Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba (Page 2)

Spalio etiudai

  Atsisveikinimo parade Bobų vasara, dar tebeglostanti jau išeinančia šiluma, visu gražumu plieskia paskutinėmis ryškiomis šių metų spalvomis. Atrodo, šis nuostabus aukso ir ugnies paradas, apėmęs visą pasaulį, niekada nesibaigs... Deja... Už Rudens lygiadienio vartų paliktas šviesos pasaulis kiekvieną dieną vis garsiau kalba apie ėjimą į tamsą, į naktį, į tą metą,

Plačiau

Nesakykit, kad nemėgstate rudens

  *** Nesakykit, kad nemėgstate rudens, Nors rudenis liūdesys lyg gripas plinta, Kad jums nepatinka rūkas virš vandens Ir lyg kasos gluosnio šakos nukabintos.   Kad praeinat abejingi pro klevus, Pro šermukšnį, pro saulėgrąžą, kaštoną, Kad nenorit parsinešt jų į namus, Kad nepagiriat kaimynams gerą orą?   Bobų vasara trumpai nusišypsos Ir lietaus užuolaida bus užrakinta. Saulė vėl gailės mums šilumos, šviesos, Pastebėsim, kad

Plačiau

Kaštonai

  Negaliu praeiti pro nukritusius kaštonus Tarsi obuolius nukritusius renku, Priglaudžiu netaisyklingus, storus, plonus, Negalėdama nuo jų atplėšt akių.   Net pati nebežinau, kuo jie patinka Ir kodėl kaskart namo nešuos. Kažkodėl prie jų vėl delnas „limpa“ Ir su jais savais namais vėl dalinuos.   Juk žiema ateina, ji neglosto Lapų nuplėštų, žmonių ir augalų. Tų, kurie jau „išplaukia iš uosto“ Ir, kuriems padėt

Plačiau

Rugsėjo etiudai

  Kai vasara išeina I Žaibų botagų nuplakta, liūčių numerkta, saulės ir vėjo nugairinta vasarėlė suklupo prie rugsėjo vartų ir – nebepakilo. Jos nublukusį apdarą (ak, veltui jį ryškiomis spalvomis bando gelbėti jurginai, astrai, kardeliai) pasigauna naktis, švysteli aukštyn, apgaubia juo visą dangaus skliautą – tespindi nors tamsoje išeinančios vasaros grožio šviesa. ...Vasara

Plačiau

Rugpjūčio triptikas

  *** Jau Rugpjūtis. Jau kerta javus. Krenta jie  tarsi karo aukos. Likęs vasaros laikas žavus Glosto medžių nuauksintus plaukus.   Mėnuo pilnas – protingas piemuo – Lyg avis žvaigždeles surikiuoja. Užmarštin plukdo Letos vanduo Tai, ką Vasara ši dovanojo:   Neišsenkančias karščio bangas Ir gaivinančius vasaros vakarus, Nugenėtas medžių šakas, Žaibo įžiebtus miško ugniakurus.    O kai kur nuo gausybės vandens Net gimtųjų namų nebeliko Žmonės jau nebelaukia

Plačiau

Reikia

  Reikia  rankų. Labai stiprių, Energingų ir nepavargstančių, Norint skausmą išvyt takučiu, Norint būt ne našta, o ramsčiu. Reikia mylinčios mūsų širdies, Tik Gerumą kitiems dovanojančios, Kad visus ji galėtų paliest, Net audrų ir žaibų nebojančios. Reikia vieno brangaus žmogaus, Mus palydinčio ir pasitinkančio. Jis  supras, jis užjaus, jis priglaus, Bus keliu mums tiesiu, o ne klystkeliu. Reikia saulės ir reikia lietaus. Reikia rudenio

Plačiau

Rugpjūčio etiudai

  Su duonos kvapu – į visa apimančią skalsą ir pilnatvę I Pakalbėkime šiandien apie pilnatvę, kuri lyg subrendusio rugio grūdas visaapimančiu duonos kvapu sklando rugpjūčio laukuose, pilnuose dienos karščio ir pamažėl ilgėjančios nakties vėsos. Kalbėkime apie širdį, kurioje pilnatvė apglėbia nerimo šauksmą, laimės akimirkas, meilės stebuklą, kančios ašmenimis raižantį laiką. Pilnatvė

Plačiau

Nieko keisto, nieko stebuklingo…

  Nieko keisto, nieko stebuklingo, Kad lietus vėl lyja Lietuvoj, Kad po tokio maratono ilgo Saulei leido nors truputį pamiegot! Šlapios kojos ir šlapi drabužiai, Ir toks šlapias skėtis virš galvos, Balose lietaus galybė gūžias, O gal juokiasi iš mūsų Lietuvos? Vėl pilka skara užkloja dangų, Liūdesį  į žemę nešdama, Plyšta  siūlai, upeliukai rangos, Liepa – juk tikra lietaus dama... Irenos Tamulynienės nuotrauka.

Plačiau

Liepa

  Keista ši vasara: tai karšta, tai vėsu. Tai balos telkšo, tai lietaus nė lašo. Nespėjome pamiršti Joninių, smagių Rasų, O šai jau liepa savo laiškus rašo.   Iš trijų vasaros vaikų pati vidurinioji. Sesuo, pasidabinus Mindaugo karaliaus karūna. Septintą numerį  kas metai  ji nešioja, Užtat dosni visiems – kaip ir Šv. Ona.   Juk pats vešėjimo ir subrendimo metas, Kai

Plačiau

Liepos etiudai

  Prabylant moters prigimčiai I Vasarvidžio nakties burtais ir pievų gėlių medumi kvepiančios dienos tirpsta liepos slėpstyje... Bręsta vasara, mojuodama nokstančiomis rugių varpomis, basomis kojomis brendanti per lygų aukšto dangaus lanką... ...Lyg nustebusi mergaitė baltažiedė lelija pakėlė savo galvą ir sustingo – mėlynė, ežero ir dangaus, apsvaigino ją. Tiek gaivumo ir... jau po

Plačiau

Nemėginkite suprasti mus

  *** Nemėginkite suprasti mus, Kai mes pačios savęs nesuprantam. Turime jaukius, ramius namus, Bet vilioja mus audringas krantas. Nežinia iš kur atskriejęs liūdesys, Per pečius lyg brolis apkabina, O, kai Meilei atveriam duris, Mes ne džiugesį, o skausmą skinam. Bet vis tiek mylėkit mus. Vis tiek Mums gėles ir džiaugsmą dovanokit, Nebijokite švelnumo mums atriekt, Tarsi duonos padalint jo nebijokit. Vėl kaip gėlės

Plačiau

Metų pradžia

  Tik baltas lapas. Tik bespalvė drobė. Kuo ištapysim ją, priklauso vien nuo mūs. Jau pirmos sausio dienos įsuka, apgobia, Į darbus kviečia, į keliones, pas draugus. Mums duotą drobę galim sugadinti, O baltą lapą nenuspalvint. Pripėduot, Jei protas aus ir vėl klaidingą mintį, Jei tik tamsiom spalvom širdis dainuos. Dar metai tiktai pakvietė užeiti. Ir paviešėt, smagiai pasisvečiuot. Dar tik

Plačiau

Metų sandūrai artėjant

  Gerumas Bėga dienos, skuba metai, Greitai sukas laiko ratai, Mums atnešdami Adventą – Laiką tylų, skaidrų, šventą. Mums ramybę dovanoja, Mus atlaidumu apkloja. Ant baltų sparnų Gerumo Statome pilnatvės rūmą. Atgaila ir atleidimas Nuostabiausiom gijom pinas. Ir pagalba, ir paguoda Viena kitai ranką duoda, Ir per šaltą gruodžio žemę Veda mus visus į menę, Kad sulauktume Kalėdų, Skriaudos ten išnyktų, bėdos. Kad ten vietą susirastų Gėris. Imtų augti,

Plačiau

Ar tu girdėjai kalbančius medžius?

  Ruduo, žiema, pavasaris ir vasara Ruduo, žiema, pavasaris ir vasara Tu ne viena – tau medžiai seka pasaką Ar tu regėjai verkiančius medžius? Regėjau. Jie kiekvieną rudenį pravirksta – Nudažo žemę ašarų lietus, Nors spalvos po dienos purve pradingsta. Ar tu lytėjai medžių tobulą nuogumą? Lytėjau. Jie dvelkia dieviškąja nekaltybe Ir primena glamonių nepažinusį dar kūną, Jau ieškantį,bet bijantį pajust

Plačiau

Trys eilėraščiai apie rudenį

  *** Atėjom į pasaulį rudenio taku. Į savo žemę, lapais nubarstytą. Gyvename mums paskirtu laiku, Dienos vartus atverdami kas rytą. Spalvingus kaip nepakartojami klevai, Įvairiagarsius kaip lietus ar vėjas. Ne taip ir daug keliu nukeliavai, Ne viską pasiekei dar, ko norėjos. Išbandė jau gyvenimas nesyk Džiaugsmu, skausmu, bėdom ir nemalonėm. Sutik, kad įdomus jis buvo, pasakyk, Kad vėl skubi dar nebūton kelionėn, Kurioj

Plačiau

Draugystė su „perfekcionistu“ 16 (tęsinys)

  Balandžio 28-oji Įdomi istorija apie įdomią naktelę 07:52            Kažką labai gardžiai sapnavau, vėl skraidžiau ir pakilau taip aukštai, kad iš apačios atrodžiau kaip mažas taškutis danguje. Atrodo, degė kažkoks ugnikalnis, ir visi panikavo, o aš vienintelė turėjau antgamtinių galių (kaip ir visada sapnuose), pakėliau tą ugnikalnį telekinezės būdu ir nusviedžiau kažkur toli

Plačiau

Draugystė su „perfekcionistu“ 15 (tęsinys)

  02:48            Ką tik grįžau namo. Lidija nemiega, tai man atrakino namų duris. Auč. Delnai dega... Iš pradžių nuėjome į kavinę, ten nusipirkome gruzdintų bulvyčių, multivitaminų sulčių, pavakarieniavome (taip, gera vakarienė) ir išėjome pasivaikščioti į parką. Tada nuėjome iki Tajaus namų rūsio, pasiėmėme dviračius ir važiavome įprastais mūsų keliais. Važiavome lėtai,

Plačiau