Šeštadienis, gruodžio 15, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Dovydas Sabaliauskas: iš Lietuvos į Indiją dviračiu – ieškoti… savęs

Dovydas Sabaliauskas: iš Lietuvos į Indiją dviračiu – ieškoti… savęs

…Jūs supratote teisingai: kalbėsime apie žmogų, kuris Lietuvoje vieną gražią dieną sėdo ant dviračio ir pradėjo minti pedalus link… Indijos. Kodėl? Čia jau ištisa istorija, kalbanti pirmiausia apie savęs pažinimo būtinybę ir valią, leidžiančią bet kokiems planams virsti tikrove.

Taigi susipažinkite: Dovydas SABALIAUSKAS, daug metų užsienyje gyvenęs, ten ir mokslus baigęs, tačiau vis tik grįžęs į gimtąjį kraštą – čia žmogus save realizuoti gali geriausiai. Ne tik materialiais, bet ir ypač dvasiniais dalykais gyvenantis jaunas vyras, puikiai suvokiantis, jog kiekvieno žmogaus prigimtinė priedermė – ieškoti, savo ieškojimų kelyje jau gan seniai. Taigi ir frazė „ieškoti savęs“ jam nėra tušti žodžiai: norint save pažinti, reikia pirmiausiai save surasti (be šito neįmanoma visiška saviraiška, kurią dažnas įvardija kaip gyvenimo prasmę). Surasti save kartais pasiklydusį kasdienybės rutinoje, kartais apraizgytą trumpalaikių emocijų, kartais – vidinių baimių ar vergiško nuolankumo stereotipui „ką žmonės pasakys“. Būtent šie motyvai Dovydui ir buvo varomoji jėga ir dviratį kelionei taisyti, ir kaupti pinigus, ir grūdinti ištvermę būsimiems iššūkiams.

Ir štai 2018 m. spalio 1 d. žmogus su visa kelionei skirta manta Kaune, Žaliakalnyje, sėdo ant dviračio ir – pirmyn. Į Indiją!

…Tarp Lietuvos ir Anglijos

Kaip dabar jis pasakytų, tokie iššūkiai bei ieškojimų kupinas gyvenimo kelias buvo tarsi užkoduotas nuo pat mažumės.

„Gimiau Kauno mieste, užaugau Panemunės rajone, – prisimena Dovydas. – Vaikystė buvo nuostabi, kupina nuotykių. Prikurdavome savų žaidimų, svajodavome apie galimybę turėti savo kompiuterį, kad nesustodami galėtume žaisti „Rune Scape“. Tikriausiai mūsų, to meto vaikų, pažibos buvo „Dragon Ball Z“, „Yu-Gi-Oh“ kortos, rajono kampeliai, kuriuose nutikdavo visokių „įdomybių“, bei… daug saulėgrąžų!“

Abu Dovydo tėvai – kauniečiai. Mama, baigusi psichologijos  mokslus, augindama penkis vaikus, dirbo VšĮ „Moters pagalba moteriai“, kuri teikdavo konsultavimo paslaugas smurtą patiriančiom moterims. Tėtis, baigęs Kauno technologijos universitetą, iškart vedė ir su vienu bendraminčiu įkūrė J&G kompaniją, kuri teikdavo reklamos paslaugas. Vėliau ta pati kompanija tapo „Kauno televizijos servisu“, o Dovydo tėtis – jos direktoriumi.

„Tėtis kažkuriuo laikotarpiu buvo itin religingas, – pasakoja Dovydas, – tačiau prieš 12 metų jo požiūris pasikeitė, jis tapo užkietėjęs mokslinių tiesų šalininkas, įskiepijęs sau gilų skepticizmą, susijusį su Dievu, religija ar kitais dalykais, kurie nėra „moksliškai įrodomi“. Mama – atvirkščiai: išliko religinga visuomet ir vadovavosi meile bei atjauta, todėl tikriausiai bendravimas su ja man buvo paprastesnis.“

Tėvai išsiskyrė, kai Dovydui buvo 11 metų. Mama, susiradusi kitą lietuvį, kuris gyveno Anglijoje, išvyko ten gyventi su juo. Ne viena: su savimi išsivežė Dovydą ir tuomet mažąją dukrytę Mariją. Buvusios šeimos vyras ir vaikų tėtis su likusiais vaikais liko Lietuvoje.

Dovydas neilgai pabuvo svetur: vos po dvejų metų grįžo į Lietuvą, nes nesutarė su patėviu. Bet emigranto – svetimo ir savame, ir svetimame krašte – žyme jis jau buvo paženklintas: čia, Lietuvoje, būdamas nejautė taip trokštamos Anglijoje pilnatvės… Tad vos dvejus metus Kaune „ištempęs“, būdamas 15 metų amžiaus, vėl paliko Lietuvą.

…Šįkart Anglija Dovydą „užlaikė“ kur kas ilgiau: ten  jis baigė ir mokyklą, ir koledžą, ir net universitetą. Universitete mokėsi filmų ir televizijos amatų, būtent prodiusavimo ir montavimo. Po universiteto baigimo dar apie metus dirbo Londone video montavimo firmoje, kol suprato, jog sėdi ne savo rogėse, ir, būdamas jau 23 m. amžiaus, nusprendė grįžti į Lietuvą. Dabar jis sako, jog sekė savo širdimi, kuri, Dovydas įsitikinęs, teigia, jog tai buvo vienas iš pačių geriausių jo gyvenime sprendimų.

Grįžęs iš Anglijos, jaunas žmogus ieškojo, kur galėtų pritaikyti savo profesiją (yra sukūręs keletą trumpametražių filmukų, kuriuos rodė per keletą Europos kino festivalių). Pritaikė: dirbo ir kino teatre, ir kaip vaizdo montažo specialistas… Taip pat pradėjo savanoriauti Kauno senamiesčio vaikų dienos centre, kur renkasi vaikai iš sudėtingų šeimų. „Ten iš tiesų mano meilė transformavosi, – sako Dovydas, – aš pradėjau juos mylėti labiau negu vaikus iš normalių šeimų, nes jiems to itin reikėjo, nors būdavo ir sunkių etapų.“

Laisvalaikis, palyginus su laisvalaikiu Londone, Lietuvoje tapo žymiai visavertiškesnis. Naujos pažintys atvedė prie naujų atradimų: pradėjo vaikščioti į Budizmo centrą, reguliariai atlikinėti dvasines praktikas. Keldavosi anksti, atsikėlęs apibėgdavo aplink rajoną, grįžęs atlikdavo tempimo pratimus, tada – po šaltu dušu, padaro kvėpavimo pratimus, pamedituoja ir pradeda „švytėti“ – toks būdavo pasiruošimas dienai.

Gyvenimas gimtinėje, kaip sako Dovydas, – tai kaip kvėpavimas pilna krūtine. „Nesu tikras, ko trūko Londone iki atsiskleidimo, – sako jis, – galbūt to neleido neaprėpiamas miesto mastas, galbūt savitumo stygius.“

Kodėl Indija?

Apie kelionę į Indiją Dovydas pradėjo galvoti gan seniai. Pati idėja atsirado dar studijuojant universitete, po truputį pažįstant tolimųjų Rytų kultūrą. Kažkas tuomet jame įžiebė vidinę aistrą, jog „būtent to jam reikia“.

„Dar prieš kelionę, palikdamas kompaniją „Tiny Lab Productions“, kurioje dirbau, supratau, jog video montavimas nėra labiausiai mane atspindinti meno forma, – sako Dovydas. – Atsimenu, kai draugui atskleidžiau, jog manau, kad muziką ar šokį aš myliu labiau negu montavimą, jis pasakė: „Tai tuo ir viskas pasakyta“. Man beliko su juo sutikti, mat gyvenime, dabar esu tikras, reikia sekti savo širdies balsu.“

Tiesa, šokis, bendravimas su vaikais, muzika, maisto gaminimas, rašymas – visa tai jo pomėgiai, tačiau, kaip pats tikina, įdedant pakankamai pastangų tai gali tapti ir pajamas nešantys amatai, tik reikia sekti širdies balsu. O tą sekimą jis pradėjo nuo kelionės į Indiją.

„Žinojau, – sako Dovydas, – jog tai nebus paprasta kelionė. Pats sau sakiau: „Kuo kelionė sunkesnė, su kuo daugiau iššūkių joje susidursiu, tuo bus geriau.“ Dėl to nusprendžiau keliauti dviračiu. Mano manymu, tai pats intymiausias būdas patirti aplinką, ne per daug skausmingas finansiškai.“

Kodėl lietuvis savęs ieško Indijoje? Taigi, kodėl? „Manau, žmogaus prigimtis yra ieškoti,“ – lakoniškai atsako Dovydas.

O kodėl būtent Indijoje? Mat jos religijose slypi tie pamatai, kurie atspindi jauno vyro dvasines vertybes. „Mano manymu, – teigia keliauninkas, – savityra bei kontempliacija budizme bei induizme yra viso tikėjimo pagrindas, ir yra žymiai labiau sureikšminta negu mūsų, Vakarų, kultūrose. Apskritai visa sukaupta religinė išmintis Indijoje buvo aprašyta nuo senų laikų, dar gerokai prieš Jėzų Kristų Vedose ir Upanišadose, kurios buvo rašomos sanksrito kalba, turinčia sąsajų su mūsų, lietuvių, kalba.“

Savęs ieškojimo kelyje

Dovydas įsitikinęs, jog nuolatinis tobulėjimas ir savęs ieškojimas – žmogaus būties pamatas. „Amžius, kuriame aš užaugau ir įgijau tam tikrą išsilavinimą, neatskiria manęs nuo mano žmogiškųjų vertybių, kurias siekiu atskleisti, – sako keliautojas. – Manau, nuosekliai suprasti savo tikruosius gabumus – Dharmos atšakas – galima tiktai pasiekus nušvitimą. Žmogus tai padaręs praranda visas baimes ir iš tiesų jo pagrindinis tikslas tampa padėti kitiems žmonėms arba išlikti vienybės su Dievu būsenoje. Tad man asmeniškai šiame gyvenime reikia visiškai „perkąsti“ save, jog suvokčiau, kokius savo talentus galiu geriausiai pritaikyti siekdamas žmonijos gerovės. Keliaudamas per Belgradą, stabtelėjau Nikolo Teslos muziejuje, kur pravirkau, supratęs, kaip branginu šį žmogų ir norėčiau pasiekti bent dalelę to,  ką jis yra nuveikęs šiame pasaulyje.“

Savęs ieškojimas, anot Dovydo, yra ir mūsų, žmonių, priedermė. „Aš, žmogus, esu kintamasis rodiklis, – teigia jis, – tik per pokyčius sugebu geriau pažinti save ir kitus. Tik pamatęs aš galiu pasidalinti, tik pavargęs aš galiu ilsėtis. Yra žmonių, kurie yra labiau geba adaptuotis aplinkoje. Man tai nėra lengva. Jeigu aplinka man nepriimtina, jaučiuosi spaudžiamas, kol galų gale esu išpjaunamas jos.“

„Iš gyvenimo, manau, gauni tiek, kiek sugebi toleruoti, – toliau dalijasi savo mintimis Dovydas, – tačiau žmones stabdo keli dalykai kelyje nuo visiško savęs realizavimo. Tai idėjos, baimės ir mūsų norai. Jeigu mes nepažabojame savo sąmonės, mūsų mintys nėra kontroliuojamos, jos kaip nepažabotas žirgas – joti tokiu žirgu sunku. Kai gebame kontroliuoti savo dėmesį, suvokiame, jog dauguma problemų, su kuriomis susiduriame šiame pasaulyje, viso labo – mūsų pačių projekcijos. Visa tai, kas mus pačius stabdo: baimės, įsitikinimai, norai, persikelia į aplinką ir tikrojo savęs atspindį matome aplinkiniuose. Suvokiau, jog nėra priežasties atstumti kitų žmonių ir tam tikrų situacijų. Kuo daugiau atstumsiu, su tuo daugiau priešiškumo pats susidursiu. Reikia susitaikyti su tuo, jog viskas ateina ir išeina, tada atsiranda ramybė.“

Pasiruošimas didžiajam gyvenimo iššūkiui – tolimai kelionei dviračiu

Dovydas kelyje į Indiją dviračiu jau beveik du mėnesiai, o ruošėsi jai gana ilgai. Kaip pats teigia, finansinis pasiruošimas truko apie pusę metų, kol pavyko susitaupyti reikiamą pinigų sumą, o fizinis ir materialus pasiruošimas truko galbūt keletą mėnesių: kol susiremontavo dviratį, nusipirko visus stovyklavimo reikmenis, na, ir, žinoma, grūdinosi, nes žinojo, jog kai išvyks, jau bus prasidėjusios šalnos, ir rytais bei naktimis tos imuninės ištvermės tikrai prireiks.

Dviračio kuprinėse susikrovė dujų balionėlį (ugnies atsarga), 2 aliuminius puodus, peilį, drabužių, lengvasvorę palapinę, miegmaišį, pripučiamą čiužinį, maisto atsargų, vandens. Dviratis su visa manta svėrė daug – bent jau 70 kg.

Dviračiu iš Kauno – į Indiją

Pirmą stotelė po išvykimo buvo Marijampolė. Ten jau turėjo pasirengęs nakvynę per programėlę „Couchsurfing“. Iš Marijampolės vyko link Lazdijų, kirto Lenkijos sieną,  netoliese, šiek tiek už sienos, pernakvojęs, vyko link Augustavo. Kitas porą dienų mynė iki Bialystoko miesto, kur pernakvojo. Toliau per kaimelius – iki Liublino ir taip toliau.

Per dieną numina apie 100 km ir daugiau.

Keliautojas laikosi griežtos dienotvarkės. „Supratau, jog kuo anksčiau atsikelsiu, tuo būsiu žvalesnis ir liks laiko toliau numinti, – sako jis. – Pasiskaičiau apie dviratininkų mitybą ir būtent tai stengiuosi valgyti: ryte – košė, prieš važiuojant – bananas, kelionės metu – džiovinti vaisiai, razinos ir obuoliai. Minimo dieną stengiuosi pailsėti bent jau 2 kartus, tačiau pastaruoju metu ištvermė labai išaugo ir nesinori ilsėtis. Vakare, jau saulei besileidžiant,  ieškau vietos įsikurti nakčiai. Įsikūręs dar išsiverdu makaronų, pasikloju sau „lovą“ ir bandau užmigti…“

Iš kelionės dienoraščio

„…Buvo sunki naktis. Pradinė vieta, kurioje bandžiau įsikurti, buvo apsupta šernų. Jų buvo trys ir jie pamažu artėjo link manęs. Aš kairėje rankoje laikydamas dujų balionėlį, dešine išsitraukiau telefoną ir įvedžiau į „google“: „Ar šernai pavojingi?“ Atsakymas: „Gali būti pavojingesni negu lokiai. Taip pat tai ketvirti pagal protingumą gyvūnai pasaulyje“. Pats suabejojau savo protingumu bei tuo, jog mano taikus būdas su gyvūnais gali pasiteisinti, tad apsisukau ir važiavau toliau ieškoti, kur pernakvoti. Jau temo ir teko įsitaisyti kelio pakraštyje. Tai buvo purvu nuklotas, išartos žemės laukas. Šiaip ne taip įsikūriau ir stengiausi užmigti. Atsikėliau nekaip išsimiegojęs, bet kelionę tęsiau.“

„…Pamačiau žaidžiantį vaiką – apėmė pilnatvė. Pamačiau liūdintį senuką šalikelėje, sutrikau ir su pedalu nubrėžiau bordiūrą.“

„…Naktį išlindęs iš palapinės einu išsivalyti dantų. Pastebiu magišką dangų. Stebiuosi,  jog pastaruosius keletą metų į jį visai akies neužmetu. Tolumoje žiūriu į pravažiuojančias mašinas. Galvoju, ką apie jas mano gyvūnai? Tikriausiai jiems tai kaip skriejantys ateivių laivai… Susimąstau ir apie tai, jog ir pats esu gyvūnas…“

„…Nuo vieno taško iki kito keliaudamas, aplankau pagrindinius to krašto miestus. Kiekvienas su savo žymia istorija, bruožais, emocijomis. Tokia jų dvasia. Pagalvoju: „Kokie jie įdomus, kiek čia daug istorijų tvyro…“ Jau nuo senų laikų žmonės ateidavo prie šio paminklo ir skelbdavo savo amžiną meilę ar tai Jėzui, ar tai kokiam artimajam. Tam tikram lygmeny, manau, visos šios išraiškos čia įamžintos. Apskritai man viduramžių laikai sukelia didžiulį ilgesį. Aš anksčiau (net ir dabar kartais) svajojau apie gyvenimą tuo laikotarpiu.“

„…Atvykęs į didmiestį, keliauju tiesiai į centrą. Susirandu kokią kavinukę, kur yra internetas, ir parašau žmonėms, pas kuriuos susitariau pernakvoti, jog jau atvykau. Toliau dairausi, kur išvysti žymiausius kultūrinius paminklus: pilis, katedras, nacionalinius teatrus. Senos bažnyčios sukelia manyje didelę estetinę nuostabą. Stebiuosi, kiek čia iš tiesų viskas didinga. Jei yra koks senamiestis, mielai juo lėtai pravažiuoju savo dviračiu. Po dienos mynimo važiuodamas senamiesčiu jaučiuosi kaip filme. Pats žiūriu į savo gyvenimą kaip į spektaklį, nes sprendimai nereikalauja jokių pastangų, viskas, atrodo, ateina savaime ir palengva. Žmonės atrodo irgi nuolankesni tampa, kai pats esi tokios būsenos – geranoriškas.“

…Buvo kilusių dvejonių dėl mano misijos įgyvendinimo. Galvojau, jog man vienintelis realus pavojus – būti partrenktam mašinos. Kelionės pradžioje buvau susitaikęs su rizika,  tačiau nebuvau visiškai suvokęs jos masto: juk mane pralenks ne šimtas ar tūkstantis mašinų, o tikriausiai dešimtys tūkstančių… Tokie skaičiai iš tiesų kelią nerimą, kai pagalvoji, jog vienam neatidžiam vairuotojui užtektų vos vos pasukti vairą, ir štai jau ašarėlė rieda. Tačiau  kuo toliau, tuo labiau pasitikiu vairuotojais ir jų atidumu – pats esu ryškus kaip margutis, todėl neturėtų kilti abejonių dėl mano pastebimumo. Kai atvykau į Rumuniją, pastebėjau, jog čia vairuotojai itin greitai pralekia pro mane. Lieka toks „Oho, aš vis dar gyvas!“ potyris.“

„…Visą savaitę buvo stulbinantis oras. Vėjas vis dar pučia iš tos pusės, į kurią keliauju, tačiau minti darosi vis paprasčiau. Jau savaitė, kaip minu kas dieną. Reljefas keičiasi. Jis pamažu pradeda banguoti. Tuo pačiu kalnu, kuriuo grožiesi, paskui tenka užminti. Kartais jie tokie statūs, jog net mintyse kužda pyktis kažkur, tačiau iš karto suvoki, jog pyktis yra tuštuma ir jo išliejimas nieko neduoda, tad tą pačią akimirką jį paleidi.“

Įžvalgos kelyje į save

Jau net ne šimtais, o tūkstančiais kilometrų skaičiuojamas Dovydo numintas kelias atvėrė labai daug įžvalgų.

„…Mano gyvenimo būdas yra gyventi su moto „Gyventi kuo keisčiau“. Čia panašiai, kai einu į modernaus šokio pamokas ir sakau: „Kuo daugiau keistų pozicijų padarysiu per šią pamoką, tuo ji bus naudingesnė“. Ir tai dažniausiai pasitvirtina. Kuo daugiau skirtingų judesio ir kūno formų aš sugebu sugalvoti, tuo labiau auga mano protas. Ir tai buvo įrodyta  moksliniais  tyrimais: kuo mes įvairiau judame, tuo daugiau neuronų jungčių mūsų smegenys pagamina. Panašiai kaip sprendžiant matematikos uždavinius.“

„…Pastebėjau, jog man gera būti šalyje, kurioje nesupranti kalbos. Žodžiai praranda prasmę, lieka tik garsai. Labiau atkreipi dėmesį į žmonių elgesį ir pastebi kitas bendravimo subtilybes.“

„…Turiu dienoraštį, kuriame rašau įsimintiniausius dienos įvykius. Vienas iš esminių pastebėjimų, jog kelionės metu iškyla daug skirtingų emocijų, kurias, atrodo, patyriau tik tada, kai buvau vaikas. Dažniausiai jas sukelia skirtingi kvapai ir sekundei tave sugrąžina į tą laikotarpį, sukelia ilgesį ir nostalgiją.“

„…Vienas iš svarbiausių mano asmeninio augimo momentų buvo supratimas, jog reikia nustoti save sieti su savo aplinka. Kai nustoji turėti nuomonę apie visa tai, kas tave supa, tada nustoji lyginti ir galvoti, ką apie tai kiti pagalvos, tada atsiranda pilnatvė. Spontaniškumas tada tiesiog pilasi, ir nėra kaip nuo jo pabėgti. Pradedi viską daryti savaip.“

„…Kelionės metu supratau, jog man svarbiau yra kultivuoti tuštumą (Śūnyatā‘ – sanskrito kalba). Nors man nepaliaujamai rašo pažįstami ir šeima, stengiuosi jų neignoruoti, tačiau viduje yra daug noro atsiriboti nuo visų savo praeities sąsajų.“

„…Pradėjau vertinti mažus dalykus. Trečią kelionės dieną, po mynimo per liūtis ir didelį vėją, pagaliau pasiekiau Augustavo miestelį, ten užsukau į parduotuvę nusipirkti SIM kortelės. Vos nesusigraudinau. Man pardavėja taip švelniai nusišypsojo, jog atrodė, kad po nevilties mane aplankė šiluma ir pilnatvė. Lyg už jos būtų buvęs židinys, keptų pyragas ir fone skambėtų Kalėdų muzika.“

„…Man pačiam reikia daug ką tobulinti. Stengsiuosi atsikratyti kuo daugiau priklausomybių. Šiuo metu esu vis dar priklausomas nuo daug valgymo, noro jaustis jaukiai, tačiau jau keletą priklausomybių esu praradęs: nebesidairau į moteris, nebeieškau patvirtinimo iš kitų, pradėjau mažiau vertinti šilumą.“

„…Mūsų realybė susidaro iš daugelio dabarties momentų. Taigi jeigu pastoviai esame dabartyje išnyksta daug problemų , nes visas kinta taipogi ir mūsų įsitikinimai. Bet kokį potyrį padalindami laiko tėkmėje į „čia ir dabar“ atsikratome iliuzijų ir gauname tikrąją išvadą, jog visa tai, kas yra laikini dalykai, nėra tikrasis „tu“, o tai, kas tikra, visuomet yra tavyje. Ir tai yra mūsų prigimtinė prasmė: „That thou art“ (angl. Vertimas: „Tu esi tai“).“

„…Tačiau šiam gyvenime yra daug abstrakcijų – dalykų, kurie tolina mus nuo šio suvokimo. Mūsų kalba mus tolina nuo esminio dalykų supratimo. Kiekvieną kartą ką nors įvardindami mes iškreipiame to dalyko realybės sąvoką sau patiems, ji mus tolina nuo esmės.“

„…Supratau, jog anksčiau aš save labai išbarstydavau būdamas tarp kitų žmonių. Nelikdavo laiko sau. O dabar to laiko su kaupu. Kai dienas praleidžiu mieste, dabar kaip tik malonu susipažinti su žmonėmis, su jais praleisti daugiau laiko. Nesijaučiu jų iškraunamas. Matyt, įgijau kantrybės per šį laiką vienumoje. Matyt, man to ir reikėjo.“

„…Fiziškai, jeigu minasi šiek tiek sunkiau, stengiuosi nesidairyti į kelių ženklus, reklamas ir visa kita, kas nukreiptų mano dėmesį. Mane atgaivina juslės. Matau paukščius, kurių dar nematęs. Girdžiu garsus, kurių dar neteko girdėti. Pasijuntu vienas su krentančias lapais. Girdžiu, kaip jie jau sudžiūvę nukrenta ant žemės ir ridenasi. Tai ypač malonus garsas. Asfaltas ir sudžiūvę lapai. Tačiau nesistengiu jo ištęsti. Jausmas ateina lengvai ir taip pat lengvai jį paleidi. Tibeto budizmo mokykloje rašoma, jog reikia gyventi su nuostata, jog jausmai ateina ir praeina, tad prie jų nereikia prisirišti, jeigu keliauji dvasiniu keliu ir nori patirti pilnatvę. Jeigu meilė yra tikra, ji neišblės.“

Kalėdos Indijoje?

Dovydas apskaičiavęs, jog Indiją turėtų pasiekti gruodžio pabaigoje. Indijoje planuoja  keliauti tiesiai į šiaurę, kur yra kaimelis Rishikesh. Žada apsilankyti Ramanas Garden vaikų namuose, tikriausiai ten ir pagyvens keletą savaičių. Taip pat tame kaimelyje yra vienas jogos meistras, su kuriuo Dovydą supažindino viena draugė iš Lietuvos, taigi po pabuvimo su vaikais jis planuoja ir atlikti dvasines praktikas su tuo meistru.

Tiesa, iš Indijos į Lietuvą planuoja skristi lėktuvu – patausos savo raumenis bei sąnarius.

Asmeninio archyvo nuotraukos.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.