Verčiant pirmąjį naujųjų metų lapą…

Su Naujaisiais Metais Mes nesirenkam savo gyvenimo Jį visiems dovanoja Lemtis. Tiktai metai lyg dūmai iš kamino Kalba mums: „Praeitis. Dabartis“. Tiktai metai nužydi kaip gėlės, Patirties kaupia lobius brangius Ir ištirpsta kaip lengvas šešėlis, Nešdami per painius likimus. Bet kartu tiek šviesos dovanoja, Tiek gerumo ir žodžių švelnių. Su žirgais baltakarčiais nujoja, Tupia snaigėm ant mūsų delnų. Mūsų metai. Tokie nevienodi. Ir gerai

Plačiau

Sausio etiudai

Metų preliudas I: balta balta, kur dairais... Skambantys naujųjų metų dūžiai, tą trumputę virsmo akimirką nusiritę nuo pačios ryškiausios žvaigždės, pasklido po balta ramybe apgaubtą žemę. Šalčio atplaišėlės, tą skambėjimą gryninę sidabro atobalsiais, kuriam laikui buvo pasislėpusios pusnyse, kad netrukdytų ugniai, įsiplieskusiai sudeginti praeinančių metų balastą, susikaupusį sielose, nusėdusį širdyse nuoskaudomis,

Plačiau

Žengiant į Naujuosius metus

Kalėdos Kalėdiniai stebuklai išsipildo, Jei jais lyg krentančia žvaigžde tiki. Ir Angelas kalėdinis sušildo, Jei jį lyg draugą nuoširdžiausią sutinki. Lyg vėjas skriejantis pradings te ligos, Nukris mūs bėdos tarsi žiedlapiai balti, Sutirps lyg snaigės skausmas ir intrigos, Mėnulis šypsos vėl  kalėdinėj nakty. Už metų vartų mes paliksim  negeroves, Lyg sausos malkos degs jos židiny. Nelaimių nebebus. Lai jos nesikartoja. Jos lyg

Plačiau

Šuo

Pasakykit, kad geras buvau: Nei įkandau aš jums, nei aplojau, Su visais ir visom draugavau, Dėl tuštybių paikų nekovojau. Juk Lemtis skyrė būti draugu  - Neišduoti žmonių, jiems padėti, Kad jų turtui būtų saugu, Kad galėtų kam širdį išlieti. Nesigraužkit, aš liksiu šalia, Nors manoji valdžia greitai baigias: Horoskopo  tokia valia, O jis keičias ir tirpsta kaip snaigės. Ir ant kiaulės aš

Plačiau

Plazdėk, širdele, verpk!

Neliūdėk, vėjas palaukėj Ievai kai kasas šukuos. Neš lapus Šventoji, šaukia Rudens vėrinį nešiot.   Gandrai paliko mus, Naktį pakeičia diena, Laikas praeis, netruks, Grįš, Tėvynė jų – viena.   Širdie, plazdėk! Svečias laikinas yra ruduo. Kraičius surinks, išeis. Sudie, – mojuos.   Žiemai stojus, ja – gėrėkis, Šerkšno lange raštus kals. Tuk, tuk, tuk – džiugiai virpėki, Meilei vartelius atkelk.   Gandrai suras namus, Datos pakeičia datas, Lizdus suks ir vaikus Ves.

Plačiau

Lapkričio etiudai

* * * ...Šitaip sruvena laikas, vėjais išginęs vasarą, obuoliais apsvaidęs rugsėjį, suskaldęs ir išbarstęs kaštonų dėželes, ant visų takų pažėręs spalio dažų paletę ir tyliai stabtelėjęs prie mažomis liepsnelėmis pražydusių vėlių kalnelių. Laikas, tas nenumaldomas pokštininkas, persukęs metų ratą, visą pasaulį giliai gramzdina į Marą – sąstingio ir ramybės metą,

Plačiau

Atmintis

Per medžių gedėjimą, lapų kritimą prisikelia, bunda. Viltis skleistis ima: Krante buvai vienas, tavęs nepamiršo. Ir lapkričiu groji visu dešimt pirštų.   Veidai jų ir akys paveikslais išplaukia, gerumą prisimeni, atmeni daug ką. Atrodo šalia jie, niekur nepradingę. Ramybė šalvena, malda – palaiminga.   Nes per rudenėjimą, lapų birimą tau praeitimi rimusius sugražina. Ir pilnas tu jų, tarsi molio ąsotis, jie šypsosi tau,

Plačiau

Šioj žemėj mes tiktai svečiai…

Tik  svečiai Šioj žemėj mes tiktai svečiai, Trumpam atvykę paviešėti. Ne valdiškai, o „privačiai“ Gėles auginti, duoną sėti, Apgaubti angelo sparnais Ir širdimi visus sušildyt, Gyvent Lemties skirtais planais, PASAULIUI MATANT, ŽEMEI GIRDINT...   Rudenio lapai Lapai krinta. Rudenio tyloj Jie be galo liūdną maldą kalba. Jie supranta, viskas baigsis tuoj, Nepadės jau niekieno pagalba.   Juk pavasarį  vėl bus kiti. Jie taip pat pasauliu šiuo gėrėsis. Glaus

Plačiau

Mokytojai

  Visi mes – mokytojų mokiniai. Pirmūnais ir vidutiniokais buvę. Sakysit: visa buvo jau seniai Ir vaikiškos svajonės jau pražuvę.   Nešiojo vėjas mūsų svajones Ir blaškė lyg laivus po klaidžią jūrą. Neklausėm mokytojų, kur Lemtis nuves Kodėl lyg kortos mūsų viltys griūva.   O gal gyvenimas nenuskriaudė ir mūs? Ir džiaugsmo davė. Ir vargų pridėjo. Šiandien, statydami savus namus, Sau primenam mes rudenio

Plačiau

Spalio etiudai

  Atsisveikinimo parade Bobų vasara, dar tebeglostanti jau išeinančia šiluma, visu gražumu plieskia paskutinėmis ryškiomis šių metų spalvomis. Atrodo, šis nuostabus aukso ir ugnies paradas, apėmęs visą pasaulį, niekada nesibaigs... Deja... Už Rudens lygiadienio vartų paliktas šviesos pasaulis kiekvieną dieną vis garsiau kalba apie ėjimą į tamsą, į naktį, į tą metą,

Plačiau

Nesakykit, kad nemėgstate rudens

  *** Nesakykit, kad nemėgstate rudens, Nors rudenis liūdesys lyg gripas plinta, Kad jums nepatinka rūkas virš vandens Ir lyg kasos gluosnio šakos nukabintos.   Kad praeinat abejingi pro klevus, Pro šermukšnį, pro saulėgrąžą, kaštoną, Kad nenorit parsinešt jų į namus, Kad nepagiriat kaimynams gerą orą?   Bobų vasara trumpai nusišypsos Ir lietaus užuolaida bus užrakinta. Saulė vėl gailės mums šilumos, šviesos, Pastebėsim, kad

Plačiau

Kaštonai

  Negaliu praeiti pro nukritusius kaštonus Tarsi obuolius nukritusius renku, Priglaudžiu netaisyklingus, storus, plonus, Negalėdama nuo jų atplėšt akių.   Net pati nebežinau, kuo jie patinka Ir kodėl kaskart namo nešuos. Kažkodėl prie jų vėl delnas „limpa“ Ir su jais savais namais vėl dalinuos.   Juk žiema ateina, ji neglosto Lapų nuplėštų, žmonių ir augalų. Tų, kurie jau „išplaukia iš uosto“ Ir, kuriems padėt

Plačiau

Rugsėjo etiudai

  Kai vasara išeina I Žaibų botagų nuplakta, liūčių numerkta, saulės ir vėjo nugairinta vasarėlė suklupo prie rugsėjo vartų ir – nebepakilo. Jos nublukusį apdarą (ak, veltui jį ryškiomis spalvomis bando gelbėti jurginai, astrai, kardeliai) pasigauna naktis, švysteli aukštyn, apgaubia juo visą dangaus skliautą – tespindi nors tamsoje išeinančios vasaros grožio šviesa. ...Vasara

Plačiau

Rugpjūčio triptikas

  *** Jau Rugpjūtis. Jau kerta javus. Krenta jie  tarsi karo aukos. Likęs vasaros laikas žavus Glosto medžių nuauksintus plaukus.   Mėnuo pilnas – protingas piemuo – Lyg avis žvaigždeles surikiuoja. Užmarštin plukdo Letos vanduo Tai, ką Vasara ši dovanojo:   Neišsenkančias karščio bangas Ir gaivinančius vasaros vakarus, Nugenėtas medžių šakas, Žaibo įžiebtus miško ugniakurus.    O kai kur nuo gausybės vandens Net gimtųjų namų nebeliko Žmonės jau nebelaukia

Plačiau

Reikia

  Reikia  rankų. Labai stiprių, Energingų ir nepavargstančių, Norint skausmą išvyt takučiu, Norint būt ne našta, o ramsčiu. Reikia mylinčios mūsų širdies, Tik Gerumą kitiems dovanojančios, Kad visus ji galėtų paliest, Net audrų ir žaibų nebojančios. Reikia vieno brangaus žmogaus, Mus palydinčio ir pasitinkančio. Jis  supras, jis užjaus, jis priglaus, Bus keliu mums tiesiu, o ne klystkeliu. Reikia saulės ir reikia lietaus. Reikia rudenio

Plačiau

Rugpjūčio etiudai

  Su duonos kvapu – į visa apimančią skalsą ir pilnatvę I Pakalbėkime šiandien apie pilnatvę, kuri lyg subrendusio rugio grūdas visaapimančiu duonos kvapu sklando rugpjūčio laukuose, pilnuose dienos karščio ir pamažėl ilgėjančios nakties vėsos. Kalbėkime apie širdį, kurioje pilnatvė apglėbia nerimo šauksmą, laimės akimirkas, meilės stebuklą, kančios ašmenimis raižantį laiką. Pilnatvė

Plačiau

Nieko keisto, nieko stebuklingo…

  Nieko keisto, nieko stebuklingo, Kad lietus vėl lyja Lietuvoj, Kad po tokio maratono ilgo Saulei leido nors truputį pamiegot! Šlapios kojos ir šlapi drabužiai, Ir toks šlapias skėtis virš galvos, Balose lietaus galybė gūžias, O gal juokiasi iš mūsų Lietuvos? Vėl pilka skara užkloja dangų, Liūdesį  į žemę nešdama, Plyšta  siūlai, upeliukai rangos, Liepa – juk tikra lietaus dama... Irenos Tamulynienės nuotrauka.

Plačiau

Liepa

  Keista ši vasara: tai karšta, tai vėsu. Tai balos telkšo, tai lietaus nė lašo. Nespėjome pamiršti Joninių, smagių Rasų, O šai jau liepa savo laiškus rašo.   Iš trijų vasaros vaikų pati vidurinioji. Sesuo, pasidabinus Mindaugo karaliaus karūna. Septintą numerį  kas metai  ji nešioja, Užtat dosni visiems – kaip ir Šv. Ona.   Juk pats vešėjimo ir subrendimo metas, Kai

Plačiau

Liepos etiudai

  Prabylant moters prigimčiai I Vasarvidžio nakties burtais ir pievų gėlių medumi kvepiančios dienos tirpsta liepos slėpstyje... Bręsta vasara, mojuodama nokstančiomis rugių varpomis, basomis kojomis brendanti per lygų aukšto dangaus lanką... ...Lyg nustebusi mergaitė baltažiedė lelija pakėlė savo galvą ir sustingo – mėlynė, ežero ir dangaus, apsvaigino ją. Tiek gaivumo ir... jau po

Plačiau