Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Delfai, arba svečiuose pas Orakulą ir Pitiją…

Delfai, arba svečiuose pas Orakulą ir Pitiją…

 

 Temo. Autobusas riedėjo nakvynės vietos link. Žinojome – naktį praleisime Delfuose, visai netoli archeologinės vietovės, kurią svajojome aplankyti. Tolumoje kalnuose mirgėjo švieselių būrys – mūsų geidžiami pamatyti Delfai. Vis kilome ir kilome serpantinu į kalną, slėnyje palikdami žydinčias ir svaiginančiai kvepiančias apelsinmedžių plantacijas. Tereikia įsivaizduoti, kaip ilgai ir sunkiai kadaise kopė piligrimai į senuosius Delfus pagarbinti Antikos dievų ir sužinoti pranašystes.

 Apsistojome viešbutyje. Keistas jis mums pasirodė – norint patekti į trečią aukštą, reikia liftu leistis žemyn. Taip, taip – žemyn. Nesuklydau. Mat pastatas „priklijuotas“ prie kalno krašto kaip kregždės lizdas: įėjimas į jį – nuo gatvės, o iš kambarių atsiveria neapsakomo grožio kalnuotas kraštovaizdis. Greta viešbučio – gausybė mažų parduotuvėlių, kavinukių. Gatvės tokios siauros, kad dviem automobiliams prasilenkti sudėtinga. Kai kuriose iš jų – vienos krypties eismas. Pasivaikščioję naktinėmis gatvelėmis, skubėjome ilsėtis – ryt diena žadėjo taip lauktą susitikimą su senaisiais Delfai.

Nauja diena senuosiuose Delfuose

Vos išaušus pajudėjome į Delfų archeologinę vietovę. Autobusas lėtai, bet užtikrintai vėl kilo į kalną. Pro jo langą mėgavomės žavingais vaizdais ir jautėme, kad ši vieta iš tiesų nepaprasta, kerinti. Tikriausiai taip jautėsi ir anuometiniai piligrimai, kelionėje praleidę ne vieną varginančią dieną.

Legendos apie Delfų įkūrimą

Delfai – buvęs politinis ir religinis Senosios Graikijos centras, įsikūręs netoli Korinto įlankos, apie aštuonių šimtų metrų aukštyje nuostabiuose kalnuose, apsuktas didelių, įspūdingų uolų. Jis dar  VIII a. pr. Kr. žinomas kaip dievo Apolono buveinė, kurioje Delfų Orakulas ir Pitija savo pranašystėmis savotiškai formavo  regiono politiką, spręsdavo valdovų asmeninius rūpesčius.

Apolonas graikų mitologijoje – dievo Dzeuso ir titanės Leto sūnus. Jis – saulės šviesos dievas, vaizduojamas kaip šviesiaplaukis, muzikos, poezijos globėjas, mūzų choro vadovas ir pats puikus muzikantas, turintis pranašautojo ir gydytojo galių. Apolonas – kovotojas su blogiu ir tamsybėmis, puikiai valdantis lanką šaulys.

Ne veltui Senovės Graikijos Delfuose 5 a. pr. m. e. buvo pastatyta Apolono šventykla. Nieko nuostabaus, kad joje žmonės ne tik melsdavosi, garbindami dievus, bet ir sužinodavo atsakymus į rūpimus klausimus. Toks didelis dėmesys šiose vietovėse Apolonui skiriamas todėl, kad pasak legendos jis įkūrė Delfus.

O legenda štai tokia. Aukštai virš žemės, grasindamas viskam, kas bloga, viskam, ką pagimdė tamsa, skrido šviesiaplaukis Apolonas tetrokšdamas vieno – keršto už motinos kančias. Jis skubėjo nubausti Pitoną, persekiojusį jo motiną. Tarpeklyje, kur buvo pabaisos buveinė, tvyrojo tamsa. Pajutęs atvykėlį iš savo guolio iššliaužė Pitonas. Milžiniškas, žvynuotas jo kūnas daugybe žiedų raitėsi tarp uolų. Viskas aplink drebėjo nuo jo svorio. Išsigandusios suskubo slėptis nimfos ir visa, kas gyva. Pitonas išsižiojo ir kai jau atrodė tuoj praris Apoloną, šis paleido strėlių lietų. Pitonas krito negyvas. Apolonas užkasė pabaisos kūną ten, kur dabar stovi šventieji Delfai ir, įkūręs šventovę, apgyvendino Orakulą, kad per jį galėtų skelbti savo tėvo Dzeuso valią žmonėms.    

 Kita legenda pasakoja, kad nuo aukšto kranto toli jūroje Apolonas išvydo Kretos jūreivių laivą. Pasivertęs delfinu, nėrė į mėlynas bangas, pavijo laivą ir tarsi spindinti žvaigždė pakilo iš jūros bangų į laivagalį. Apolonas atplukdė laivą į Krisos prieplauką, derlingu slėniu nuvedė Kretos jūreivius į Delfus ir padarė juos pirmaisiais savo šventovės žyniais.

Pitijos ir Orakulo pranašystės

Didžiausi mūsų visų priešai – baimė, nepasitikėjimas savimi ir nežinios jausmas. Baimė būti nesuprastam, atstumtam aplinkinių. Baimė prarasti, tai kas svarbiausia, brangiausia ir artima. Baimė keisti aplinką, įpročius, ieškoti naujų sprendimų ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir savo vidinio pasaulio labirintuose. Nepasitikime savo jėgomis ketindami priimti naujus sprendimus, žengti neįprastus žingsnius, o nuvertinę savo sugebėjimus bei užgesinę svajones, tampame pilka mase, nuolat niurzgiančia, dejuojančia, nelaiminga. Kodėl? Atsakymas paprasta – bijome. Bijome būti kitokie, nežinome kaip susiklostys tolimesnis mūsų gyvenimas, kas laukia mūsų ateityje. Būtų galima pamanyti, kad baimė ir nepasitikėjimas – silpnųjų palydovai. Deja, ne. Šiuos jausmus jaučia kiekvienas. Tik ne kiekvienas ryžtasi jiems pasipriešinti ir nugalėti.

Baimė, nežinia, nepasitikėjimas savimi – visuomet greta. Kad juos nors laikinai, nors  trumpam, patraukti iš kelio, kreipiamasi į būrėjus, ekstrasensus, ieškoma žmonių, gebančių praskleisti ateities užsklandą, kad nors mažu akies krašteliu galėtume žvilgtelėti į priekį ir sužinoti kas skirta likimo.

Tokių pat norų vedini Senosios Graikijos gyventojai vyko į Delfus – mitais ir legendomis apipintą miestą, tikėdami išgirsti atsakymus į jiems rūpimus klausimus, padėsiančius priimti svarbius sprendimus ne tik asmeniniame, bet ir visos šalies gyvenime.

Dievo Apolono vardu ateities pranašystes išsakydavo ir patarimus dalino Delfų šventykloje gyvenę Delfų Orakulas ir Pitija. Jų nuomonės ir patarimų pasiklausti atvykdavo tuometinės Graikijos valdovai. Taip VI a. pr. Kr. Delfų Orakulas įgijo politinę galią – savo „pranašystėmis“ ir „Apolono patarimais“ įtakojęs šalies valdymą. Įsiklausius į jo patarimus buvo pasirenkama karo pradžios data, nusprendžiama kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Jo pranašystėse visada būdavo dviprasmybių. Niekada Orakulas nenurodydavo kaip konkrečiai reikia pasielgti. Todėl jis visada buvo teisus ir matantis ateitį. Savo klausimais nebuvo galima varginti Orakulo – jis, dažniausiai, atsakydavo tik į vieną konkretų ir aiškiai suformuluotą klausimą. Mūsų kelionės gidas pateikė vieną pavyzdį iš tuometinių pranašysčių. Sakykim, atvyksta į Delfus valdovas ir klausia, ar geras laikas pulti priešus. Orakulas pagalvoja ir sako „Jeigu dabar prasidės karas – žlugs didžios valstybės galybė. O laimėtojas taps vieninteliu valdovu nuo jūros iki jūros“. Gavęs tokį atsakymą valdovas interpretuodavo jį savaip, sau palankiai. Tačiau… Jeigu kovoje patirdavo pralaimėjimą – buvo manyta, kad valdovas neteisingai suprato Orakulo perduotą pranašišką žinią.

Pitija – žynė, pranašautoja turėjusi savo „darbo vietą“. Ji sėdėjusi ant trikojo Apolono šventykloje. Būtent po šiuo trikoju žiojėjo plyšys, pro kurį iš žemės gelmių skverbdavosi dujos, sukeldavusios Pitijai transo būseną (apie tai kalba šiandienos mokslininkai, o anuomet tai buvo nežinoma). Pranašavimui buvo skirtos kelios dienos per mėnesį, o gal dar rečiau – nuo dujų apsvaigusi žynė ilgam prarasdavo jėgas, reikėdavo laiko jai atsigauti. Pasak mokslininkų, pro plyšį Apolono šventykloje sklisdavusios dujos turėdavo etileno, o ši medžiaga sukelia haliucinacijas. Jų prisikvėpavęs žmogus atsiduria savotiškame narkotiniame transe. Manoma, kad Pitija, paveikta šių dujų, regėjusi vaizdinius bei kalbėjusi padrikus žodžius. Juos interpretuodamas norima linkme, Orakulo pateikdavo kaip pranašystes. Manoma, kad atvykėliai belaukdami susitikimo su Pitija, Delfuose sugaišdavo po mėnesį ir ilgiau. Praleisdami nemažai laiko, besiklabėdami tarpusavyje jie prasitardavo, kas juos domina, o tai nugirdę žyniai paruošdavo tokį atsakymą, koks būdavo naudingas jiems patiems. Taip jie formuodavo regiono politiką ir iš atneštų atsidėkojimui už pranašystes aukų susikrovė didžiulius turtus. Taigi, pranašystės tebuvo kruopščiai parengtos, politiškai pagrįstos ir turėjo vieną tikslą – valdyti žmones.

Žvelgiant iš šiandienos, Delfai – tuometinė didžiulių manipuliacijų, apgavysčių vieta. Tačiau kas nesuprantama, nepaaiškinama, tas – stebuklinga ir šventa. Tačiau įžvalgių žmonių būta ir anuomet. Na, galbūt ne mokslo žinios, bet intuicija ar aukštas mąstymas vertė juos suabejoti pranašiškomis galiomis. Gidas pasakojo, kad žymus graikų filosofas Ezopas, į Delfus atvykęs kaip  Lidijos karaliaus Kroiso pasiuntinys, pastebėjęs Orakulo apgaules, tiesiai į akis jam išsakė ką mano apie tokius ateities pranašautojus ir liepė neapgaudinėti žmonių. Jis piktinosi, kad Orakulas ir Pitija naudojasi žmonių silpnumu ir, nieko neveikdami, kraunasi turtus. Orakulas savotiškai išsigando tiesmuko Ezopo, kuris buvo pripažintas išminčius ir gerbiamas asmuo visoje Graikijoje. Jis žinojo, kad Ezopas, grįžęs pas karalių, tikrai pastarajam papasakos kas vyksta Delfuose. Orakulas ėmėsi veikti. Jis nuteikė delfiečius prieš filosofą, apkaltindamas vagyste iš šventyklos. Taip Ezopas buvo pasmerktas mirti – mirties bausmė turėjo būti atlikta, nustumiant jį nuo uolos. Pasakojama, kad Ezopas prieš nukrisdamas nuo uolos savo teisėjams spėjo sušukti pranašiškus žodžius: už tai, kad apgaudinėja žmones ir jį nekaltą pasmerkė mirčiai, delfiečius nubaus dievai, nušluodami nuo žemės paviršiaus. Šie žodžiai išsipildė. Netrukus po Ezopo mirties Delfuose įvyko didžiulis žemės drebėjimas. Jis  sugriovė Apolono šventyklą, po kuria kadaise, geologinio žemės plutos lūžio metu atsivėręs plyšys ir alsavęs pranašysčių vizijas sukeldavusiais garais, staiga užsivėrė. Visi Delfų pastatai buvo sulyginti su žeme. 

 Laikui bėgant Graikijoje įsigalėjo nauja religija – krikščionybė. Ji privertė nutilti senuosius dievus. Tačiau dar iš šiandien Delfai traukia turistus savo legendomis, pasakojimais ir ypatingą jaudulį keliančiu kraštovaizdžiu.

Apolono šventykla ir antikinis teatras

Labai gaila, bet Apolono šventykla iki mūsų dienų neišliko – ją sugriovė žemės drebėjimai, likučius negailestingai ardė lietūs ir saulė. Tačiau griuvėsių liekanos leidžia įsivaizduoti jos didybę ir grožį. Dabar tegali spėlioti, ką slepia gausybė išlikusių įrašų, iškaltų ant kadaise buvusios šventyklos sienos. Bevaikštant tarp griuvėsių, vaizduotėje gimsta anuomet čia plūstančių piligrimų virtinės, nešančios aukas Apolonui ir paliekantys jas šioje šventoje vietoje. Juk būtent čia Pitijos lūpomis kalbėdavo graikų dievai, juk būtent čia buvo išpranašautas ne vienas Eladai svarbus istorinis įvykis.

Įspūdingas Delfų teatras, vienas iš geriausiai išlikusių antikinių teatrų Graikijoje. Jis pastatytas maždaug prieš du tūkstančius penkis šimtus metų. Teatre anuomet  tilpdavo apie penki tūkstančiai žmonių. Tereikia įsivaizduoti jame vykusius renginius – akustika čia turėjo būti nepaprastai gera (juk aplink kalnai), o kraštovaizdžio panorama dar labiau sustiprindavo žiūrovų pojūčius.  

Delfų stadionas

Aplankę Apolono šventyklą kopėme į kalną, kur mūsų laukė dar vienas labai svarbus senojo miesto objektas. Stebėtinai gerai išlikęs Delfų stadionas, kuriame kas ketveri metai buvo rengiamos Pitijos žaidynės. Jų metu būdavo organizuojami muzikiniai, literatūriniai ir gimnastikos konkursai bei vyko procesijos Šventuoju keliu. Nugalėtojus vainikuodavo lauro (Apolono medžio) vainikais. Delfų žaidynės pagal savo svarbą buvusios antros po Olimpinių žaidynių.  Stadionas datuojamas V a. pr. m. e. Jis talpindavo apie septynis tūkstančius žiūrovų, susirinkusių iš visos šalies.

Delfų archeologijos muziejus

Prisipažinsiu – kai vykome į Delfų archeologijos muziejų, mintijau „…na ką galima pamatyti kitokio, nei jau prieš tai aplankytuose Graikijos muziejuose? Muziejus yra muziejus ir tiek…“. Klydau. Būtent, šis muziejus buvo kitoks, nei anksčiau matyti. Klausiate kuo? Eksponatais. Didingais eksponatais iš legendomis apipintų Delfų. Tik čia pamatėme pačius seniausius antikinės graikų skulptūros ir architektūros pavyzdžius. Antikos laikais Delfai buvo garbinami ir laikomi pasaulio centru, todėl jame prabangos tikrai netrūko. Todėl šio muziejaus ekspozicija yra viena iš vertingiausių visame pasaulyje.

Bevaikščiojant dviejų aukštų muziejaus pastate, kurio keturiolikoje ekspozicijų salių istoriją pasakoja senojo miesto patys gražiausi ir vertingiausi radiniai, pradedi suprasti kokios galingos bei svarbios Eladai šios vietos būta. Negalėjau atsistebėti 478–474 m. pr. m. e. sukurta skulptūra „Delfų vežėjas“. Tai pats vertingiausias šio muziejaus eksponatas. Tiesiog sunku pajudėti iš vietos išvydus  masyvias Harpijų (deivės – pusiau paukščiai, pusiau moterys) statulas. Susipažįstant su eksponatais jie tarsi atgyja, įgauna visai kitą prasmę nei tada, kai girdime gido pasakojimus jų nematydami. Štai kam reikalingi muziejai: juose atgyja istorija, mitologija, čia galima pajusti laikmečio pulsą.

Kastalijos šaltinis

Kiekvienas senosios Graikijos gyventojas prieš įeidamas į Delfų teritoriją privalėdavo apsiprausti – tik būdamas švarūs galėdavo tikėtis susitikimo su Orakulu ir gauti jo patarimus bei išgirsti pranašystes. Kastalijos šaltinio vanduo buvo laikomas stebuklingu. Pasak vienos legendos, trys gurkšniai šio vandens atsigėrusį pavers poetu, šeši gurkšniai – atneš jam sėkmę visose srityse, o norintys meilės turės išgerti devynis gurkšnius. Šventas vanduo taip pat buvo naudojamas valyti Delfų šventyklas.

Kastalija graikų mitologijoje –  nimfa, kurią Apolonas pavertė fontanu Delfuose, Parnaso ar Helikono kalno papėdėje. Ji galėjusi įkvėpti poezijos genijus: poetai atsigerdavo Kastalijos šaltinio vandens ar klausydavosi jo tylių čiurlenimo  garsų.

Prie šaltinio yra nišos, kuriose kadaise buvo dedamos šaltinio nimfai Kastalijai atneštos dovanos.  Manoma, kad šiame šaltinyje prieš savo pranašystes maudydavosi Pitija.

Žvelgiant iš šių dienų, visiškai suprantama kodėl šaltinis buvo laikomas stebuklingu – vanduo,  trykštantis iš žemės gelmių, prisotintas įvairių cheminių elementų. Mes jį aplankėme jau apžiūrėję Delfų archeologinę vietovę. Nepaprastai gera buvo atsigaivinti jo vandeniu, nusiplauti kelionės dulkes.

 Pasaulio centras ir kraštovaizdis, kupinas mitinių nutikimų

Pasak mito, Dzeusas norėdamas sužinoti, kur gi yra pasaulio centras, priešinguose planetos galuose paleidęs du erelius, o šie po ilgų skrydžių susitiko Delfų padangėje. Todėl šią vietovę Dzeusas paskelbė pasaulio centru. Graikai pakluso tokiam dievo sprendimui ir čia pastatė akmeninę statulą, simbolizavusią mūsų planetos centrą.

Neapsakomai daug keistų paslapčių, mitinių nutikimų, legendų apie senąjį miestą sklando žaliuojančiuose miškuose. Mitologijoje galima aptikti pasakojimų, apie šiose vietovėse viešpatavusią Žemės deivę Gają, kuriai vėliau Delfų slėnyje stovėjusi šventykla. Ji pagimdė gyvatę Pitoną, kuris Delfuose skelbė Motinos Žemės pranašystes. Siaubūno neapkentęs ir jį užmušęs Apolonas, perėmė pranašavimo galią iš Gajos. Švenčiant šio įvykio paminėjimus būdavo organizuojamos žaidynės, per kurias dar kartą suvaidinama ši drama. Pasklaidžius mitologijos puslapius akivaizdu, kad Parnaso kalnuose įsikūrusiuose Delfuose kadaise lankėsi visi graikų dievai: čia jie puotavo, ginčijosi, tarpusavyje kovojo, aptardavo egzistencinius klausimus. Graži legenda pasakoja apie aklą ir vienpusę Apolono meilę upės dievo Penėjo dukrai medžio nimfai Dafnei, kuri kreipėsi į savo tėvą prašydama apsaugoti ją nuo įkyraus įsimylėjėlio persekiojimų. Penėjas Dafnę pavertė lauro medžiu. Nuo tada šis medis Apolonui tapo šventu.  

 „Pažink pats save“

Visi mitologiniai pasakojimai ir archeologiniai radiniai Delfus pavertė nepaprasta vietove. O kiek dar mįslių teks įminti šiandienos mokslininkams? Kiek mitų reikės suvokti ir paaiškinti naujai? Viskas čia dvelkia Antikos laikų Elada. Neveltui Delfų archeologinė vietovė įtraukta į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo paminklų sąrašą. Ją privalo aplankyti kiekvienas, mėgstantis keliauti. Delfai kviečia aplankyti juos, kad galėtume išsamiau pažinti senovės Graikiją, o galbūt, šioje kelionėje iš naujo pažinę save, surastume atsakymus į mus kankinančius klausimus. Ant Apolono šventyklos griuvėsių išlikęs užrašas „Pažink pats save“. Tai – tarsi iš Antikos laikų aidu atskriejęs tuometinių žynių palinkėjimas šiandienos žmonėms: būti išmintingiems, nuolat ieškantiems ir randantiems ne tik išorinį, bet ir vidinį žmogaus grožį bei gebėjimą išlikti Žmogumi.

Autorės nuotraukos.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite