Černobylietis A. Selmistraitis iki šiol dėkingas nepažįstamajai už… jodą

Šiandien – Černobylio AE avarijos 28-osios metinės

1986 metų balandžio 26-ąją, 01 valandą 23 minutės, Černobylio (Ukraina) atominės elektrinės (AE) 4-ajame energijos bloke per virtinę šiluminių sprogimų buvo sugriautas reaktorius, kilo per 30 gaisrų. Nuo spindulinės ligos iškart mirė 24 AE darbuotojai. Tai oficiali informacija, kurią, ko gero, bet kuriuo paros metu galėtų berte išberti ir daugelis lietuvių, po Černobylio nelaimės tvarkiusių jos padarinius. Vienas tokių – Paežerių kaime (Vilkaviškio sav.) gyvenantis dabar jau pensininkas Albinas SELMISTRAITIS (66 m.).

Šaukimą įteikė naktį

Tuo metu 38 metų Albinas gyveno Kaune ir buvo „Gamos“ įmonės Garliavos filialo dirbtuvių vedėjas, atsakingas mechanikas. Kaip ir visi jo amžiaus vyrai, atsargos karo prievolininkai, turėjo karinį bilietą, tačiau mintis apie vėl galimą tarnybą, kai privalomąją buvo kadaise atlikęs ir užmiršęs, niekada neaplankė.

„Jeigu nori prajuokinti Dievulį, tik pasakyk, kad tau gerai sekasi, ir nesėkmės pasipils lyg iš Gausybės rago, – prisimindamas 28-erių metų senumo įvykius, šmaikštavo Albinas. – Vieną naktį mane kažkodėl kankino nemiga. Jau beveik brėško, tad atsikėliau, atsigėriau, pavaikščiojau, pažvelgiau pro langą. Staiga mane aplankė niekada anksčiau nelindusi mintis: esą man dabar tai labai gerai, o galbūt kur nors karinėje tarnyboje stovi sušalę, pavargę, mieguisti kareivėliai ir kankinasi…“

Kartu su šia mintimi į Albino namus pasibeldė keli nepažįstami žmonės. Tai buvo tuomečio milicininko lydimas karinio komisariato darbuotojas, įteikęs šaukimą prisistatyti. Albinas nesuprato, kodėl oficialūs žmonės jį aplankė apie ketvirtą valandą nakties, tačiau tragedijos iš to nedarė. Vyras netgi šiek tiek apsidžiaugė: „sboruose“ porą savaičių pailsėsiąs nuo darbo ir namų rūpesčių, pakeisiąs aplinką.  

Tuomet buvo gegužės pradžia. Žinia apie prieš savaitę sprogusią Černobylio AE jau buvo pasiekusi Lietuvą ir aktyviai aptarinėjama, tačiau Albinui nešovė į galvą mintis, kad jis bus išsiųstas į tą patį kraštą.

„Apie tai sužinojome tik gegužės 7-ąją, kai mus, visus pašauktuosius, Karmėlavoje perrengė kitais drabužiais, – pasakojo Albinas. – Kažkas paprotino, kad nuo didelės radiacijos gali apsaugoti jodas, todėl skubiai nulėkiau į vieną vaistinę. Vaistininkė, išgirdusi, kur važiuoju, buvo tokia nuovoki ir jautri, kad net 3 litrų stiklainį su jodu atidavė man be jokio užmokesčio.“

Važiavo kaip į katorgą

Kelionės nuotaikas, anot Albino, pirmiausia temdė ne žinia apie užkrėstą ir pavojingą Černobylio zoną, nes priešas nebaisus tol, kol jo nepažįsti, bet kelionės organizatorių elgesys ir pašauktiems vyrams suteikti „patogumai“. Būrys buvo vežamas vadinamaisiais gyvuliniais vagonais. Vyrai piktai juokavo, kad tremiami į katorgą. Vagonuose buvo pamesta plonų, gerokai padėvėtų čiužinių, o keleiviams kaskart paduodama duonos ir po 2 kibirus. Vienas – su geriamuoju vandeniu, kitas – vietoje tualeto. Negaunant gaivaus oro, traukinys dardėjo apie pusantros paros. Kai kurie vyrai, vykdami į nežinią, traukė užančiuose slėptus buteliukus ir svaiginosi. Tai buvo pavojinga, nes tuometė sovietų šalies politika buvo labai griežta ir žiauri alkoholio vartotojams – sučiuptiesiems grėsė moralai ir net bausmės.

„ Vienas vyrukas, nesusitaikęs su mintimi, kad vežamas į nežinią, dar Lietuvoje paslapčia iššoko iš vagono ir pabėgo, tačiau praėjo šiek tiek laiko, ir jis tuo pačiu keliu, tik jau savo susiorganizuotu transportu, pasivijo mus, – prisiminė Albinas. – Buvo priverstas, nes neturėjo kitos išeities: jam grėsė gal 10 metų nelaisvė.“

Ukrainoje lietuviai iš traukinio buvo persodinti į mašinas. Buvo nurodyta neatidaryti nė vieno langelio. Vyrai šiurpo nuo reginio: gyvenvietės – kaip po karo ir maro, nė gyvos dvasios, krūvos išmėtytų daiktų… Anot Albino, kartu su 40-mečiais važiavę šaukiamojo amžiaus jaunuoliai buvo ištikti šoko, ne vienas jų verkė. Tokios kraupios ir, kaip buvo neslepiama, pavojingos sveikatai ar net gyvybei karinės tarnybos jie nebuvo tikėjęsi, graudinosi, kad gali niekada nebesugrįžti į savo namus. Atvirumo minutę jaunuoliai prasitardavo „seniams“, kad jiems pavydi: esą šie jau turi šeimas, vaikų, o jie, jeigu ir grįšią į namus, greičiausiai liksią ligoti ir bevaikiai…

„Kastuvais ėjome prieš atomą“

Dar prieš kelionę Albinui buvo sakyta, jog jis reikalingas kaip radistas, priiminėsiantis ir perdavinėsiantis per radiją specialius pranešimus. Pripetėje – mieste, į kurį šis lietuvių būrys buvo atvežtas (apie 30 kilometrų nuo pačios AE), Albinas patyrė, kad jo žinios ir radiomechaniko patirtis niekam nereikalinga. Pirmiausia vyras su kraštiečiais rausė užterštą žemės paviršių: kasė duobes, statėsi palapines. Kadangi tomis dienomis nelijo, teko triūsti pavojingų dulkių kamuoliuose.

„Buvome vieni iš pirmųjų, atgabentų į avarijos vietą, tad, įsikūrę stovyklavietę, paskui visą laiką kastuvais ėjome prieš atomą, – vaizdingai apibūdino savo netikėtą tarnybą Albinas. – Nukasamas žemes krovėme į sunkvežimius. Šitaip – nuo ryto iki vakaro. Kiekvieną dieną. Dirbti buvo ypač sunku: nežmoniškai karšta, o judesius varžė ilgi guminiai apsiaustai ir respiratoriai, po kuriais kaupdavosi prakaitas.“

Vyrai, vienas iš kito gavę daugiau informacijos, puikiai žinojo, ką reiškia dirbti radiacija kvėpuojančioje zonoje, tad kas rytą į darbą vykdavo, anot Albino, kaip į pirmąją fronto liniją, į ataką. Jautėsi esą išrūšiuotieji, bandomieji, pasmerktieji, nuteistieji – tik nesuprato, už ką. Liūdesį paaštrino staigi vieno garliaviškio mirtis ir dar vieno lietuvio žūtis po miškovežio ratais.

Nepakantūs net muzikai

Vakarais vyrai nieko nebenorėdavo. Patys save kankindavo giliai kapstančiais pokalbiais apie radiacijos poveikį, galimas šiurpias pasekmes. Visus slėgė mintys, kiek dar skirta gyventi, kiek ištvers tokiomis sąlygomis. Albinas prisimena: iš kažkur vienoje palapinėje atsirado akordeonas, tad jis, muzikalus vyras, pradėjo juo groti, kad pralinksmintų likimo draugus, kad suvienytų bendrai dainai. Tačiau šis Albino žingsnis buvo sutiktas priešiškai – linksmybių nenorėję vyrai „nesupratingą muzikantą“ ir jo instrumentą būtų net sudraskę iš pykčio!

Pats Albinas vakarais visada turėdavo ką veikti. Jis, apylinkėse prisirinkęs išmestų sugedusių televizorių, parsinešęs juos taisė, konstravo iš kelių vieną ir aprūpino visas palapines. Taip pat darė ir antenas.

„Suėdė per du mėnesius“

Pirmosios lietuvių, nugabentų į nežinią, nuotaikos vėliau, kaip prisimena Albinas, pamažu nusistovėjo, aprimo. Vyrai susirašinėdavo su artimaisiais, puoselėdavo viltį kuo greičiau išvykti iš AE zonos, nes juos žadėta greitai pakeisti kitais. Vengdami aršaus radiacijos poveikio, lietuviai, gyvenę vienoje palapinėje su Albinu, draugiškai šaukštais kabindavo tą trilitrį jodo – prieš kiekvieną valgymą. Esą mėgaudavosi bjauriuoju jodu kaip didžiausiu skanumynu!

„Gal tas jodas ne vienam iš mūsų tuokart ir padėjo, – iki šiol mano Albinas. – Be jo turbūt būtume greitai nusialinę.“

Netrukus Albinas pradėjo jausti vis prastėjančią sveikatą: padažnėjo širdies virpesiai, užpuolė nesibaigiantis bronchitas, kankino švilpesys kvėpuojant ir gerklės skausmas, sukaustė radikulitas, nes visi miegodavo drėgme alsavusiose palapinėse, beveik ant žemės. Anot Albino, du mėnesiai gyvenimo ir sunkaus darbo Černobylio zonoje visiškai suėdė jo sveikatą – vyras buvo išleistas į namus. Esą ir visiems kitiems paūmėjo turėti negalavimai, o kas buvo visiškai sveikas, „pasigavo“ ligų.

Neabejingas grožiui

Grįžęs į Lietuvą, Albinas ilgai gydėsi ir guodėsi, kad valstybė nepaliks bėdoje černobyliečių, kurie juk buvo išvežti ne savo noru. Nepajėgdamas darbuotis ankstesniajame darbe, vyras toje pačioje įmonėje perėjo dirbti sargu, tačiau turėta sveikata nebesugrįžo. Netrukus Albinas buvo pripažintas esąs invalidas ir iš darbo išėjo.

Negalioms ir depresijai nepasidavęs vyras persikraustė gyventi į Vilkiją (Kauno r.) – švarų ir ramų gamtos kampelį. O 2003-iaisiais Albinas, žmonai ir tuomet paauglei dukrai (15 m.) pritarus, išvyko gyventi į savo gimtąjį kraštą – Suvalkiją. Be darbo sėdėti negalintis Albinas Paežeriuose įsigijo sodybą ant ežero kranto, pamažu pats ją tvarkė ir dabar čia turi nuostabų rojaus kampelį. Beje, Selmistraičių sodyba ir Vilkijoje už grožį ir tvarką ne kartą buvo įvertinta net Lietuvos mastu. Tai – ir didžiulis Albino nuopelnas. Esą „sveikatai atėmus rimtą veiklą, teko griebtis nerimtos“.    

Meniškos prigimties Albinas yra neabejingas ir literatūrinei kūrybai, tačiau prisiminimų apie laiką, praleistą prie pat Černobylio AE, tvirtino niekada nerašysiąs. Jo įsitikinimu, tie prisiminimai verti tik dokumentikos ir istorijos, o ne romantikos ar ilgesio, pagarbos. Vyras mieliau eiliuoja šmaikščius pastebėjimus iš šalies politikos gyvenimo, iki šiol groja kapelose bei etnografiniame ansamblyje, koncertuoja.

Kas įdėta – neišimsi

Prieš porą dešimtmečių Albinas buvo įsitraukęs į aktyvią černobyliečių veiklą – bandė iškovoti žadėtų lengvatų, dalyvaudavo susirinkimuose, pasitarimuose. Tuo metu žinojo ir ne vieno černobyliečio likimą: kas prasigėrė, kas šeimą prarado, kas visiškai palaužtos sveikatos… O juk buvo ir inžinierių, ir žurnalistų, ir režisierių, kuriuos, galima sakyti, Lietuva tada prarado – suėdė ligos, „parlydėjusios“ iš AE zonos.

„Mano didžiausias džiaugsmas, kad po Černobylio dar kartą tapau tėvu, nors to jau beveik nesitikėjau, – atviravo Albinas, neslėpdamas, kad nuo pat 1986-ųjų černobyliečių kalbose apmaudžiai dominavo nevaisingumo, atžalų invalidumo tema. – Viso to neišgyvenusiajam sunku suvokti, kokia yra baimės, svarstymų ir dvejonių kaina laukiant vaikelio, kokios nuotaikos jo sulaukus, kai nežinai, ar jis užaugs sveikas ir pilnavertis. O aš, ko gero, turėčiau padėkoti tai dosniajai vaistininkei, nepagailėjusiai didžiulio stiklainio jodo…“

Keliskart pabrėžęs, kad Černobylis – nemiela, nenorima tema, o černobyliečiai – jokie didvyriai, tik aplinkybių ir neprotingos politikos aukos, Albinas linkęs skirti kelis laikotarpius, kaip keitėsi visuomenės požiūris į AE avarijos padarinių likviduotojus. Grįžę vyrai iš pradžių jautė pagarbą, dėmesį ir padėką – esą net sustabdę pareigūnai paleisdavo nenubaustus vairuotojus, jeigu pamatydavo černobyliečio pažymėjimą; vyrai buvo lengvai įrašomi į eiles butams gauti, pamaloninti kelialapiais į sanatorijas. Paskui buvo kitas etapas – černobyliečių baidėsi darbdaviai: baimindavosi galimų reikalavimų ir biuletenių, o gal net tariamo užkrato. Dar vėliau – užuojauta ir nerimas bei tylios spėlionės, kada gi baigsis AE užkrėsto kūno gyvavimas. Dabar – užmarštis, pradraskoma tik per juodąsias avarijos metines.

„ Tada mes atlikome pareigą, užtat likome be sveikatos, be nervų, dauguma – nelaimingi; kas jau įdėta, tai nebeišimsi, – apmaudžiai kalbėjo Albinas. – Pirmieji penkeri metai po Černobylio buvo streso ir košmarų metas – ir mintyse, ir sapnuose. Mes žinome, kad turime problemų, esame nepilnaverčiai. Ir todėl negalime dainuoti: „Gimiau pačiu laiku“.

Vida KARALIŪNAITĖ

Laimos Grigaitytės nuotraukos.

***

TIK FAKTAI:

Statistikos duomenimis, nuo 1986 iki 1990 metų Černobylio katastrofos likvidavimo darbuose dalyvavo apie 800 tūkstančių žmonių. Iš jų 7000 – iš Lietuvos. Vienaip ar kitaip nuo šios avarijos nukentėjo apie 9 milijonus kelių šalių gyventojų.

Černobylis palietė vieną iš šimto Lietuvos vyrų, kuriems 1986 m. buvo 18–45 metai.

Gydytojai hematologai konstatuoja, kad jau kuris laikas kur kas daugiau žmonių suserga limfoma: Lietuvoje kasmet nustatoma 500 naujų limfomos ir 400 leukemijos atvejų.