Pagrindinis > Žmonės > Kūrėjas > Danutė Saukaitienė: kūryba niekada neišduoda ir nenuvilia, arba apie rudenėjančią moterį, kuriančią stebuklus iš šieno, ir keistą jos „va bank“ su likimu

Danutė Saukaitienė: kūryba niekada neišduoda ir nenuvilia, arba apie rudenėjančią moterį, kuriančią stebuklus iš šieno, ir keistą jos „va bank“ su likimu

 

…Rudenėjanti. Dar tebešvytinti brandžios vasaros spalvomis, bet jau ir lyg ryto rasos laše atspindinti medžių lapų vaivorykščių šviesas. Rudenėjanti… Moteris, lapkričio vėtrų kauksme sutiksianti jau eiliniu tapusį gimtadienį. Moteris, iš savo rankų paleidžianti paukščius, netikrus, bet kaip tikrus. Moteris, didžiąją savo gyvenimo dalį besigrūmusi su likimu dėl truputėlio laimės. Sunkios kovos rezultatas – margaspalvė rudeninė puokštė, kurioje – menininkės rankos, motinos meilės kupina širdis, močiutės saldus rūpestėlis, skausmo ir kančios pakąsta siela ir beprotiškas gyvenimo džiaugsmo jutimas.Kalbame apie Danutę SAUKAITIENĘ, gyvenančią Gulbiniškių kaime (Marijampolės sav.).

…Ji rudenėjanti. Nesigailinti savęs. Neraudanti dėl išslydusios iš rankų meilės paukštės: širdį ir sielą glosto vaikų laimė, anūkų čiauškėjimas ir kūryba – nuo pat vaikystės brandinta, įgaunanti formas iš, rodos, tokių netikėtų medžiagų – paties paprasčiausio šieno ir medvilninių siūlų.

Ji, rudenėjanti, gyvena vedina iki skausmo paprastos filosofijos – yra taip, kaip reikia, kad būtų, ir ramybe alsuojančia širdimi laukia pirmųjų šalnų, sniego tyrumo. Kad vėliau sulauktų vyturio giesmės ir gervių trimitų. Pavasarinių, atnešančių trapią viltį ir naivų tikėjimą – tokį, kokį tik moteris išpažinti tegali. Ir dar daugiau ramybės nuo to laukimo į širdį priplūsta, o tuomet ir eilės liejasi, ir gyvenimui bunda šieniniai stebuklai… 

Neįmanoma sudėti kuriančios moters gyvenimo ir likimo į įprastus rėmus – jos būties mozaikoje viskas juda beprotišku greičiu ir kartu nepajudinama, atrodo, net amžina…

Nuo vaikystės – tuose pačiuose namuose

Savo namus Gulbiniškių kaime Danutė Saukaitienė gali vadinti tėviške, bet ne gimtine. Ji – tremtinių vaikas, gimęs tolimame Sibire. Nedaug teprisimena ankstyvosios kūdikystės Danutė, tik žino, kad kai jai buvo penkeri, šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Gulbiniškiuose, tuose pačiuose namuose, kur ji gyvena dabar, kur lakstė vaikystės takeliais, kur godojo jaunystės godas, kur viltį keitė juoda neviltis, kur klupo ir tiesėsi naujai svajonei, naujam dvasios skrydžiui… Štai čia ji, kaip menininkė, pajuto ir pirmuosius kūrybinius impulsus. Prisimena, kaip vaikystėje mėgdavo peiliuku drožinėti medinius pagaliukus, kol jie įgaudavo formą. Mėgdavo ir molį minkyti (netoliese tekančio upelio krantas – tikra molio karalystė – tik imk ir lipdyk!), kol jis virsdavo puodeliu ar negudriu gyvūnėliu. O ką jau kalbėti apie piešimą! Smagiausia būdavo, kai močiutė virdavo vadinamąsias zacirkas iš miltų. Tuomet Danutė labai norėdavo padėti. Ji iš tešlos lipdydavo paukštelius, kurie vėliau nukeliaudavo į verdantį puodą…

Likimas pagailėjo paprastos moteriškos laimės

Meniškos prigimties vaikas išaugo į moterį, kurią likimas, atrodytų, gausiai apdovanojo: graži, mokanti su bet kuo rasti bendrą kalbą, darbšti, valinga, stipri… O pagailėjo paprastos moteriškos laimės. Tie patys vaikystės namai regėjo Danutės skrydžio į laimę svaigumą ir nuopuolio dugną. Ir ne kartą, ne du… Danutės Saukaitienės biografijoje – trys nelaimingos santuokos, kurios paliko vienintelę paguodą – šešis vaikus. Keistas dėsningumas! Dabar atsigręžusi atgal, moteris pastebi, jog nė viena jos santuoka nėra trukusi ilgiau nei šešerius metus (psichologai teigia, jog santuoka, atlaikiusi septynerius metus, būna jau stabili – mat tiek reikia laiko, kad du žmonės apsigludintų, įveiktų krizes, susigyventų). Po to – daugiau ar mažiau dramatiškos skyrybos, vienatvės godos ir naujas bandymas nutverti nors už uodegos laimės paukštę… „Turėjau keistą „talentą“, – pasakoja Danutė, – prie savęs pritraukti visokio plauko netikėlius. Ir dabar nesuprantu, kas tuomet uždeda ant akių žaliuzes, po to užkrauna ant pečių žmogų, kuris vos po vedybų tampa tikru niekšu, nežinančiu nei pareigos, nei atsakomybės, nei elementariausios pagarbos kitam žmogui…“ Su visais moters teisėtaisiais gyvenimas – lyg toj pasakoj: nuo vilko bėga, ant meškos užšoka. „Esu patyrusi visas moteriai įmanomas ir neįmanomas patirti nuoskaudas, – guodžiasi Danutė, – žinau, ką reiškia būti terorizuojamai teisėto vyro, nebyliai klykti iš skausmo, puikiausiai žinant, jog niekas į tavo šauksmą neatsilieps…“

Po pirmosios nelaimingos santuokos, likusi be vyro ir su dviem mažais vaikais ant rankų, patraukli moteris nestokojo vyrų dėmesio. Atrodytų, nepuolė ir į pirmą pasitaikiusį glėbį, bet… „Norėjau nors truputėlio laimės, ramybės tikroje šeimoje, namų, kuriuose yra ne tik moteris, bet ir vyras“, – taip aiškina moteris laimės bandymą antrąja santuoka, vėliau – ir trečiąja. Po antrųjų skyrybų Danutė liko jau su trimis vaikais, po trečiųjų – su visais šešiais… Viena (tiesa, padedama savo mamos) jau išleido vaikus į gyvenimą (jau ir 8 anūkų sulaukusi), Gulbiniškiuose gyvena tik su mama…

Paskutinė meilė – ypač skaudus likimo kirtis, privertęs prabilti eilėmis

Paskutinį kartą likimas su Danute „va bank“ sužaidė daugiau nei prieš trejus metus. Žmogus, atėjęs į jos gyvenimą, buvo visiška priešingybė visų jos širdį trypusių vyrų. Tik jam šalia būnant ji sužinojo, ką reiškia atverti sielos gelmes, vaikščioti naktimis po žvaigždėtą dangų ir kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis… Ji, subrendusi moteris, jau stebėjusi savo vaikų meilės istorijas, dalijusi jiems patarimus, pasijuto lyg paauglė – maža, trapi, nieko neišmananti… „Tai buvo tikra meilė, – atsidūsta Danutė, – tokiame amžiuje sužinoti tai, kas vadinama platoniška meile, gyventi išsipildžiusiu stebuklu, patirti visa apimančią laimę… Pagaliau likimas davė tai, ko taip trūko visus nugyventus metus…“ Deja. Tai buvo žiauri likimo mesta korta. Nepalanki moteriai. Finalas – sudaužyta širdis, depresijos kamuojama siela ir nusivylimas. Ne vien vyriška gimine – ir pačia meile. Nepajuto Danutė, kaip savo skausmą, vėl neišsipildžiusią meilę ėmė lieti eilėmis, skirtomis tam žmogui. Tiesa, niekada jam neperskaitytomis, tačiau saugojančiomis jų artumo įžiebtą ugnį: Lai suvirpės širdis,/ išgirdus varpo dūžius,/ ir ašara riedės/ per skruostą vieniša./ Juk niekad nepamirši tu,/ kad buvom dviese,/ nors laikas dar ilgai/ ir tau, ir man metus skaičiuos…

Depresiją gydė… grožiu

Susitaikiusi su paprastos moteriškos meilės šykštinčiu likimu, Danutė gyveno toliau. Slinko dienos, gramzdinusios moterį kasdienybėje, septynių hektarų ūkelyje, kur ne vien gėlynus reikėjo puoselėti: reikėjo (ir reikia!) ir kiaules šerti, ir karves bei ožkas melžti, ir daržus ravėti, ir šieną grėbti… – argi suvardinsi visus kaimo žmogaus darbus. Reikėjo ir vaikų neapleisti – rūpesčiu apgaubti ne tik namuose esančius, bet ir savąjį gyvenimą susikūrusius… Danutė, nors skaudžiai išgyveno išsiskyrimą su vienintele tikrąja gyvenimo meile, nepalūžo. Depresijai gydyti nerireikė nei gydytojų, nei medikamentų – ji pati rado vaistus. „Visiems, puolusiems į depresiją, patariu naudoti patį patikimiausią vaistą, – tikina moteris. – Darykite kažką gražaus sau, ir pamatysite – veikia.“ Grožį pirmiausia ėmė kurti savo aplinkoje – gėlynus formuodama, rankdarbiais užsiimdama. Vėliau – neįprastas menas, gan greitai moteriai atnešęs pripažinimą…

Didysis atradimas – skulptūros iš šieno

Prieš 13 metų Danutės draugė, žinodama šios polinkį į meną, pasiūlė pagal kartono šabloną pagaminti žuvėdrą iš šieno. Kodėl gi nepabandžius? Nesunkiai moteris atliko draugės pasiūlytą darbą, tačiau per daug juo nesusižavėjo. Tuomet net neįtarė, jog sukurta iš šieno pagal šabloną žuvėdra bus didžiojo atradimo pradžia. Lemties ženklu tapo 2004 m. rudens vieną žvarbų vakarą… dingusi elektra namuose. Danutė užsidegė žvakę ir, nesumodama ką galima būtų dar veikti, paprašė, kad vaikai parsineštų glėbelį šieno į kambarį iš tvarto. Vaikai ir atnešė gniūžčiodami pečiais dėl to keisto mamos pageidavimo. Pasiėmusi medvilninio siūlo ritę, gniūžtę šieno, Danutė ėmė sukti siūlą apie šieną. Suko tol, kol ėmė ryškėti kontūrai: ilgo laibo kaklo, lenkto liemens, gracingų sparnų… Žvakė degė, o jos prieblandoje pasaulį išvydo nematytas neregėtas paukštis – gražuolė šieno gervė. Netrukus šalia jos puikavosi ir kita – tokia pat gracinga, tokia pat šieninė.

Taip prasidėjo didžioji aistra šieno skulptūroms. Elektra atsirado, bet aistra savotiškam pynimui nedingo. Danutė atrado visiškai naują pasaulį. Jos rankose paprasčiausias šienas ir medvilninis siūlas virsdavo įvairiausiais gyvūnais, mitologinėmis būtybėmis, šieno kūną įgavusiomis abstrakcijomis. Nereikėjo ir nereikia jokių šablonų – pačios rankos „pagauna“ formą ir labai patvariai ją siūlu užfiksuoja.      

Tapo pripažinta menininkė  

Atradusi naują aistrą, per beveik metus Danutė Saukaitienė sukūrė per 40 skulptūrų iš šieno. Atsitiktinai parodžiusi savo darbų menotyrininkei L. Kriaukšlienei, moteris buvo maloniai nustebinta, jog šioji ne tik pagyrė, bet ir pasiūlė surengti parodą. Taigi jau 2005 metų pradžioje D.  Saukaitienė suskato rengtis pirmajai parodai. Gegužės pabaigoje šieno skulptūras jau galėjo apžiūrėti visi tautodailės gerbėjai: Marijampolės P.Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, šalia kitų tautodailininkų darbų, puikiai įsikomponavo ir šieniniai D. Saukaitienės paukščiai, Zodiako ženklai, pasakų personažai ir kt. Toliau viskas vyko su dideliu pagreičiu: vienas po kito tautodailės darbų eksponavimai švenčių metu, vėliau ir personalinės parodos (per daugiau nei 10 metų jų surengta per 50) visoje Lietuvoje, daugybė darbų (ypač gervių, laimės paukščių) iškeliavo į užsienį. Šiandien D. Saukaitienė – pripažinta menininkė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė.

Stebuklui – siūlas, kantrybė ir… nuo karvių likęs šienas    

Danutė džiaugiasi, kad jos kuriamas menas materialiai jai labai pigiai atsieina (tiesa, siūlą reikia pirkti): šiek tiek parduotuvėje pirkto medvilninio siūlo, šiek tiek kantrybės, šiek tiek šieno (beje, Danutė, kaip tikra suvalkietė, skulptūroms iš pradžių naudojo tik tą šieną, kuris likdavo nuo karvių: margės nesuėsdavo, Danutė išsiimdavo iš ėdžių ir panaudodavo kūrybai). Taigi medžiagos kūrybai moteris nesunkiai „gaudavo“: kai ūkyje mykė dvi karvės, dvi telyčios, mekeno dvi ožkos, vasarą nori nenori, o turėdavai pasirūpinti šienu (dabar šiek tiek kitaip: jau tik viena karvė belikusi – ir su ta pačia moteris rengiasi atsisveikinti). Tiesa, „aksesuarams“ – gervelių uodegoms, pempių kuodeliams ir kt. – medžiagos jau specialiai tenka pasiieškoti. Tad Danutė metai iš metų vasaromis uoliai džiovina įvairiausius žolynus (menininkės nuojauta iškart suvokia, ką rinkti, numato, kaip tie žolynai atrodys išdžiūvę), javų varpas, švendres.

Plačiasparnės vaizduotės kryptimi

Moteriai, iš naujo atradusiai save, dabar tiesiog trūksta laiko norint realizuoti save. Nors šienas, kaip kūrybinė medžiaga, menininkės niekaip nepaleidžia, jos rankų prašyte prašosi ir molis (štai Veisiejuose, skulptūrų konkurse, neseniai už šv. Jurgio skulptūrą, nulipdytą iš baltojo molio, Danutė pelnė garbingą III vietą). Su moliu smagu, lengva: čia, kaip sako Danutė, tereikia išprašyti nereikalingą masę ir turi tai, ką buvo nupiešusi plačiasparnė vaizduotė!

Kūrybinių sumanymų daug. Danutę labai domina simbolika, mitologija – tai atsispindi ir kūryboje: baigiamas kurti baltiškųjų dievybių ciklas iš šieno, savo eilės laukia angelai…, o kur dar eilėraščiai! Juk kūryba niekada neišduoda ir nenuvilia, tik joje visas pasaulis įsikūnija savo trapumu, amžinumu ir… sustabdytos akimirkos paslaptimi, kuria alsuoja gyvenimas – švystelėjęs kaip rugpjūčio pilnaties meteoritas ir tuoj pat panyrantis į pačią juodžiausią lapkričio naktį…     

* * *

P.S. Ta pati žurnalistė Danutę kalbino du kartus: pirmąjį kartą – 2005 m. spalio pabaigoje. „Virš mano galvos, aukštai danguje, gal dešimt minučių sukosi gervės – jos atsisveikino. Paskui susirikiavo trikampiu ir nuskrido. Stovėjau ir verkiau linkėdama joms sugrįžti, kad vėl pavasarį galėčiau išgirsti jų nuostabų trimitavimą…“ – tuomet  atsiduso Danutė, kalbėdama apie beprotišką laiko bėgsmą. Šįkart, 2016 m. rugpjūčio pabaigoje, šitaip su ja atsisveikino gandrai. „Žvelgiau į jų sparnų paskutinius mostus, – sakė ji, –  ir vėl galvojau apie laiko bėgsmą…“  To paties laiko, likimo brolio, bėgsmą, kuriame ir laimės trupinėliai, ir skausmo kepalai, ir neaprėpiami kūrybos laukai…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Danutė Saukaitienė. Šv. Jurgis iš molio. Šieno skulptūros. Šieno skulptūros. Šieno skulptūros. Šieno skulptūros. Šieno skulptūros. Šieno skulptūros. Šieno skulptūros. Šieno skulptūros. Šieno skulptūros. Šieno skulptūros. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

Komentaras “Danutė Saukaitienė: kūryba niekada neišduoda ir nenuvilia, arba apie rudenėjančią moterį, kuriančią stebuklus iš šieno, ir keistą jos „va bank“ su likimu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite