Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Dievui garbė, artimui pagalba

Dievui garbė, artimui pagalba

Prieš 120 metų Vilkaviškyje trys žmonės susibūrė į komandą, pradėjo vystyti organizuotą veiklą. Nepriklausomoje Lietuvoje narių skaičius pasiekė šimtą. Šimtukas turėjo savo namus, techniką, vėliavą ir vilkaviškiečių pagarbą. Savanorystės pagrindais įsikūrusi grupė buvo vadinama Vilkaviškio ugniagesių draugija.

Įdomu tai, kad tarpukaryje visas Lietuvos ugniagesių vadžias savo rankose laikė pilviškietis. Vilkaviškyje veikė kariuomenės, ir savanorių gaisrininkų draugijos. Ugniagesių štabas buvo laikomas pavyzdžiu kitiems rajono miesteliams. Vytauto gatvėje yra išlikęs namas, kuris 1924 m. pastatytas išskirtinai Vilkaviškio gelbėtojams.

XIX a. pab. pasikartojantys gaisrai skandino miestą dūmuose ir žmonių ašarose. Medinės bakūžės su šiaudiniais stogais užsiliepsnodavo nuo menkiausios kibirkšties. Gyventojai nuolat reikalaudavo mieste įsteigti gaisrininkų komandą. Bet leidimo caro valdžia nedavė. Buvo baiminamasi pasikartojančių lenkų ir lietuvių sukilimų, ar bet kokios organizuotos veiklos.

Trys milžiniški gaisrai miestą suniokojo 1882-1888 metais. Buvo sunaikinti daugiau nei trys šimtai gyvenamųjų namų. Daugybė žmonių likusių be pastogės paliko Vilkaviškį. Gyventojų skaičius sumažėjo perpus. Seinų vyskupo rezidencija vadintam miestui iškilo pavojus išnykti. Bet miestiečių raudos Suvalkų gubernatoriaus nuomonės nepakeitė.

Besibaigiant devynioliktam šimtmečiui, Vilkaviškyje gyveno daugiau nei 70 procentų žydų. Miesto inteligentų, žydų Marijampolskio, Šeflerio, Lipskio pastangomis, 1899 m. Vilkaviškyje įsikūrė savanorių ugniagesių būrys. Oficialus leidimas iš rusų imperijos gaisrininkų draugijos buvo gautas liepos 24 d. Praeityje ugnies siautėjimus patyrusius miestiečius raginti nereikėjo. Per keletą dienų buvo surinkta visa savanorių ugniagesių komanda.

Per pirmąjį pasaulinį karą beveik visas sukauptas inventorius dingo. Vokiečiai įrankius išsigabeno į frontą. Senieji miesto ugniagesiai pasitraukė į Rusijos imperiją. Likusieji gaisrus gesino jau miesto gatvėmis žygiuojant kaizerio karininkams.

Atgavus nepriklausomą valstybę miesto turto sergėtojus priglaudė žydai. Šalia sinagogos stovėjusiame Betmidraše laikinai buvo įkurdinta visa komanda. Šioje vietoje buvo studijuojamos šventosios knygos, iš čia buvo skubama gelbėti degančias miesto trobas.

 Draugiją sudarė išskirtinai tik inteligentai. Senas ugniagesybos darbuotojas, miesto burmistras Jonas Vilčinskas 1922 m. buvo išrinktas draugijos pirmininku. Gaisro metu kartu su kitais savanoriais malšindavo liepsnas. Komandos viršininku buvo ir miesto gydytojas E. Račkauskas. Draugiją sudarė – atsargos karininkai, policijos nuovados sekretorius, miesto vaistinės savininkas, šaulių būrių vadai, kariuomenės pulko adjutantai ir prekybininkai. Ugniagesių grupė kartais siekdavo iki šimto žmonių vienu metu.

Įvykio metu gelbėtojai dėvėdavo brezentinius kostiumus. Vėliau komanda buvo pradėta motorizuoti – nupirktas pirmas motorinis vandens siurblys. Pradžioje vandens žarnos buvo susuktos ant medinio vežimėlio su ratukais. Miesto savivaldybė draugijai nupirko elektrinę sireną, 60 vnt. ugniagesių kostiumų, kiekvienais metais skirdavo 2500 litų.  Gesinti gaisrus tekdavo važiuoti arklių tempiamais vežimais, vėliau ugniagesiams pritaikytais auto sunkvežimiais. Jų buvo trys. Įrengtame bake tilpo 1000 litrų vandens. Komandoje buvo kariška drausmė, nepaklusnius atleisdavo iš pareigų. Į gaisrą Virbalio mieste Vilkaviškio ugniagesiai atvykdavo per 8 minutes.

Į Karaliaučiuje vykstančias muges buvo važiuojama įsigyti technikos, įrankių. Netrukus miestas turėjo ir du rankinės paskirties gaisrams gesinti skirtus automobilius. Burmistro J. Vilčinsko iniciatyva Vytauto gatvėje, miesto centre, 1924 m.  iškilo mūrinė ugniagesių stoginė. Šiandien kultūros vertybių registre esančiame name (pastatas šalia dabartinės pirties) įsikūrusios drabužių, batų parduotuvės.

Tarpukaryje ugniagesių namo viduje buvo įrengta scena. Nuolat vykdavo spektakliai, loterijos. Tokiu būdu draugijos biudžetą papildydavo pajamos už parduotus bilietus, išnuomotą salę. Mūrinė pastogė buvo apšildoma, tvarkinga. Garbingiausioje vietoje ant sienos kabėjo Vytis, prezidento A.Smetonos portretas. Vėliau – draugijos 35 metų sukakties minėjimo aktas.

1934 m. į Vilkaviškio miestą suplūdo 300 svečių. Ugniagesių delegacijos atvyko iš vokiškų Stalupėnų, Gumbinės, Eitkūnų, Širvintos miestelių. Tais metais draugija šventė 35 metų gimtadienį. Pamaldos buvo laikomos du kartus: sinagogoje ir vietos įgulos bažnyčioje(dabartinė cerkvė). Po parado turgavietės aikštėje, svečiai rinkosi į ugniagesių salę. Buvo sakomi linkėjimai ir keliami tostai. Spaudoje tai buvo įvardinama, kaip bendras užkandis. Vakare miesto klube įvyko „bankietas“. Po to buvo numatyta gegužinė prie Uosijos miško. Orams subjurus, nuspręsta surengti šokius ugniagesių salėje. Apie šokius buvo atsiliepiama, kaip apie bendrą pasilinksminimą, kuris truko iki 5 val. ryto.

Lietuvos istorijos metraščiuose ryškų pėdsaką paliko pilviškietis, visos Lietuvos savanorių-ugniagesių organizacijų vadas Gustavas Feterauskas. Jau 1916 m. vykdė turto draudimo kompanijas Petrapilyje. Į Lietuvą besiveržiant bolševikams, 1920 m. buvo pargabentas kaip įkaitas. Laikomas pirmojo gyventojų surašymo ir valstybinės draudimo įstaigos „Lietuva“ nuostatų kūrėju ir akcininku. Gimė 1874 m., Pilviškiuose. Į Vilkaviškio draugijos jubiliejų atvyko iš Kauno. Simboliška, nes atvykęs sveikinti vilkaviškiečių, pats ką tik buvo atšventęs 60-ties metų sukaktį. Mirė 1944 m. besitraukdamas nuo raudonojo maro plūstančio į Lietuvą antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

Iki Lietuvos okupacijos dar buvo likę šešeri metai. Mieste virė įprastas gyvenimas. Vytauto gatvėje esančios ugniagesių salės viduje, ant komandos viršininko stalo buvo kaupiamas nuotraukų albumas. Atskiroje spintoje: draugijos knygynas – keli šimtai gražiai įrištų knygų ir žurnalų komplektų. Tarpukaryje buvo populiaru metinius prenumeruotus leidinius įrišti į viršelius. Šalia stovėjo didžiulė vėliava. Vienoje vėliavos pusėje – ugniagesių emblema, o kitoje paauksuotas Vilkaviškio miesto herbas. Vėliavą šventino Vilkaviškio kurijos kancleris, prelatas Laukaitis. Ilgametis ugniagesys, miesto vaistinės savininkas J. Skinkys savo lėšomis buvo įrengęs pirmosios pagalbos kambarį. Kiemo garaže –  mažas muziejus su senaisiais ir nenaudojamais ugniagesių įrankiais.

Kalvarijos ugniagesiai 1938 m. apsilankę mūsų mieste rašė: „jeigu norima pamatyti pavyzdingą provincijos savanorių ugniagesių komandą, reikia vykti į Vilkaviškį“. Tuometinė spauda laurų vainikus pynė komandos viršininkui, ideologui, organizatoriui, rėmėjui Jonui Vilčinskui. Pabrėžiama, kad jo įtaka buvo jaučiama ir kitoms rajono draugijoms. Šešis metus praleidęs miesto burmistro pareigose, 1926 m. J.Vilčinskas  pasinėrė į ugniagesybos reikalus. 1940 m. vasario mėn. pirmininkas paskutinį kartą sukvietė Vilkaviškio ugniagesius. Buvo svarstoma metinė ataskaita. Tai buvo paskutinis jų posėdis. Tolimesnis J.Vilčinsko  likimas nėra žinomas.

Mirę draugijos nariai buvo įamžinti atminimo lentoje. Ties mirusių pavardėmis, išraižytomis žmonių atmintyje, liepsnojo ugniagesių šūkis: „Dievui garbė, artimui pagelba. Jums, kure savęs negailėdami gelbėjote artimo gyvybę ir turtą, sekdami kilnų pasiaukojimą, skiriame šią atminimo lentą. Vilkaviškio m. ugniagesių savanorių komanda. 1939.“

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.