Pagrindinis > Naujienos > Elnių miškas. II dalis

Elnių miškas. II dalis

 

Kaip ir žadėjau, ankstesnės istorijos tęsinys. Jau ne taip ir mažai laiko praėjo, bet fotoaparato užfiksuotos akimirkos atmintyje be vargo atgaivina beveik dviejų mėnesių senumo įvykius.

Taigi po pietų vėl sėdame į automobilį ir riedame miško keliukais. Pats vidurdienis, žvėrys turėtų būti neaktyvūs, lindėti tankmėje, tačiau gamta nenuspėjama. Nors grybų beveik nėra, tačiau grybautojų entuziazmo tai nei kiek nesumažina. Miško keliukų pakraščiuose pilna automobilių, traškindami krūmų šakas ir barškindami tuščius arba beveik tuščius kibirus, pavieniui ir poromis besiblaškantys grybautojai vis nepraranda vilties. Ne grybauja, nes grybų nėra, o ieško grybų… Nėra miške ramybės.

Stoviniuojame prie kiekvienos proskynos, dairomės žvėrių buvimo ženklų. Eilinėje sankryžoje – neeilinė sėkmė: nelabai toli pamatome besiganančią elnio patelę. Stebime. Po kelių minučių prie jos prisijungia jauniklis, žolę skabo jau dviese. Kiek priartėja, nusuka į mišką. Kartais atviroje vietoje trumpam pasirodo, vėl pasitraukia. Niekur neskubame, tad sėdime automobilyje ir laukiame. Sėkmė šypsosi toliau – iš miško išeina Elnias. Ne šiaip sau elnias, o gražus, išdidus ir nuostabia ragų karūna pasipuošęs Elnias. Ilgas minutes stebi mus, o mes jį. Po to pasisuka šonu ir stovi toliau. Kolegos nervai neišlaiko – tyliai pavėręs dureles slenka iš automobilio ir bando prisėlinti kuo arčiau, tačiau Elnias nelaukia, lėtai kerta atvirą vietą ir dingsta už medžių. Praeina jaunas ylaragis elniukas, į proskyną sugrįžta elnė su elniuku. Aš sėdėdamas automobilyje iš šalies fotografuoju tai elnius, tai kolegą, tai visus kartu, o pažiūrėjęs į priekį pamatau kitą liniją kertantį jauną elnią. Fotografuoju tiesiog per priekinį stiklą, ne kokybė tuo metu rūpi… Jaunuolis dingsta. Išslystu iš automobilio ir aš. Nusėlinu į priešais esančią liniją ir… vietoje sugrįžtančio jaunuolio už kelių dešimčių metrų prieš mane praeina gana nemažas elnių patelių su jaunikliais būrelis. Fotografuoju tiesiai prieš saulę, autofokusas atkakliai kabinasi už retų tarp manęs ir elnių esančių smilgų. Po poros minučių paskui jas ateina ir jaunuolis, tačiau greitai apsisuka, paeina linija tolyn nuo manęs ir lenda atgal į mišką.

Grįžtame į automobilį, pasitariame dėl tolimesnių dienos ir vakaro planų. Iki vakaro sutikti žvėrių galimybės labai artimos nuliui. Paklausia – kiek galėsi ištykoti vienoje vietoje? Kiek ilgiausiai esi laukęs? Dabar pusė trijų, ar išbūsi tykodamas iki sutemų? Na, laukimas man ne naujiena, kaip nors išbūsiu… Nuveža į vietą, paaiškina kur eiti, ko tikėtis ir palieka iki sutemų. Keliauju į pasiūlytą kirtavietę, įsitaisau. Netoliese, gal už puskilometrio, girdžiu retkarčiais subaubiantį elnią. Pirmą kartą baubiant išgirdau prasėdėjęs apie dvi valandas, o po to per valandą dar po 2–3 kartus… Ir viskas. Jokio judesio. Įpusėjus trečiai valandai iš garsų supratau, kad „mano“ baublys prisišaukė varžovą. Pasivaikė, patriukšmavo. Taip man ir nepasirodę išsiskyrė… Nuobodulį kiek praskaidrino kelis kartus netoliese nutūpusi liepsnelė, virš manęs praskridęs jaunas jūrinis erelis. Pradėjus temti, kuo tyliau nusėlinau į palaukę. Tuščia, tylu.

Girdėjau, kaip iš miško pusės kažkoks žvėrelis atėjo netoli manęs, pastovėjo ir apsisukęs nutolo. Gal mane pajuto, gal šiaip kas… Vis labiau temo. Kai jau beveik nieko nemačiau, pastebėjau judesį tolimoje pamiškėje. Ir jau pažįstamas baubimas… Nemoku nupasakoti, koks jausmas, kai po tokio ilgo laukimo pamatai tokį gražuolį, ir jis vis artėja. Mano FB paskyroje yra filmukas iš šio susitikimo. Filmavau, nes nufotografuoti tokioje prieblandoje judantį gyvūną – jokių šansų… Padariau keletą kadrų, bet jie tik prisiminimui tetinka. O nufilmuotu vaizdu vis pasidžiaugiu kas kiek laiko. Elnias priėjo gana arti. Mane pajuto, nes pasitikėdamas tamsa neatsargiai sujudėjau. O gal ir kvapas išdavė, čia jau tik elnias žino, kaip ten buvo. Stabtelėjo, pašoko, lanku aplenkė kažką, kas buvo kiek šone nuo manęs, ir nubaubė tolyn… Kitoje pusėje dar nufotografavau dvi elnes želmenyse. Sutemo visiškai. Gavau žinutę į telefoną – laikas kilti ir keliauti link kelio, manęs jau atvažiuoja… Miške jau visiškai tamsu, kirtavietėje, kur praleidau popietę, vos matau kur takas veda. Kai prieinu tą vietą, kur prasėdėjau visą popietę, tamsoje pabaidau visą būrį kažko. Būtent kažko, nes tamsoje net neįsivaizduoju, ar ten buvo elniai, ar danieliai.

Po vakarienės – miegas, po miego – naujas rytas. Vėl atveža į jau pamažu pažįstamu tampantį miško kampą, slepiamas tamsos stengiuosi kuo tyliau nusigauti į vakar vakare pasirinktą vietą. Iki saulėtekio dar beveik valanda, nieko nematyti, negirdėti. Pamažu pradeda švisti. Laukas prieš mane, pasirodo, pilnas gyvūnų. Ganosi elniai, bent dvi šernų šeimynos. Žvėrys toli, laukiu – gal prieis kas nors arčiau? Ir šviesos, šviesos… Pirmi link manęs pasuka šernai. Iš pradžių juda lėtai, bet kuo arčiau miško – tuo greičiau. Paskutinį šimtą metrų įveikia lyg sprinteriai, visu greičiu įsirėžia į pamiškės žoles ir nutraška per kirtavietę. Laukiu. Ir sulaukiu… Kažkas žvėris pabaido, ir jie visi draugiškai nuskuodžia į mišką. Gal ankstyvas ūkininkas, gal kitas gamtos fotografas, gal medžiotojas – nebesvarbu. Prašvito. Vienam palaukėje nuobodu, tad keliauju į mišką. Žinau, kad Elnių miške man beliko kelios valandos. Išgirstu baubimą. Ech, kad taip nors akies krašteliu pamatyčiau… Sėlinu per mišką, saugausi sausų šakelių, o krūmai taip ir taikosi įsipinti į maskuotę. Prieinu krūmokšniais ir jaunais medeliais atželiančią kirtavietę, baubimas artėja. Per krūmus nieko nematyti, tad pasilipu ant vėjo išversto medžio ir toliau einu jo kamienu. Dar keletas metrų, ir pamatau Jį. Medžiotojai gal vertintų ragų šakų skaičių, šakotumą, masyvumą, dar kažką – gi aš tiesiog grožėjausi. Iškart už Elnio stovėjo tarp rudeninių lapų vos įžiūrima patelė. Gal ir daugiau jų buvo, bet per šakas nesimatė. Elnias vis baubė, visam miškui skelbdamas koks jis sveikas ir stiprus. Iš jaudulio drebančiomis rankomis bandžiau fotografuoti. Tai ne taip jau paprasta balansuojant ant medžio stiebo. Tada dar nežinojau, kad kelionės išvakarėse nusipirktu brangiu objektyvu dėl jo gedimo kokybiškos nuotraukos padaryti neįmanoma… Kai elnias su visa savo svita pasitraukė, sėdėjau ant to išversto beržo ir fotoaparato ekranėlyje grožėjausi sustabdytais vaizdais. O miške aidėjo vis tolstantis elnio baubimas…

Atsikvėpęs patraukiau link kitos man žinomos kirtavietės, o ją priėjęs tolimiausiame gale pamačiau elnią su visu jo globojamu haremu. Man artėjant, visi pasitraukė į mišką, tik viena patelė vis uodė orą ir ausimis gaudė keistus žalio kupsto skleidžiamus garsus. Galiausiai pasitraukė ir ji.

Man irgi buvo metas. Atsisveikinau su savo globėju, padėkojau už patį nuostabiausią savaitgalį, kokį tik galima įsivaizduoti. Gavau tokią dovaną, kurios nenupirksi – galima daug apie tai skaityti, galima begalę filmų peržiūrėti, tačiau niekas neatstos tų akimirkų, kai stebint miško karalių gyvenimą pavyksta bent akies krašteliu gyvai pamatyti didžiausią rudeninį gamtos spektaklį – elnių vestuves.

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.

Elnė su jaunikliu. Raguotis. Atrodo kad elniai Romualdo visiškai nebijo.  Per priekinį automobilio stiklą fotografuotas jaunas elnias. Į proskyną išeina pirmosios elnės. Štai ir visas jų būrys. Neapsisprendžiantis kur pasukti jaunuolis. Liepsnelė. Jaunas jūrinis erelis. Elnias vakaro sutemose. Besiganančios elnės. Ražienoje besimaitinantys šernai. Su patelėmis kartu ganosi ir jauni elnių patinai. Pabaidyti visi sprunka į miško prieglobstį. Baubiantis elnias. Prieš pradingstant miške. Tolumoje – elnias su savo haremu. Pati smalsiausia. Belaukiant kirtavietėje mane aplankė riešutinė. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

22 komentarai(-ų) “Elnių miškas. II dalis

Komentuoti: Laura Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite