Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > Draugystė su „perfekcionistu“ 10 (tęsinys)

Draugystė su „perfekcionistu“ 10 (tęsinys)

 

Po aštuonių aštuonios. Rytas. Smarkiai lyja.

Jau rytoj. Nelaukiu. Nenoriu, kad mane iš čia išleistų. Viskas jau tapo miela, jauku, sava… Susibendravau su daug skirtingų ir įdomių žmonių, pabendravau tokiomis giliomis temomis, pamačiau visiškai kitokį požiūrį, supratau jų problemas, išklausiau, pati šiek tiek pasipasakojau. O dabar… Teks juos palikti ir atsisveikinti. Su pora vyrukų dar apsikeitėm feisbuko kontaktais. Vienam 35-eri, o kitam 47-eri. Bet tokie jaunatviški ir taip smagu bendrauti su jais! Kiek čia visko daug gavau būdama… Tai tikriausiai pirmas ir paskutinis kartas tokioje įstaigoje. Tačiau neužmirštamas. Ne visiems tenka tokia patirtis.

Tajus: Geros dienos, rupūže  😀 

Aš: Tau irgi, plėve. 😀

10:02 Papusryčiavome, sudavė vaistus, o dabar sėdžiu vibruojančioje kėdėje užsidėjusi ausines ir skaitau knygą. Jei tokį kambarį namuose turėčiau, tikriausiai visada leisčiau jame laiką. Faustas labai mėgsta čia būti. Jeigu ne daktarai, pramiegotų ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę. Neskaičiuoja nei minučių, nei valandų, kiek prabūna čia, nieko neskaičiuoja, o tiesiog ateina, atsigula ir atsipalaiduoja. Bet man kažkaip visai nepavyksta atsipalaiduoti, nors čia būdama bandau to mokytis, tik atrodo, kad bergždžiai aukoju savo pastangas, tad imuosi veiksmingesnio laiko praleidimo – skaitau knygą.

11:21 Kas čia man pasidarė… Grįžau į prisiminimus ir nepajutau, kaip pradėjo rasoti akys. Pastebėjau tai tik tada, kai lašai ėmė kristi ant knygos. Ir dar laukia tas prakeiktas pokalbis su mama… Ir jau rytoj… Reikėtų paklausti Lidijos, kaip jaučiasi mama, ar ką nors minėjo apie mane, nes rytojus visai čia pat, o aš nežinau, kam ruoštis… Vėl drebu.

14:25 Ką tik grįžau iš psichiatrės konsultacijos. Taip netikėtai po pietų užsuko į palatą ir išsivedė mane. Surašė, kokius medikamentus reikės vartoti iš čia išėjus (rytoj gausiu kompensuojamųjų vaistų lapelius), koks gali būti poveikis, ir dar rekomendavo lankyti dienos stacionarą, kuriame vyksta įvairiausi psichoterapijos užsiėmimai, kas antrą dieną ir po keletą valandų. Tai dėl šito reikės gerai apsvarstyti, nes tada vėl turėčiau meluoti tėvams, jeigu vis dingčiau kažkur. O kadangi esu laikoma už pavadėlio, tai melavimas man tikrai ne į naudą. Geriau nesakyti nieko nei meluoti.

14:41

Klaidas: Nori eiti pasivaikščioti?

Aš: Taip, galim.

Klaidas: Apsirenk šiltai, nes lauke truputį lynoja.

Aš: Myliu lietų.

Klaidas:  😯 

17:48 Hmmm… nežinau, kaip jaučiuosi. Ar labiau sukrėsta, ar labiau liūdna, ar labiau apgailestaujanti… Nesuprantu pati. Grįžau ką tik iš pasivaikščiojimo su Klaidu, apie jį sužinojusi dar daugiau. Jis man parodė savo šautinę žaizdą… Likęs didžiulis randas, matėsi, kad buvo operuota ir siūta. Net leido paliesti. Tik aš, žinoma, to nepadariau. Jis man papasakojo, kad prieš daugiau nei metus buvo susidėjęs su baisia grupuote, savo akimis matė, kaip buvo nušaunami žmonės… Kai jis iš tos grupuotės norėjo pasitraukti, visi nariai suprato, kad negali jo taip lengvai paleisti, nes jis buvo per daug žiaurumų matęs. Įvyko kažkoks incidentas (nepapasakojo, koks), tada Klaidą pradėjo persekioti ir, jam beeinant miškeliu, kliudė kulka. Buvo išvežtas greitąja į ligoninę, operuotas, užmigdytas… Po kurio laiko jis nusipirko šunį, su kuriuo eina į lauką. Dabar visi tie grupuotės nariai tūno kalėjime, kaip supratau, nuteisti visam gyvenimui… Pasakodamas jis vis tiek daug ką nutylėjo. Bet nieko neklausinėjau, kad ir kaip norėjau. Tiesiog nuoširdžiai klausiausi, ką jis pasakoja, vienu metu ir apsikabinau, nes jis vos nepravirko. Kol atsidūrė ligoninėje, ištisai gėrė. Diena iš dienos, vienas arba su draugais… Tikriausiai tai darys ir paleistas iš čia. Išsiblaivys ir vėl atkris… Nes alkoholis yra baisi priklausomybė. Klaidas galvoja, kad gerdamas jis gali pamiršti visus matytus kraupius vaizdus, girdėtus žiaurius garsus ir tuos žmones, kurie taip elgėsi… Tik, kaip pats sakė, viskas yra laikina. Viso to nepasakojo nei psichologei, nei psichiatrui, niekam. Apie tai kol kas žinau tik aš ir tie, kurie tuose incidentuose dalyvavo kartu su Klaidu. Pasirodo, psichiatrijos ligoninėje jis guli jau penktą kartą… Buvo užsikodavęs, tačiau nieko neišėjo – po kurio laiko vėl pradėjo vartoti… Neįsivaizduoju, kaip jam galiu padėti. Nebent tik tuo, kad išklausysiu ir būsiu šalia, kai to reikės…

18:39 Vakarienės metu Klaidas sėdėjo prie toliausio stalelio nuo mūsų. O mes su Faustu ir Amelija sėdėjome prie kito stalelio. Kai Amelija pavalgė ir išėjo, tyliai pasakiau Faustui, jog Klaido praeitis buvo labai žiauri, tai jis pasakė: „Ir tu juo tiki? Kažkada skaičiau internete, kad vyrai, norėdami privilioti paneles, prigalvoja įvairiausių žiaurių istorijų tik tam, kad atkreiptų dėmesį ar sukeltų gailestį. Nemanai, kad ir čia ta pati situacija? Na, nebent jis tau parodė viską.“ Visai susipainiojau dabar. Bet jis parodė man randą… Nejaugi tai ne įrodymas? Norėčiau apie tai negalvoti ir leisti smegenims pailsėti, tačiau žinau, kad nieko iš to neišeis.

Tajus: Na, rupūžiuke, jau rytoj atvažiuosiu pasiimti tavęs!

Nejaugi aš viena nesidžiaugiu, jog mane iš čia paleis? Čia aš turiu savo erdvę, įdomias veiklas, bendrauju su psichologinių problemų turinčiais žmonėmis, daktarai rūpinasi, jaučiuosi tokia saugi… Bet, žinoma, teks judėti iš komforto zonos į realų gyvenimą, nes ilgiau čia pasilikti juk negaliu…

Aš Tajui: Aha… rytoj…

Tajus: Ko nesidžiaugi?

Aš: Nes noriu būti čia. Man taip gerai, kai niekas ant manęs nerėkia, nekvaršina galvos, visi tokie panašūs, galima smagiai pabendrauti, prasmingai praleisti laiką užsiimant įvairia veikla… Daug geriau jaučiuosi, tikrai daug geriau. Net draugų susiradau!

Tajus: Tai va, ar nemanai, jog užtenka šito laiko? Juk visą gyvenimą čia nebūsi, tik tiek, kiek trunka gydymas. Džiaugiuosi, kad tau pagerėjo. Pajuokaudamas galėčiau pasakyti: jeigu kada nors vėl smarkiai krisi žemyn ir prastai jausiesi, visada gali atsidurti čia 😀   Taigi dar neprarask vilties, jog čia daugiau niekada negrįši  😀

Aš: Cha, cha, cha… Nu, žodžiu. Tarkim tada, kad aš pasiruošusi rytoj grįžti. Pasiilgsiu šitų visų žmogelių ir laiko, praleisto čia. Bet manęs laukia ir kiti žmonės. Tikriausiai.

Tajus: Yes! Štai kur tikroji Jazmė. Aišku, kad laukia.  😛 

Aš: 😀  😀  😀   

Aš: Bet žinai ką, aš nenorėsiu gerti tų vaistų, kur man išrašyti. Nes nuo jų man auga svoris… Jau net čia būdama tai pastebėjau. Kas bus, kai pradėsiu vartoti reguliariai paleista iš ligoninės? Būsiu kaip bačka…

Tajus: 😀 Durnele tu. Jau geriau būti kaip bačkai ir sveikai, nei kūdai ir nesveikai.

Aš: Jokie bachūrai po to į mane nežiūrės, kai taip atrodysiu…

Tajus: Aš žiūrėsiu  😀 

Aš: Tai taip, vienintelis esi, kuris man savo nesąmonėmis gali pakelti nuotaiką…

Tajus: Tu manai, kad tai yra nesąmonės? Kaip drįsti taip galvoti… Aš atveriu tau savo jausmus, išgyvenimus, visas sielos gelmes, visą gėrį ir blogį, visas kančias ir gyvenimo pakilimus bei nuosmukius, o tu sakai, jog čia nesąmonės???  😉 

Aš: Tajau, baik, nes tuoj paspringsiu iš juoko  😀 

Tajus: Gerai, rupūže. Eik pasidžiaugti savo paskutinėmis akimirkomis psichiatrijos ligoninėje. Rytoj šis džiaugsmas smarkiai sumažės, liks tik prisiminimai  🙂 

Aš:  😉  😉  😉 

17:09 Išėjau pasivaikščioti į lauką. Smarkiai lyja, bet visiškai nešalta. Visada svajojau pasibučiuoti lyjant. Svajone, lik sveika. Nebūtų net su kuo to padaryti, tad geriau nesukti galvos.

21:05            Paskutinis vakaras kartu su visais skyriaus žmogeliukais. Gavau čia visko tiek daug… Eisime visi prieš miegą pažaisti „Alias“ , o tada liūlią liūlią, nes vaistai svaigina. Bet nuo jų labai sunkiai atsikeliu, jaučiuosi visa sulaužyta ir kiekvieną kartą pakėlusi galvą vėl noriu miego. Nebuvo taip, kad atsikelčiau žvali. Ir dar… jie man tikriausiai trukdo sapnuoti.

22:22 Lygūs skaičiai

Tuk tuk tuk. Noras sugalvotas, akys jau lipte limpa. Paskutinė naktis ligoninėje. Ir gaila, ir smagu.

(Bus daugiau)

Komentaras “Draugystė su „perfekcionistu“ 10 (tęsinys)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite