mano pėdsakus žemiškieji vėjai pustys. Mama, man belieka pirmapradė malda. Tavo išmokyta… „Myliu…“ Šią maldą šnibždu Tau dabar, Mama. Žinau: Tu girdi, net ir iš ten, kur nėra laiko…

Akimirkos stebukle

…Beprotiškai svaigus žydėjimas smelkiasi širdin vienintele užsienio klasiko fraze: „Sustok, akimirka žavinga…“ Širdis to maldauja gerdama baltą vyšnių nuometo plazdėjimą, kol nejučia pastebi: lyg sniego atplaišėlės jis pabyra į palaidus plaukus, nukloja akinančia žaluma suspindusią žemę… „Viskas praeina…“ – vėl širdis atsiremia į istorija virtusius žodžius (juos, kaip išsaugojo raštas, Aleksandras Makedonietis liepęs išgraviruoti brangiame žiede, kurį padovanojo savo mylimajai: garsiojo filosofo Aristotelio mokinys netgi didžiausios aistros akimirką žinojo, jog gyvenimas – nuolatinė kaita, visada tekanti upė, amžinas judėjimas, nes jei tik sustosi – tavęs nebebus…), nors mes dažnai nenorime susitaikyti su tuo… Kad viskas praeina, kad pasibaigia žydėjimas  – tiesiog paniškai bijomės kaitos ir… raudodami remiamės į prisiminimus, dažnai iš begalinės nostalgijos nuspalvindami juos pačiomis gražiausiomis spalvomis, pamiršdami, jog visos spalvos yra čia ir dabar – niekur nedingusios, tik mes patys nuo jų nusigręžiame…

Sakote, tai, kas gera, trumpa? Prabėgusi jaunystė išsinešė ir laimę, svajonę? Cha cha cha! – nusijuoks padūkėlis vėjas, vyšnių nuometu apdrėbdamas ašarotas akis. O gal jas atverdamas? Parodydamas, kad nuolatinė kaita – būtinas gyvenimo grožio … postulatas. Ir nėra jokio geriausio laiko išskyrus tą, kuris yra dabar, kuris tik mums iš tikrųjų ir priklauso…

Svaigiame žiedų sapne

…Gegužio sapnas, obels žiedlapių plazdėjimu pakibęs ant nuleistų blakstienų, lekia jaukios šilumos pritvinkusia svajone į išsipildymą – tokį tikrą kaip ta gaivi žaluma, vis sodriau dengianti žemę. Dosni dangaus ranka pilna sauja sėja šviesą ir šilumą, kurios palytėtas pumpuras (gėlės, medžio, širdies) plyšta virsdamas nuostabiu žiedu, kerinčia forma, tikra spalva ir subtiliu kvapu tvirtindamas seną kaip pasaulis tiesą: tau skirti šie gerieji stebuklai, tad lytėk juos savo siela, priimk širdin, tebūna jie su tavimi, teaugina jie tave, kaip laikas augina tą mažą daigelį, kol virsta jis stipriu galingu medžiu, kuris klesti ne tik pats jau nieko nebijodamas, bet ir kitą saugodamas.

Žydėjimo meto sapnas ramybe varvančias naktis puošia ryškia žvaigždžių mozaika ir lengvais palšo rūko atodūsiais. Geros tos naktys, sukaupiančios drąsos jaukiam klegesiui, kuris prasideda tuoj pat, kai nutyla lakštingalų trelės, dieviškais garsais nakties ramybę paversdamos šventąja simfonija: joje ir tik joje jauti, kaip laikas nepastebimais pirštais liečia pumpurą, leisdamas jam skleistis ar prašydamas dar palaukti. Nevalia laiko sprendimui priešintis, jei nori, kad stebuklas pasiliktų su tavimi (prisimenate, kas nutiko karalaičiui, nepalaukusiam trijų dienų ir sudeginusiam varlės odą?)…

Grožio šventėje

„Oi, tu, žeme, žeme, žydinti/ Sultim ir žiedais!/ Oi, tu, meile, meile, mylinti/ Mildos spinduliais“ (Balys Sruoga) – ir daugiau nieko nebereikia šį nuostabų metą, kai akinantis grožis neaprėpiamos dangaus žydrynės bučiniais po žemę plevena žiedų jūra. Toks šis metas, ateinantis po ilgo šalčio, laukimo, kai už angelišką kantrybę ir kančią žemelė apdovanojama šiluma ir beribiu švelnumu, gležnais žiedlapiais šluostančiu kiekvieną iš skausmo nutekėjusią ašarėlę. Tai ir meilės triumfo metas. Tikros ir amžinos – kaip nepaliaujamu ritmu besisukantis metų laikų ratas, kaip visada gyvas ir nepakeičiamas moteriškumas, verčiantis saulę rytais pakilti, begaliniu jautrumu nudažantis dieną spalvotai, o naktį apkamšantis aksomine ramybe.

Ir čia, šioje žiedų grožio šventėje, karaliauji tu, mat tavo krūtinėje plaka toji mažutė širdis… Kerintys gegužės burtai, net ir akmenį šypsotis kviečiantys, – tai tavo sielos dienos, valandos, akimirkos. Tai tavo sielos žaizdos, išauginusios įstabiausius žiedus, kurie skleidžiasi ne vien tavo – viso tave supančio pasaulio – laimei. Juk tik tu, širdie, trapioji, nelogiškoji, švelnioji, stiprioji, jautrioji, tiek daug gali iškentėti, taip stipriai moki mylėti. Šventa tiesa – tik tu, stiprioji, pajėgi taip mylėti, nerti į nežinią lyg į bedugnę plačiai atmerktomis akimis, daužtis į kietas uolas plikomis rankomis, o paskui pakilti: žaizdota, randuota, tačiau švytinčiomis akimis ir pilna širdimi ramybės, šviesos, šilumos, kurią be jokio gailesčio dalini ir pakelės medžiui, ir pragydusiam paukščiui, ir šalia esančiam žmogui – nes kitaip nemoki. Štai todėl tau, taip mylinčiai, ir kloja gegužė po kojomis bekraščius žiedų kilimus, o dangaus skliautai laimina tave nesenstančiu grožiu, besiveržiančiu iš sielos gelmių.

Vieninteliam skrydžiui – namo!

…Pavasarinis gaudesys, džiugesio akordais virpindamas vaiskiai žydrą dangų ir žiedų lavina užliedamas sodria žalia skraiste apgaubtą žemę, sustoja prie vasaros vartų. Gegužės burtai, išsisklaidę po krintančius obelų žiedlapius, prigludę švelniose alyvų žvaigždutėse, kaskart susirenka į svaigų sapną, kurį audžia žiedų ir kvapų jūros liūliuojama širdis. Tas sapnas – tai svajonė. Tai skrydis. Tai lengvas kvėpavimas, kai pilna krūtine į save trauki ne tik ozonu prisodrintą orą po perkūnijos: visą sielą pripildai beribės laisvės, priauginančios sparnus vieninteliam skrydžiui – namo.

„…Namai – ne kažkokiu vardu pavadintas miestas, kaimas, ne gatvė, ne ant pastato fasado ar durų užrašytas numeris…“ – Odisėjaus klajonėmis šaukia įtampa persunktos dienos ir nerimu pritvinkusios naktys. „Namai – ne sąskaitos už elektrą, vandenį, dujas, internetą…“ – buhalterinę kasdienės rutinos logiką permuša Stradivarijaus smuiko melodija, prasiskverbusi pro šaižų miesto triukšmą. „Namai – tai ramybė ir šiluma…“ – atsidūsta Odisėjas, bučiuodamas Itakės žemę, paprastai išminčiai atrasti klajojęs dvidešimt metų. „Namai – tai saugumas ir buvimas savimi“, – vardan sąskaitų apmokėjimo pardavinėdamas savo laiką pagaliau pripažįsta kasdienės rutinos keleivis.

…Negaila gyvenimo – išklajoto, parduoto, išduoto, atiduoto, sukruvinto, sulaužyto, išmėtyto, – jei įgausi sparnus vieninteliam skrydžiui – namo.

 „…Mano namai, – žaliu rugių kalneliu, žydinčia gegužės pieva, žvaigždėtu skambančiu dangumi, audrota jūra,  svaigiu skrydžio aukščiu kalba iš kasdienybės rutinos išsiveržusi sparnuota siela,  – tai tavo rankos. Čia aš esu savimi…“

…Taigi kada, jei ne pavasarį, nyrantį į alpų vasaros glėbį, leistis į skrydį namo?..

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotrauka.

2 komentarai(-ų) “Gegužės etiudai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite