– Galiu nuvežti į bažnyčią, kojeles pataupykite, – pasisiūlė Rytė. – Ką tu, vaikeli, – nusijuokė bobulė. – Reikia vaikščioti, nuo sėdėjimo namuose tik blogiau būna. Išlepinai tu mane. Argi čia toli į tą bažnyčią? Į žmones pasidairau eidama, ir vis linksmiau. – Gerai, bet jeigu kas nors blogai, iš karto skambinkite.
Plačiau
3. Naktį truputį šalveno, bet diena žadėjo būti graži. Dangus spindėjo lyg nupraustas, o saulė žibino taip, kad net prisimerkti reikėjo. Rytė jau buvo suplanavusi dieną, tad pabudusi nesivartė snūduriuosdama lovoje, o nusipraususi greitai apsirengė ir išleido Barsą pabėgioti kieme. – Eisime šiandien į svečius, šuneli, – kalbėjo pildama jam į dubenį
Plačiau
2. Dienos bėgo taip greitai, kad Rytė net nespėjo dairytis. Ir, rodos, viskas buvo labai gerai, užteko ne tik pyragui, bet ir sviestui, anot Gražinos, bet viduje buvo gerokai tuščia ir nyku. „Kad nors vaikelį turėčiau“, – vis dažniau pagaudavo save galvojanti Rytė. Bet Martynui tarsi tai nerūpėjo, jis stengėsi tenkinti
Plačiau
Kitą dieną Šarūnas su draugu jas išvežė į kaimą pas draugo tėvus. Didelis namas pinijų paunksmėje, apsivijęs vijoklinėmis rožėmis, atrodė kaip iš paveikslėlio. Sutiko juos visas būrys šeimynykščių, tarškėdami vienas garsiau už kitą, gestikuliavo, bučiavo atvykėlius. Abi moterys, nepripratusios prie tokio familiarumo, tik pasimetę stovėjo, nežinodamos, kaip reaguoti. Šarūnas, pabuvęs
Plačiau
56. Namo išvažiavo jau gerokai įdienojus, Gražina ir Jonas nenorėjo išleisti, bet pagaliau išpešę pasižadėjimą, kad greitu laiku vėl abi pasirodys, prikrovė į Martyno automobilį ir lašinių, ir obuolių, ir daržovių viesiems trims, nors Martynas gynėsi, kad jam nereikia. – Aš namuose beveik nebūnu, – prieštaravo jis. – Kam man tiek reikia?
Plačiau
53. Žiema buvo ilga ir šalta, net artėjant kovui, nebuvo jokios užuominos apie artėjantį pavasarį. Rytė dažniausiai sėdėjo namuose, tai ką nors siūdama, tai sėdėdama pas Ancę ir klausydama jos nesibaigiančių pasakojimų apie žiūrėtus serialus ar prisiminimų iš jaunystės. Niekas pas jas nėjo ir pačios niekur nekėlė kojos iš namų, nebent
Plačiau
50. Dienos slinko vienodai ir nuobodžiai, dabar, kai nereikėjo eiti į darbą, Rytė turėjo atliekamo laiko, tačiau, įpratusi turėti užsiėmimą, net nežinojo, ką su tuo atliekamu laiku veikti. Dianai suknelę pasiuvo labai greitai ir šioji, atėjusi atsiimti, ilgai aikčiojo apsivilkusi žiūrėdama į žmogaus ūgio veidrodį, kurį visai nelauktai ir nenoromis Rytei
Plačiau
48. – Grožybė kokia, – dūsavo Ancė, įsupta į didelius kailinius, sėdėdama rogėse. Ir iš tikrųjų: apsnigti laukai, apšerkšniję medžiai atrodė tarsi iš seno atviruko. Rytė sėdėjo tylėdama, lūpomis klajojo lengva šypsena, ji buvo pasiilgusi kaimo, jo žmonių paprastumo, nors ir suvokė šių dienų realybę – nėra kaime ką veikti. Važiuojant
Plačiau
45. Ilgai tylėdami gėrė kavą, Martynas slapčia žvilgčiojo į Rytę kažką įtemptai mąstydamas. – Paklausyk, – tarsi apsisprendęs pasisuko į ją. – Tau juk nelengva ir dirbti, ir mokytis, sudžiūvai kaip šiekštelė. Ir uždirbi turbūt nedaug, juk už mokslą irgi reikia mokėti. Artėja žiema, ar pagalvojai, kaip išsiversi su tais keliais skatikais? Rytė
Plačiau
42. Prieš eidama į darbą, Rytė neužėjo į namus. Nenorėjo trukdyti Martyno, manė, gal miega, ir šiaip jautėsi nepatogiai. Šiek tiek pradėjo gailėtis, kad leido jam pagyventi savo bute, ką žinia, gal ką baisaus padaręs, kad slapstosi. Bet jai juk nieko blogo nepadarė, tai ir baidytis nėra ko. Tegul sau pabūna.
Plačiau
Dienos lėkė taip nepastebimai, kad Rytė net neapsižiūrėjo, kaip prabėgo pirmoji sesija. Džiaugėsi atsiskaičiusi visus dėstomus dalykus, tegul įvertinimai ir nebuvo patys geriausi, bet vis tiek... Artėjo Kalėdos, ir ji džiaugėsi lakstydama po parduotuves, ieškodama dovanėlių, buvo laiminga pirmą kartą galėdama kažką padovanoti žmonėms, esantiems šalia jos. Džiaugėsi, kad sustiprėjo
Plačiau
40. Bėda visada pasirodo nelaukiama, be to, niekada neateina viena – tuo Rytė įsitikino tik įžengusi į namus. Tiksliau, pirmiausia užsukusi pas Ancę. Jau net nuo paties ryto ją kamavo kažkokia ne itin gera nuojauta. Todėl atsirakinusi duris net nelabai nustebo nieko neradusi namuose. Suprantama, kad Ancės dukros buvo pasklidę po
Plačiau
36. Diena pasitaikė labai graži, kas šiuo metu jau retai bebūdavo, todėl Rytė džiaugėsi ištrūkusi iš miesto. Nuvažiavusi pas Gražiną, skubėjo apvaikščioti ir apžiūrėti visus pašalius, atkakliai pasipriešinusi visų pastangoms pirmiausia pasodinti ją už stalo. Pasiilgusi kaimo tylos ir gamtos grožio, smalsiai dairėsi pao laukus, po sodą, apžiūrėjo net vešliai suvešėjusį
Plačiau
33. Nors Rytė ir gavo laisvą dieną, bet diena pasitaikė nekokia, ir iš pradžių buvo norėta išvyką atidėti, bet pagaliau visvien nutarė pavažiuoti prie netoliese esančio ežeriuko paiškylauti. – Tik jau nesušalsim, – numojo ranka Ancė, – svarbiausia – nelyja. Užsikursim laužą, jei ką... Kartu važiavo Šarūno draugas, gretimo rajono klebonas Viktoras. Rytei
Plačiau
30. Rytės vakarai buvo užimti – parbėgusi iš darbo skubiai ką nors užvalgydavo ir sėsdavo prie siuvimo mašinos. Iš senų Gražinos drabužių kūrė naujus, o viena suknelė ypač pavyko. Užbėgdavo ir pusseserės, kartais ne tik kad ką nors pataisytų, susiūtų, bet ir patarimo pasiklausdavo. Rytė jautėsi reikalinga, ir nuotaika pamažu taisėsi.
Plačiau
29. Rytę pažadino saulė, plieskianti tiesiai į akis. Pro pravirą langą kvepėjo šviežiai nupjauta žole, o paukščių klegesys buvo toks, kad atrodė, jog susirinko visas orkestras su ne visai suderintais savo instrumentais. Išlipusi iš lovos, prišoko prie atviro lango. Visa Jono ir Gražinos sodyba buvo kaip ant delno. Jonas, užsidėjęs dalgį
Plačiau
26. Dienos slinko vienodos, bet Rytė nenuobodžiavo. Šarūnas iš kažkur atgabeno nenaują kompiuterį, ir ji vakarus dabar praleisdavo atkakliai baksnodama klaviatūrą, nardydama po internetą. Mokėsi sparčiai, nes padėjo pusseserės ir retkarčiais prišokdamas Šarūnas. Ancė neapsikentusi atėjo ją apibarti. – Vaikeli, ar jau visai nupušai? Kur matyta, kad iki paryčių sėdėtum prie to
Plačiau
25. Visą savaitę Rytė sukandusi dantis pratinosi vaikščioti viena. Išeidavo į gatvę ir apsidairiusi patraukdavo į vieną ar kitą pusę, kasdien eidavo vis toliau, nors nuolat krūpčiodavo ir dairydavosi. Baimė pamažu rimo, panikos priepuoliai darėsi vis retesni, tačiau vis tiek nesijautė saugiai nei gatvėje, nei namuose, kur užsirakindavo dviem užraktais ir
Plačiau
24. Užslinkusi naktis atnešė ne poilsį, ne nusiraminimą, o tęsėsi be galo su košmarais, siaubu, iš atminties išplaukiančiais vaizdiniais, primenančiais patirtą siaubą. Rytė blaškėsi pusiaumiga, krūpčiojo, porą kartų net pašoko iš lovos drebančia širdimi. Jai vis rodėsi, kad kambario tamsoje slypi kažkas, kas tuoj tuoj stvers ją už gerklės ir pradės
Plačiau
22. Ruošėsi ilgai, todėl gerokai užtruko ir išjudėjo jau įdienojus. Ir vis per Ancę. Tai nerado kažkokio savo mėgiamo puodelio, ilgai ieškojo skarelės, kurią pati buvo pamiršusi ant medžio šakos pakabintą. Rytė su Šarūnu kantriai laukė, net ir padėti ieškoti negalėjo, nes Ancė nesisakė ko nerandanti. Oras, kaip reta, pasitaikė labai
Plačiau