Esu kaimietis…

 

Dar sėdėdamas mokyklos suole išgirdau štai ką: „Vaikai, privalot mokytis, nes jeigu neišlaikysit egzamino, taip ir liksite Marijampolėje“. Ir mes mokėmės… Mokėmės, tačiau ne dėl to, kad troškom žinių, norėjom tapti geresniais žmonėmis ar nuveikti ką nors gero savo kraštui, bet dėl to, jog bijojom to, kas tuo metu rodėsi siaubingiausia – niekados nepatirti neribotų galimybių žavesio, naujų pažinčių ir vietų, svaiginančių kelionių… Mūsų laukė miestas. Galbūt ne vienas miestas, o daugybė miestų, ne viena galimybė, o daugybė galimybių… Mus traukė pati nežinomybė. Ir vis dėlto ne mažiau nei traukė miestas mus baugino kita alternatyva: mes bijojom kaimo, nenorėjome tapti kaimiečiais…

Ir aš išvažiavau. Mokiausi Vilniuje, buvau pačiame sostinės įvykių centre, vėliau gyvenau ir mokiausi Londone, dažnai viešėjau Amsterdame, aplankiau visas Europos šalis ir dalį didžiausių pasaulio miestų: Tokiją, Pekiną, Honkongą, Šanchajų, Singapūrą, Delį, Dubajų, Maskvą, Vašingtoną, Niujorką ir daugelį kitų, kurių jau net ir nebeprisimenu. Galiausiai turiu pasakyti, jog, priešingai nei daugeliui mano bendraamžių, man labai pasisekė. Tačiau pasisekė ne dėl to, kad išvažiavau, o dėl to, jog beveik dešimtmetį trukusi odisėja baigėsi ten, kur prasidėjo – Suvalkijoje. Tai nereiškia, kad aš nustojau keliauti ir mokytis. Tai reiškia tik tiek, kad pamatęs tai, kas vadinama miestu, pabuvojęs pasaulio megapoliuose aš jau žinau, kur yra mano namai ir kur aš noriu kurti. Ir nebebijau būti kaimiečiu.

Dažnai siūbuodamas sausakimšame Londono metro arba dangoraižių apsuptyje suradęs žaliuojančią pievelę mąstydavau: „Kas telpa magiškame žodyje „miestas“ arba, dar kitaip, „city“? Kodėl visai neseniai miestuose gyvenančių pasaulio gyventojų skaičius peraugo žmonių, gyvenančių kaimo vietovėse, skaičių? Net Amazonės džiunglių laukiniai sugužėjo į Rio de Žaneiro priemiesčių šiukšlynus. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie gavo galimybę įsikurti pačiose megapolių širdyse. Pasaulio miestai auga neįtikėtinu greičiu: į aukštį, plotį, gylį. Ko vertos vien arabų pastangos dykumas paversti dangų remiančiais pramogų centrais, japonų užmojis virš miestų nutiesti kelius arba atkakli olandų kova su jūra. Ir visa tai vien dėl to, kad miestai galėtų talpinti dar daugiau žmonių, kad miestuose jiems būtų dar patogiau gyventi. O vis dėlto kodėl tokia didelė dalis žmonių visame pasaulyje išmaino savo gimtuosius kraštus į niekieno žemę? Kodėl palieka savo pievas, miškus ir apsigyvena priemiesčių šiukšlynuose, o geriausiu atveju – viršutiniuose dangoraižių apartamentuose? Kodėl miestas vilioja?

Panašu, jog Miesto įvaizdyje telpa daugiau, nei galėtume akimirksniu suvokti. Visų pirma tai siejama su tuo, kas nauja, pažangu, o tai savaime reiškia ir gera. Juk mieste, o ne kur kitur, žmogus turi galimybę rinktis: tarp daugybės parduotuvių, teatrų, muziejų ar viešbučių, tarp daugybės įvairių pasaulio virtuvių, gali įsitraukti į įvairiausių tradicijų veiklas, o galiausiai jis gali pasirinkti bet kurios rasės ar orientacijos partnerį, su kuriuo gali praleisti laiką kokiame tik nori naktiniame klube. Mieste nėra nieko privalomo ir būtino: čia neprivalai dirbti vienos rūšies darbo, valgyti tokio paties maisto, rengtis vienodais rūbais ar žiūrėti į tuos pačius veidus. Mieste gali kiekvieną dieną ir vis iš naujo būti unikalus ir nepakartojamas, kaip ir nuolat kintančios, tačiau visuomet ryškios ir viliojančios parduotuvių vitrinos, kurios visada tave stebi. Mieste tu gali kurti save ir savo gyvenimą tokį, kokio pats nori. Galbūt net ne vieną gyvenimą, o kelis iš karto… Mieste net didžiausia nesąmonė gali būti pavadinta talentu ir tapti metų atradimu. Mieste gali per vieną dieną tapti geidžiamiausia žvaigžde ir tuoj pat gali būti visiškai visų užmirštas. Miestas – tai galimybės; šimtai tūkstančių, galbūt net milijonai galimybių, kurių gausa svaigina. Tokia gausa beveik sutampa su svaiginančiu laisvės pojūčiu, kuris užvaldo vien pagalvojus apie jų egzistavimą. Ne mažiau svaigina ir nuolatinis srautas. Mieste vyksta nuolatinis judėjimas: juda mašinos, traukiniai, žmonės, galiausiai aš pats, kaip mažytė milžiniško srauto dalelė. Mes visi, dalyvaujantys šiame nepertraukiamame judėjime, neturime laiko.  Neturime laiko sustoti, todėl ir mūsų judėjimas yra nesibaigiantis. Šia prasme tai judėjimas, vedantis į niekur. Bet vis dėlto pats judėjimo veiksmas ir užtikrina tai, kad judėjimo prasmė niekada nėra suvokiama. Niekas ir netrokšta jos suvokti. Miesto žmogus tiesiog įsilieja į visumą ir užsimiršta. Užmiršta savo kančias, ligas, galbūt net artėjančią mirtį. Jis net nepastebi, jog didžiausioje žmonių spūstyje yra vienišas. Mieste egzistuoja daug santykių, tačiau santykiai užmezgami taip greitai ir taip dažnai, jog lieka nepastebėta tai, kaip greitai ir dažnai jie yra nutraukiami. Vienišumo baimę nusveria baimė įsipareigoti. Mieste gali neturėti jokių ilgalaikių santykių, tačiau nuolatinė kaita ir laimę žadančios švieslentės tau nuolat primena, jog tavo gyvenimas linksmas ir smagus. O tu nuolatos bėgi… Galiausiai pradedi manyti, kad tik bėgdamas šviesų ir įspūdžių gausoje esi laimingas ir saugus. Ir kuo didesnis miestas, kuo daugiau galimybių, tuo saugesnis gali jaustis, kad toks gyvenimas tęsis ilgai, t. y. tau nereikės susidurti su būtinybe, įsipareigojimais, atsakomybe, rutina, galbūt net pavyks atitolinti ar bent jau užmiršti gyvenimo negandas.  Galbūt šio saugumo trokšdami žmonės stato miestus visomis kryptimis ir plūsta į juos nesustodami.

Tačiau ar protu nesuvokiamas miestų augimas yra paremtas tariamu gėriu, kurį gali duoti miestas, ar vis dėlto miestai auga, nes žmonės bėga nuo kažkokio kito baubo? Galbūt už miesto ribų yra tai, kas siaubingiausia – kaimas ir kaimiečiai? Su kuo galėtume sieti kaimą arba kaimietišką gyvenimo būdą? Be abejonės, su nuoboduliu ir rutina. Juk kaime, o ne kur kitur, nuolatos kartojasi tie patys gyvenimo ritmai, tie patys veidai, ta pati žemė, ant kurios privalai stovėti kiekvieną dieną. Čia visi tave pažįsta, čia negali būti, kuo nori, o privalai būti tuo, kuo esi. Čia už savo veiksmus privalai prisiimti atsakomybę, nes tave matančios akys žino, kur tu gyveni. Čia negali veikti to, ką nori, o privalai daryti tai, ką leidžia sąlygos. Čia privalai prisitaikyti prie galiojančių vietos papročių net ir tuo atveju, jeigu tau jie atrodo absurdiški. Kaime nėra greičio, kuris užmarštyje paskandintų tave patį, nėra svaiginančių galimybių ir neribotos laisvės. Kad čia išliktum, privalai išsiugdyti atsakomybės pojūtį, privalai gyventi bendruomenėje ir ją puoselėti, čia turi laiko sustoti, todėl negali gyventi nemąstydamas.

Gyventi kaime – sunkiau, nei gyventi mieste. Tai rodo vien tai, jog grįžtančiųjų iš didmiesčių – absoliuti mažuma. Tie, kas išvyko, labai sunkiai žengia žingsnį atgal. Miesto gyvenimas – įtraukiantis, svaiginantis, užburiantis, dinamiškas. Kaimo – nykus, pilkas, paprastas, statiškas. Kaimas – tai lietingas lapkričio rytas po saulėto miestietiško sapno. Grįžti atgal – reiškia nubusti ir vėl daryti tai, ką privalai. Tad, rodos, visai natūralu, jog daugelis žmonių labiau norėtų amžinai sapnuoti, nei vieną kartą nubusti.

Darydamas štai šitokią perskyrą tarp miesto ir kaimo aš net nepretenduoju į jokias geografines perskyras. Tą daryti dar būtų buvę įmanoma prieš dvidešimt metų, tačiau šiuolaikinėje „tinklinėje“ visuomenėje nėra svarbu, kur tu gyveni, svarbu, prie ko esi prisijungęs. Perskyra tarp miesto ir kaimo yra I-pad‘o arba, blogiausiu atveju, televizoriaus ekrano dydžio. Šia prasme miesto gyventojų yra gerokai daugiau, nei mes įsivaizduojame. Juk galiausiai nėra didelio skirtumo, kur ir kokiu būdu aš pasineriu į miestą: Šanchajaus gatvėse ar interneto šanchajuose. Pasinėrimas į miestą – tai greičiau žmogaus dvasios veiksmas, kuriame valia pasiduoda, prarasdama drąsą priimti tikrovę, kad ir kokia pilka ji būtų. Į miestą pasineriama tuomet, kai nebeturima jėgų prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, savo artimuosius ir savo kraštą. Na, o tada belieka bėgti… Bėgti ten, kur realybė nebus tokia pilka ir bent kiek primins spalvingą televizoriaus ekraną; bėgti ten, kur savo valia būsi bejėgis anoniminės mašinos sraigtelis – į artimiausią megapolį.  Taigi reikia tarti, jog perskyra, kurią darau tarp miesto ir kaimo, tai jau nebe perskyra tarp Marijampolės ir Vilniaus (nei Marijampolė – kaimas, nei Vilnius – miestas), o perskyra tarp dviejų egzistencinių žmogaus tipų: tarp tų, kurie nebijo prisiimti atsakomybės už save, savo artimuosius, savo kraštą ir turi jėgų jį kurti, ir tarp tų, kurie nuolat bėga viliojami spalvotų sapnų. Būtent antrieji yra tie, kurie tikės, jog kažkur kitur visuomet bus geriau. Bėgdami nuo savęs,ieškodami galimybių ir reikalaudami saugumo jie neišvengiamai atsidurs megapoliuose – niekieno žemėse, kur nereikės nieko kurti ir už nieką atsakyti. Tuo tarpu pirmieji  –pavadinkime juos kaimiečiais – bus tie, kurie patys kurs savo kraštą ir supras, kad nesvarbu, kurioj vietoj gyveni: ugdydami savo žmogiškąsias dorybes jie gali visavertiškai gyventi ir kurti.

Justas KUČINSKAS

Nr. 1, 2012 m. gruodžio 8–14 d.

Komentaras “Esu kaimietis…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite