Pagrindinis > Naujienos > Elnių miškas. I dalis

Elnių miškas. I dalis

 

Dar rugpjūčio 10 dieną FB paskyroje pamačiau tokį skelbimą: „Naujas leidyklos „Lututė“ žaidimas įspūdingam prizui laimėti. Laimėtojui padovanosime nepakartojamus įspūdžius iš tauriųjų elnių rujos Lietuvos laukinėje gamtoje rugsėjo mėn. (trukmė – 1 para, 2–3 asmenims). Stebėti elnių rują Jums padės geriausias Lietuvoje elnių žinovas Romualdas Barauskas. Turėsite ne tik unikalią galimybę stebėti elnius iš arti, bet ir daug sužinoti apie jų gyvenimo ypatumus. Taip pat Jūsų laukia įspūdingi laukinės gamtos vaizdai, nakvynė miško apsuptyje (namelyje, palapinėje ar kt.), vakarienė, pašnekesiai prie laužo, galimybė įamžinti nepamirštamas akimirkas fotoaparatu ir kt.“

Na, ir kaip tokiame žaidime nesudalyvauti, juk iki šiol elnius temačiau tik iš labai toli… „Zoosodai“ nesiskaito.

Rugsėjo antrąją – nuostabi naujiena: pasirodo, kad laimėjau tą konkursą! Netrukus su manimi susisiekė organizatoriai ir rugsėjo viduryje suderinome išvyką į Elnių mišką. Miškas man ne naujiena, žinau, kad su laukiniais žvėrimis neįmanoma susitarti dėl susitikimo. Taip pat žinau, kad patirtis didina susitikimo galimybes, nors ir nieko negarantuoja… Taip džiugiu laukimu ir gyvenau iki sutartos dienos

Penktadienį, kuo anksčiau ištrūkęs iš darbo, sėdau į automobilį ir kuo greičiau skubėjau į sutartą vietą. Iki miško likus gal dvidešimčiai kilometrų, laukuose pamačiau vienišą užsilikusį gandrą, o netrukus kiek tolėliau – laukuose besiganantį stirniną. Nors laiko ir labai trūko, sustojau ir bandžiau nufotografuoti. Sėlinti nebuvo kada, tad tiesiog neskubiai ėjau kuo arčiau. Tuo pačiu metu šone pamiškėje po krūmu pamačiau dar vieną stirniną… Na, kaip ir reikėjo tikėtis, abu stirninai tuojau pasitraukė į saugų mišką, o aš ramia sąžine galėjau važiuoti toliau.

Vos atvykstu, klausimas – ką darom? Vakarieniausi ar į mišką? Na, žinoma, kad į mišką… ne valgis galvoje. Sėdamės į automobilį, riedame miško keliukais. Už kiek laiko – galiukas pėstute, tada mane pasodina pakrūmėje prie pasėlių laukelio ir palieka laukti. Praeina valanda, pamažu temsta. Nieko, ramu. Tik kažkur tolumoje baubia elniai. Žiūriu į beveik priešais esančią druskos laižyklą ir galvoju, kaip puiku būtų bent vieną pamatyt. Užsisvajojęs pasukau akis į šoną ir nustėrau – viduryje lauko stovi baltutėlė danieliaus patelė. Iš netikėtumo staiga kryptelėjau, ir ji, nelaukusi tokio akibrokšto iš lyg ir padoraus kupsto, keliais šuoliais pasiekia pamiškę. O ten dar vienas danielius, jaunas patinėlis, įprastinės rudos spalvos. Ilgai nelaukę, abu grįžta į mišką, bet tik tam, kad į palaukę išeitų gerokai toliau nuo manęs. Prie tos porelės prisijungė dar viena „blondinė“, ir aš ilgai galėjau stebėti juos ramiai besiganančius. Atsisukau pasižiūrėti į laižyklą – ogi ten elnė su šių metų elniuku bestovinti. Jai visai nepatiko tas kupstas su didele juoda akimi, tad gana greitai abu dingo brūzgynuose… O danielių draugija džiaugiausi, kol visai sutemo. Gaunu SMS žinutę – kai nusibos laukti, galiu eiti į pamiškės bokštelį ir ten kuo tyliau sėdėti. Ir nurodymai – 100 metrų palauke, po to per mišką iki kirtavietės ir t.t. Mintyse pasidžiaugiu – naktiniai pasivaikščiojimai po nepažįstamus miškus man jokia naujiena. Pėdinu per mišką. Išėjęs į kirtavietę, pamatau tolyn nuliuoksinčius jau matytus danielius, kurių baltas kailis labai išsiskiria rudeniškame miške… Elnių baubimas tai artėja, tai vėl nutolsta. Įlipu į bokštelį, įsitaisau, stebiu. Tolumoje laukuose ganosi elnių būrelis, budriai stebimas retkarčiais subaubiančio elnio. Kiek arčiau iš miško išeina kitas karūnuotas gražuolis, vis demonstruodamas savo vokalinius gabumus eina skersai lauką. Beveik tiesiai prieš mane ragais, o po to ir kojomis pakapsto žemę, prigula. Vėl pakyla ir eina toliau… Viskas – besileidžiančios saulės, vėliau – jau tik vakaro žaros fone. Žodžiais to nusakyti neįmanoma, kad ir kaip besistengčiau. Ateina vadovas, kurį laiką abu stebime patį gražiausią rudeninį gamtos spektaklį. Visai sutemus grįžtame iki automobilį ir važiuojame nakvoti. O ausyse skamba aidi elnių balsai…

Šeštadienį keliuosi prieš aušrą, nuveža į beveik pažįstamą (vakar vakare matytą) vietą, išleidžia. Gal puskilometrį, gal kiek mažiau ar daugiau kulniuoju miško proskyna (ar tik nepamiršau pasakyti, kad dar visiškai tamsu?), palaukėje išeinu iš miško ir įsitaisau lauko pakraštyje. Laukiu. Girdžiu aplink bent tris aplink baubiančius elnius, bet laukas tuščias. Pradeda švisti. Matyt, nakčia pasimaitinę žvėrys jau grįžę į mišką ir man jau nebepasirodys… Porą valandų pralaukiau, bet tuščiai, tik stirnaitė buvo priėjus iš nugaros pusės, bet vos pabandžius atsukti į ją objektyvą nieko nelaukdama nušuoliavo atgal į mišką. Daugiau lauke kiurksoti nemačiau prasmės, tad pasinaudojęs patarimu įsitaisiau laukti kirtavietės pakraštyje. Priešais vis girdėjosi ne mažiau kaip poros elnių baubimas, tad tikėjausi nors vieną pamatyt. Pamažu jų balsai lyg ir nutolo, tačiau pastebėjau priešais tarp smilgų kažkokį judesį. Tiesiai link manęs, skabydama rudeniškos žolės kupstelius, pamažu ėjo elnio patelė. Patogiau įsitaisęs, tikėjausi bent jau elnės nuotraukos. Ir tada už jos iškilo ragų karūna – iš paskos atsekė elnias. Patelė ristele bėga link manęs, elnias – iš paskos. Jausmas – nenusakomas. Likus vos dešimčiai metrų truputį pasuko į šalį ir abu prašvilpė pro mane kone ranka pasiekiami. Sekdamas juos objektyvu, išsiriečiau į beveik neįmanomą pozą, bet tuo metu nejaučiau jokių nepatogumų… Prabėgę gal dvidešimt – trisdešimt metrų už manęs sustojo, o aš išgirdęs traškesį pamačiau juos atsivejantį dar vieną raguotį. Tad sėdžiu susisukęs ragaišio poza, fotoaparato trikojis žemę siekia tik viena koja, vienas elnias priešais, pora kiek dešiniau, o dar kažkas laužydamas sausas šakeles bėga man už nugaros… deja, jau buvau pasiekęs savo lankstumo ribą, ir nemačiau kas ten buvo. Bet kokiu atveju tokia akistata su girių karaliais viršijo visus mano lūkesčius. Gaila, kad nepavyko kokybiškos nuotraukos. Tikėjausi ramaus fotografavimo, tai ir nustatymai buvo atitinkami, tačiau prisiminimai ir įspūdžiai – neįkainuojami. Jau seniai miške nutilo elnių sukeltas triukšmas, o aš vis dar sėdėjau ant savo kėdutės negalėdamas patikėti tokia sėkme. Ne kasdien taip sekasi, oi, ne kasdien…

Atvažiavo manęs pasiimti. Taip ir baigėsi pirmoji mano kelionės į Elnių mišką dalis, jau vienas vakaras ir vienas rytas praeityje. Papietavęs vėl grįžau į mišką, daug visko mačiau, sutikau, daug ir fotografavau, bet apie tai – kitame rašinėlyje.

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.

Vėluojantis išskristi gandras. Laukuose besiganantis stirninas. Šis stirninas mane stebėjo iš pakrūmės. Mane nustebinusi pirmą kartą pamatyta balta danieliaus patelė. Jaunas danieliaus patinėlis. Elnio patelė mane stebi net labai nepatikliai. Pirmojo rudens sulaukęs elniukas labai smalsus. Besiganantys danieliai. Miške tokia spalva nelabai praktiška. Elniai laukuose. Toliau – elnias su savo patelėmis, arčiau – jo konkurentas. Vienišas ir išdidus. Čia tik nuotraukoje tie pastatai arti atrodo. Skabydama smilgas pasirodo elnė. Gaudynės tarp smilgų. Visai šalimais prabėgantis elnias. Poilsio minutėlė. Antrasis pasirodęs elnias. Jis mane ir pastebėjo. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite