Penktadienis, lapkričio 16, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Edita Lei: į kūrybos erdves – su vaikystės pasaulio lengvumu

Edita Lei: į kūrybos erdves – su vaikystės pasaulio lengvumu

 

…Ji pataikė tiesiai į „dešimtuką“: per dvejus metus – dvi pasakų knygos, iliustruotos jos rankų darbo lėlėmis („Miglų slėnio fėjų pasakos“ ir „Miglų slėnio fėjų burtai“), ir – stulbinantis pasisekimas: vaikai, ypač mergaitės, jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be Fėjų slėnio!   

…O 2016 m. lapkričio 26 dieną Garliavoje duris atvėrė Fėjų slėnio galerija, kurioje įsikūrė visi pasakų iš minėtų knygų personažai. Ir ne tik! „Visas šis projektas būtų taip ir likęs tik mintyse, jei ne žmonės, kurie buvo pakviesti į atidarymo vakarėlį“, – sakė knygų autorė Edita Lei. Taigi dėkoti yra kam: pirmiausiai knygų autorės šeimai, seniems ir naujiems draugams, leidėjams ir šio namo šeimininkui… O nuo gruodžio 1 dienos galeriją jau gali aplankyti visi fėjų ir pasakų pasaulio gerbėjai…

„Lengvumas yra teisingai, – teigė išminčius Chuang Tzu. – Pradėk teisingai, ir tu esi lengvas. Tęsk lengvumą, ir tu esi teisus“. Būtent su tuo lengvumu leidžiamės ne tik į Editos Lei pasakų pasaulį, bet ir į kiekvieno iš mūsų sielos užkaborius. Lengvumas, sielos aiškumas, pirmapradis tikrumas – ar ne to ilgimės kiekvienas iš mūsų? Ir per tą lengvumą ateinanti išmintis (beje, antrosios Editos Lei knygos reziumė): „Kad gyvenime daug lengviau, kai turi gerų draugų, kuriais gali pasitikėti. Kad reikia klausyti, ką sako tavo širdis, o ji niekada nemeluoja. Kad kovoti neverta, nes visada galima rasti būdų, kaip gyventi taikiai. O kad išsipildytų svajonės, reikia tikėti savimi ir turėti drąsos leistis į žygius.“ Visai tai įmanoma, jei širdyje dar gyva vaiko savyje dvasia. Apie tai – pokalbis su Edita Lei.

– Kodėl saviraiškai pasirinkai aplinkos tyrinėjimą iš vaiko pozicijų?

– Negalėčiau konkrečiai atsakyti į šį klausimą. Tai tarsi savaime atėjo, nes nemėgstu apsunkinti gyvenimo. Manau, viskam gali būti sprendimas, jei paprasčiau pažiūrėsi į daugelį situacijų, būtent tai man ir patinka vaikuose.

– Vaikystės pasaulis kupinas ne tik magijos, stebuklų, bet ir tikrumo, nuoširdumo. Kodėl visi šie dalykai, vaikui tampant suaugusiu, dažniausiai pamažu išblėsta?

– Ne visiems išblėsta, tikrai yra nemažai suaugusių kurie be galo nuoširdūs ir tikri. Kartais tai net glumina, kol supranti, kad žmogus tiesiog toks yra, ir tada pasidaro gera su juo būti. Bet daugumai užaugus gyvenimo lengvumas tikrai išblėsta. Manau, tai natūralu, nes atsiranda išlikimo klausimas, atsakomybė prieš savo vaikus, rūpestis dėl tėvų, savojo „aš“ paieškos – juk visa tai kažkada už mus darė kiti!

– Yra žmonių, kurie išsaugoję savyje vidinį vaiką. Ką apie tokius žmones gali pasakyti? Viena iš jų esi tu. Kaip pavyko tai išsaugoti?

– Pirmiausia, kas man ateina į galvą, tai, kad nenorėjau užaugti. Nuo 16 metų šį norą pamiršau ir prisiminiau tik būdama 35 metų, kai pati auginau dukrą. Pamačiusi tą lengvumą vaiko gyvenime, pasiilgau ir pati to jausmo. Nuo tada kažkas manyje pasikeitė, bet… Taigi visiškai išsaugoti vidinio vaiko savyje nepavyko, o prisiminti prireikė pastangų. Žinoma, dar labai pasisekė, kad mano vyras toks žmogus, kuris suteikė galimybę kapstytis prisiminimuose, be to, turėjau tam laiko.

– Ką tau kalba mažoji Edita? Ar dažnai ją girdi? Kokie jūsų pašnekesiai: draugiški, su priekaištų, paskatinimų atspalviu ar…?

– Ji man kartais pažeria priekaištų dėl to, kad pamiršau svajones, kad pritrūkstu drąsos, kurios, sakiau, atsiras, kai užaugsiu, kad supykstu ant gyvenimo, kuris nepaisant nieko toks nuostabus! Aš labai džiaugiuosi, kad vis dar ją girdžiu – taigi turiu galimybę prisiminti tai, kas man ne tik kažkada buvo labai svarbu, bet ir dabar.

Kai būni mažas, dažnai suaugusieji iš tavęs tikisi daugiau arba kažko kito, nei sugebi arba nori, natūralu, kad pradedi tam priešintis. Prasideda pykčiai, ir pradedi manyti, jog esi negeras arba nevykėlis. O kai dabar pagalvoju, tai buvo tokios smulkmenos… Tad savo mažajai Editai (tai, likusiai praeityje) neturiu jokių priekaištų. Buvau truputį padauža, bet nieko neatsitiko ir dabar to nesigailiu, nes man buvo linksma.

– Vaikystės pasaulyje, kad žmogus augtų ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, būtinas idealas, orientuotas į grožį, gerumą, teisingumą, meilę, gyvenimo veržlumą, sveiką humorą. Tavo knygų personažai neša idėją apie idealą, kurio reikia siekti: būti gražiam (visapusiškai), draugiškam, teisingam, matuoti viską širdimi ir mylėti mylėti. Pakomentuok šias mintis plačiau.

– O ko dar gyvenime siekti ? Smurto, pavydo, apgaulės, blogio, karų, klastos ir taip apstu – to siekti nereikia. Taip norėtųsi, kad pasaulyje įsiviešpatautų suvokimas, jog visi turime pasistengti būti geresni ir laimingi. Nesiekiant naudos ar garbės, ne kito sąskaita, bet ir ne save aukojant, o visada iki galo ieškant geriausio sprendimo visiems. Tai, beje, nelengva, bet mes šeimoje bandome taip gyventi.

– Antroji knyga apie Miglų slėnio fėjas baigiasi keturiomis anksčiau cituotomis išmintimis: „Kad gyvenime daug lengviau, kai turi gerų draugų, kuriais gali pasitikėti. Kad reikia klausyti, ką sako tavo širdis, o ji niekada nemeluoja. Kad kovoti neverta, nes visada galima rasti būdų, kaip gyventi taikiai. O kad išsipildytų svajonės, reikia tikėti savimi ir turėti drąsos leistis į žygius.“ Pakomentuok jas plačiau, kad ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai mokytų jas taikyti savo gyvenime.

– Dažniausiai matome filmuose apie didvyrius, draugų ištikimybę, tikėjimą savo jėgomis  ir dažnas filmui pasibaigus atsidusdamas ištaria: „Taip būna tik filmuose…“ Tai kodėl ne tu tas ištikimas draugas? Nesitikėk to iš kitų, tiesiog tu būk toks! Tai kodėl nedrįsti daryti tai, apie ką svajoji? Bevertė kova – prieš akis laukas po mūšio, kuriame tūkstančiai žuvusių brolių, tėvų, mylimųjų, ar tikrai taip turi būti? O širdis – ji visa ko esmė, ne veltui ją taip skauda, kaip kenčiame, ir ne šiaip sau ji daužosi iš laimės, kai esame laimingi.

– Antrosios knygos išėjimas sutapo su galerijos Garliavoje atidarymu. Koks tos galerijos tikslas, kokia numatoma joje veikla, ateities perspektyvos?

– Kai aš sugalvojau, kad autorinės lėlės gali būti knygos iliustracijomis, nebuvo jokių tolimesnių planų. Tiesiog man pačiai visa tai labai patiko, galvojau, jog tai būtų gražu ir įdomu. Kai atsirado knyga, vasarą pas mane į namus pradėjo vykti žmonės. Iš Raseinių, Vilniaus, Tauragės, Telšių, Druskininkų… Pasibaigus šiltiems orams, žmonės vis dar prašėsi į svečius, tad ir buvo nuspręsta kažką daryti. Dabar norinčius pamatyti Fėjų slėnio gyventojus galiu pakviesti į Garliavą, galiu papasakoti, kaip buvo iliustruojamos knygos. O veiklos visada atsiras. Kol kas planai tik iki Naujų metų, o ką veiksime 2017-aisiais, sužinosime jiems atėjus.

– Ar jau gali save vadinti rašytoja? Kaip gimsta istorijos, kaip žodžiai dėliojasi į sakinius?

– Esu tiesiog pasakotoja, man patinka kurti situacijas, fantazuoti, žmonėms suteikti roles, ieškoti tipažų ir jiems pritaikyti kažkieno išmintį arba šmaikštumą. Kurdama istorijas, aš tarsi patenku į filmą, man tiesiog norisi nuotykių, ir smagu, kad dabar į tuos nuotykius galiu pakviesti ir kitus. 

– Ką Edita Lei žada toliau kurti?

– Dabar aš vėl rašau ir lipdau, tačiau šios lėlės pareikalaus daug laiko – projektas gana rimtas, tad užtruks. Turiu galeriją, kurioje kartais lauksiu svečių ir kursiu ten ne viena. Yra pasiūlymų bendradarbiauti, bet juos galėsiu apsvarstyti tik 2017-aisiais. Jei tik nori kurti, veiklos visada atsiranda!

– Dėkoju už pokalbį.

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Edita Lei. "Fėjų slėnio" atidarymas Garliavoje. "Fėjų slėnio" atidarymas Garliavoje. "Fėjų slėnyje". "Fėjų slėnyje". "Fėjų slėnyje". "Fėjų slėnyje". "Fėjų slėnyje". "Fėjų slėnyje". "Fėjų slėnyje". "Fėjų slėnyje". "Fėjų slėnyje". "Fėjų slėnyje". "Fėjų slėnyje". "Fėjų slėnyje". jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.