Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Draugystė su „perfekcionistu“ 8 (tęsinys)

Draugystė su „perfekcionistu“ 8 (tęsinys)

14:58

– Nepyk, kad vėluoju. Pačiam labai nesmagu, bet šiek tiek užtrukau mieste, kai važiavau iš sodo, – kone įšoko į palatą Tajus. Kvėpavo taip, lyg ką tik būtų nubėgęs maratoną, laikydamas rankoje didžiulį juodą maišą ir išgąsdindamas tiek mane, tiek mano palatos draugę. Net knygą iš rankų išmečiau.

– Kaip išgąsdinai! Atsikvėpk. Kas nutiko?

Jis, vis dar smarkiai kvėpuodamas, giliai atsiduso ir nusišypsojo.

– Nieko.

Žiūrėjau į jį išpūtusi akis, nesuprasdama, kas darosi, kol po keliolikos sekundžių tylos pagaliau paklausiau:

– Tai kas buvo?

Jis nusišypsojo.

– Užsisuk arba užsimerk.

– Ką? Kodėl?

– Reikia. Pamatysi.

– Nu ok.

Užsidengiau akis rankomis, nusisukau į sienos pusę ir girdėjau to didelio maišo traškėjimą, palatos draugės nustebusį kikenimą ir dar tai, jog ji atsistojo nuo lovos ir išėjo iš palatos. Kodėl?

– Gali atsisukti ir atsidengti akis. Nepyk, atsisukau į tavo kaimynę ir paprašiau, kad ji trumpam išeitų.

Negalėjau patikėti tuo, ką matau prieš save. Sėdėjau keletą akimirkų priblokšta ir jaučiau, kaip pradeda šlapti akys, o gerklėje didėja guzas. Nesuvaldžiau šypsenos. Tajus rankose laikė didžiulį rudą pliušinį meškiną ir tiesė jį į mane.

– Kokia proga? –pagaliau sugebėjau išlementi, imdama tą didelį, gauruotą, minkštą ir švelnų padarėlį į savo rankas. Taip, tai tik žaislas, bet pirmas kartas, kai tokį daiktą aš gaunu dovanų, ir dar ne nuo bet ko, o nuo toooookio žmogelio!

– Hmm… taigi. Šiandien yra lygiai aštuoneri metai, kai esame pažįstami ir bendraujame. Nepameni? Susipažinome balandžio 22 dieną per internetą, dar kai buvo populiarus www.one.lt pažinčių tinklalapis. Niekada nepamiršiu, kai atėjau pas Gerardą,o tu išlipai iš lifto su kokiais keturiais šiukšlių maišais. Ir nebuvo jie tokie lengvi, vos juos pakėlei. Norėjau pasiūlyti savo pagalbą ir padėti nunešti iki konteinerio, bet dar taip gerai nesutarėm. Tad beliko tik pasisveikinti ir įlipti į liftą. Po to tiek juokiausi, prisimindamas, kaip žiauriai atrodei su tais maišais, – nusiprunkštė.

– Dabar tai jau visiškai netekau žado… Kodėl tu man tik dabar tai pasakoji? Niekada anksčiau nesakei… Šiukšlių maišus pamenu labai gerai. Kai išėjau į lauką iš laiptinės, jaučiau, kaip žiauriai kritau į spalvą, nes buvo gėda, kad mane kas nors pamatys su tais maišais. Bet vis tiek nepavyko išsisukti. Buvau pastebėta ir net, kaip dabar išsiaiškinau, beveik sekama. Bet… mane taip nustebinai su šiuo meškinu! – užsiėmiau ranka burną ir bandžiau nuslėpti savo džiugesį, nors tikriausiai vis tiek nepavyko. Pasodinau meškiną ant lovos ir atsistojusi stipriai apkabinau Tajų, bet labai trumpai ir greitai atsitraukiau. Širdis šaudė kaip tanko kulkosvaidis. Abu susigėdom.

– Kai įėjau į ligoninę ir jau buvau prie registratūros, budinti seselė liepė parodyti, ką turiu tame maiše, nes kitaip neleisianti įsinešti. Galvojo, kad atnešiau kažkokią kontrabandą. Tai dar kol praėjau patikrinimą, irgi susigaišo šiek tiek laiko. Galvojau, kad tik neišeitum iš palatos ir nepamatytum anksčiau laiko. Po to, kai seselė pamatė, kad čia meškiukas, tai net nusijuokė ir pasakė, kad tau labai patiks.

– Eina sau, kokį dar kelią turėjai praeiti… Na, bet jau nustebinai ir pradžiuginai, kad šakės… Net neturiu ką pasakyti. Taip pakėlei nuotaiką… Tik dabar man nesmagu dėl to, kad aš neturiu nieko tau padovanoti. Visiškai nieko, – pasijaučiau taip nesmagiai, kad dribtelėjau ant lovos ir giliai atsikvėpiau.

– Ir taip man jau padovanojai daugiau, nei galėjai. Esi tokia draugė, kurios galėtų pavydėti visi. Nors… Kada nors galėsi atsiskaityti natūra, –nusijuokė.

– Sutariam, –nesutvardžiau juoko, o nuo komplimento visa degu. Tiek pradėjau juoktis, kad vos galėjau įkvėpti oro.

– Nepasprink, gerai? Nenoriu važinėti su tavimi iš vienos ligoninės į kitą.

Paėmiau tą meškiną ir stipriai suspaudžiau. Jis maždaug metro trisdešimties, bus man vietoj pagalvės. Minkštumas ir švelnumas tiesiog neišpasakytas. Pagaliau naktimis miegosiu ne viena. Turėsiu draugą. Dar vieną, ir ne bet kokį, o geriausią draugą. … Chichi.

– Kada iš čia tave paleis? –pasiteiravo Tajus.

– Tai šiandien jau lygiai savaitė, vadinasi, už trijų dienų.

– O kaip pati jautiesi?

– Daug geriau. Man čia labai patinka. Jei atvirai, net nenoriu, kad mane paleistų, – šiek tiek susimąsčiau tai pasakiusi, nes supratau, kad laikas greitai bėga, o aš irgi iš čia greitai bėgsiu, o nenoriu. Nenoriu iš čia bėgti.

– Bet aš noriu, kad paleistų. Dar nesutikau nė vieno žmogaus, kuris pasakytų, kad jam patinka gulėti psichiatrijos ligoninėje. Tu pati pirmoji. Matyt, neįžvelgi blogų dalykų…

– Gal ir įžvelgiu, tik nesakau. Esu ne uždarame skyriuje, tad manau, jog tai daro didelę įtaką mano pasakymui, kad man čia patinka. Ir gal dėl to, kad niekada nebendravai su žmogumi, kuris yra kada nors gulėjęs tokioje įstaigoje, išskyrus mane. Beje, čia juk lengvesnių psichikos ligų skyrius. Daugiau leidžiama, o tame kitame pastate netoliese, tai va ten vaikšto jau ir su tramdomaisiais, ir labai sunkios psichologinės būklės. Pas mus skyriuje daugiausia sergantieji depresija, bipoliniais sutrikimais, manijomis, potrauminio streso sutrikimais, yra keletas šizofrenikų, bet lengvos formos, ir juos tikriausiai guldys į kitą skyrių, kai atliks testus visokius. Nu, žodžiu, yra čia, yra…

– Nesvarbu, vis tiek esi ligoninėje. Svarbiausia, kad akivaizdžiai gerėja. Kai iš čia paleis tave, tai eina sau, varysim visur. Prisipilsime benzino į mašiną ir nuvažiuosime kur nors ant kokių piliakalnių. Man seniai jau reikia naujos nuotraukos, gal padarysi bent keletą, nes norėčiau pasikeisti feisbuke, atsibodo jau ta pati, –jis kilstelėjo antakius ir nusišypsojo.

– Tai aišku, kad galėsiu. Davai pasidarome kada kokį naktinį žygį prie skardžio? Pasiimsime pledą, sumuštinių, ir eisim, tik būtų gerai vėlai vakare ir kai geras oras, kad nereikėtų eiti per dumblus. Galėtume net pernakvoti ant jo, būtų awesome. Dar niekada nesu nakvojusi ant kalno.

Keletą kartų nuskambėjo beldimas į palatos duris, ir per plyšį įlindo Klaido galva.

– Oi, atsiprašau, kad sutrukdžiau. Vėliau užsuksiu, – truputį perkreiptu veidu Klaidas tyliai uždarė duris. Nespėjau nieko atsakyti.

– Čia buvo tas, kuris įsimylėjęs tave? – šiurkščiai paklausė Tajus.

– Jis manęs neįsimylėjęs.

– Kurgi ne… Kad ir kiek mažai jį mačiau, sugebėjau atkreipti dėmesį, kaip jo žvilgsnis krypsta į tave. O jam vardą specialiai tokį tėvai išrinko? Dėl to, kad daug klaidų daro, ar kaip? – pasivaipydamas paklausė.

– Nusišneki… Jeigu ir taip, vis tiek tai nieko nekeičia. Aš jam nesimpatizuočiau.

– Oho, jau pusė penkių! Kaip greitai bėga laikas. Žinok, nepyk, bet jau turėčiau lėkti, nes mama prašė, kad ją apie penktą valandą pasiimčiau iš sodo. Po to rėks, jeigu nenuvažiuosiu.

– Gerai, susirašysime tada. Dar kartą ačiū, kad atvažiavai ir taip jaukiai nustebinai. Tikrai nesitikėjau…

Jis man mirktelėjo akį, tada apsikabinom, ir išėjo. O aš rankose sugniaužiau meškiną ir atsiguliau. Dar taip nebuvo, kad man kas nors padovanotų pliušinį žaislą. Net iš Gusto negavau dovanų, išskyrus guminukų pakelį, o iš Mintaro tik gėlių puokštę gimimo dienos proga. Net pati susijuokiau, kaip juokingai tai skamba. O čia – pliušinis meškinas. Ir dar toks didžiulis. Iškart nusiraminauprie jo prisiglaudusi… Taip keista ir kartu smagu gauti kažką iš brangaus žmogaus, tik jaučiuosi nesmagiai, kad neturiu nieko mainais. Atrodo, kad nenusipelniau to iš Tajaus. Bet bus dar daugybė laiko jam atsidėkoti!

(Bus daugiau)

7 komentarai(-ų) “Draugystė su „perfekcionistu“ 8 (tęsinys)

  1. Gal prieš 2 metus skaičiau kelias knygas, skirtas vyresnio amžiaus paaugliams. Ši ištrauka joms nenusileidžia ^^ Šaunu! Keep it going!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite