„Man – vos 15 metų (ar net, jau dabar nebežinau, kaip tai traktuoti…). Esu prestižinės gimnazijos pirmokė (arba įprastai – devintokė), gera mokinė, kurios pažymiai gerokai aukštesni už statistinį vidurkį. Bet rašau ne tam, kad girčiausi savo pasiekimais moksle: tai man šiuo metu visiškai nieko nebereiškia, nes kiekvieną akimirką viduje kaukiu iš nevilties. Nebenoriu nieko… Vis dažniau užplūsta mintys apie savižudybę, tačiau (kadangi esu protinga) jas kol kas veju: ne, ne šalin, o truputėlį toliau į ateitį. Rodos, nebegaliu daugiau ištverti to, kas yra mano kasdienybė (ne gyvenimas, o tikras pragaras): patyčios, patyčios, patyčios…. Kur tik besisukčiau, ką tik bedaryčiau, visur tik tai ir tematau…
O viskas prasidėjo vos prieš keletą mėnesių, kai pakeičiau mokyklą ir tapau prestižinės gimnazijos (kaip tai dabar man skamba ironiškai…) gimnaziste. Vos po kelių naujų mokslo metų dienų nejučia tapau pajuokos objektu. Bendraklasiai garsiai aptarinėdavo mano išvaizdą, drabužius (tais pačiais džinsais aviu ištisai – mano tėveliai negali manęs naujais drabužiais lepinti), nepamiršdami paskelbti nuosprendžio – „kaimietė“, o berniukai vis apdovanoja epitetu – atlėpausė. Žvelgiu į veidrodį ir matau save atgrasią, per daug atsikišusiomis ausimis, bjaurią, nevertą gyventi… Kai mamai pasiguodžiu, jog nenoriu eiti į mokyklą, ji tai „nurašo“ „hormonų audroms“, ir tai užkerta kelią bet kokiam atvirumui. Neturiu nieko, kam galėčiau išsipasakoti, nebežinau, ko daugiau tikėtis iš ateities. Daugiau nebeištversiu, todėl ir rašau Jums…“
Violeta
Psichologės komentaras
Violetos nupasakota situacija šaukte šaukiasi pagalbos. Pirma, kas ateina į galvą, tai, kad Violetai būtina su kuo nors pasikalbėti. Tai gali būti bet kas, kuo Violeta galėtų pasitikėti. Tai gali būti draugai, gali būti klasės auklėtoja. Tikrai padėtu ir mokyklos psichologas ar socialinis darbuotojas, kurie geriausiai žino, kaip mokykloje sprendžiama patyčių problema. Noriu patikinti, jog tikrai dažniausiai ta problema išsisprendžia, bet ne savaime, o kai ji teisingai, profesionaliai valdoma. Nėra jokia gėda kreiptis, nes vienam su šia problema susidoroti beveik nėra įmanoma. Palikus laukti, tai tikrai gali užsitęsti. Tokie stresiniai patyrimai palieka stiprius randus: nepasitikėjimą savimi, žmonėmis, ilgalaikį nerimą, depresiškumą. Taigi, kreiptis būtina.
Šitą situaciją labai naudinga perskaityti tiek Violetos, tiek kitiems tėvams: jei matote paauglio liūdesį, svyruojančią nuotaiką, pasikeitusį elgesį, nenorą eiti į mokyklą – klauskite ir klausykite, nenurašykite paauglystės krizei.
Patyčios nėra toks retas reiškinys, statistika rodo, kad kas penktas vaikas jų patiria nepaisant pastangų jas suvaldyti. Tėvai yra ir tam, kad padėtų vaikui sudėtingose situacijose rasti išeitį ir suteiktų pagalbą.
Vilma VĖLYVIENĖ,
psichologė, psichoterapeutė
Kauno g. 60, Marijampolė,
tel. 8 686 59 554,
el.paštas: vilvel@yahoo.com
interneto svetainė: www.velyviene.lt
Redakcijos prierašas. Jei norite, kad psichologė pakomentuotų Jūsų situacijas, atsakytų į rūpimus klausimus, rašykite el.p. redakcija@mususavaite.lt, mususavaite@gmail.com.