Rugpjūčio etiudai

  Su duonos kvapu – į visa apimančią skalsą ir pilnatvę I Pakalbėkime šiandien apie pilnatvę, kuri lyg subrendusio rugio grūdas visaapimančiu duonos kvapu sklando rugpjūčio laukuose, pilnuose dienos karščio ir pamažėl ilgėjančios nakties vėsos. Kalbėkime apie širdį, kurioje pilnatvė apglėbia nerimo šauksmą, laimės akimirkas, meilės stebuklą, kančios ašmenimis raižantį laiką. Pilnatvė

Plačiau

Liepos etiudai

  Prabylant moters prigimčiai I Vasarvidžio nakties burtais ir pievų gėlių medumi kvepiančios dienos tirpsta liepos slėpstyje... Bręsta vasara, mojuodama nokstančiomis rugių varpomis, basomis kojomis brendanti per lygų aukšto dangaus lanką... ...Lyg nustebusi mergaitė baltažiedė lelija pakėlė savo galvą ir sustingo – mėlynė, ežero ir dangaus, apsvaigino ją. Tiek gaivumo ir... jau po

Plačiau

Vasarėlė

Vasarėlė, auksaplaukė vasarėlė Kaip kasmet plačiai vartus atkėlė. Vėl prie stalo, kvepiančio avietėm, Ir paukščius, ir žmones pasikvietus, Saulės šiluma visus vaišino,  Vėl taures pripylė pienių vyno. Joninių žiedais stalus nuklojo, Ryto rasomis visus viliojo. Kažkodėl tik MEILĖ neskubėjo. Gal kitu vardu ją šaukt reikėjo?.. Irenos Tamulynienės nuotrauka.

Plačiau

Birželio etiudai

  Pakeliui į vasarvidžio nakties sapną I Būkite pasveikinti, metų laikų ratu atnešti į vasaros glėbį, į saulės nukaitintą, vėjo nugairintą neaprėpiamą dangaus skambėjimą, į žalių pievų jūrą ir gaivių upių bei ežerų purslų versmę, mažais žingsneliais nyrančią į trumpiausios metų nakties alpėjimą, kaip legendos sako, svajones pildantį, širdies troškimus įkūnijantį... „Taip... ne...

Plačiau

Dvelkiant vasarai

Vasaros darbai  (pagal Donelaitį)  Lietuvėlė mūsų maža Skuba vytis Europos brolius, Juk lemtinga ta atkarpa, Per kurią mes nuo jų nutolom. Kaip norėtume būti šalia Prancūzijos ir Vokietijos, Kad klastinga priešų galia Negrasintų. Mes jų nebijom. Juk praėjo jau būrų laikai Ir tikrai ne mėšlavežis rūpi, O gal mes atsilikę vaikai, Atkeliavę į klestintį ūkį? Kur tiek blizgesio, tiek šviesų! Technologijos naujos vilioja… Viskas sukas

Plačiau

Balandžio etiudai

Prisikėlimo metas I: į atgimimo fiestą! ...Ar jaučiate, kaip teka laikas svyrančiomis beržo šakomis, jau labai labai pasiruošusiomis išdidžiai mojuoti žalsvomis vėduoklėmis? Geras šitas tekėjimas... Pilnas gyvenimo aistros ir meilės. Ar jaučiate, kaip ilgėja dienos styga, jau ne taip greitai panyranti į vėsų nakties klavišą? Ar girdite: plevenančių žvaigždžių chorą pakeičia

Plačiau

Kovo etiudai

Į naują gyvybės ratą – per Moters dieną I Ištirpusio sniego fone – pamažu atsivėrusi žemė. Dar nepasipuošusi sodria žaluma, dar tik labai nedrąsiai atgaunanti tą kvėpavimą, kuris verčia viską augti ir žydėti. Bunda gamta... ...Atokioje galulaukėje jau šiltesnės saulutės spindulius godžiai į save geria vienišo medžio išdidi nuogybė – tokia tyra

Plačiau

Mūsų metai – donelaitiškai

Pavasario linksmybės Kaip kasmet „Sveiks, svieteli margs!“ Vėl pasveikina žemę saulė, Tais pačiais Donelaičio keliais  Atskubėjus į mūsų pasaulį. Vėl atnešus  viltis ir džiaugsmus, Vėl darbais apipylusi žmones, Užrakinus žiemos vartus, Palinkėjus sėkmingos kelionės Varnoms, šarkoms, pelėdoms, gandrams, Žiurkėms, kurmiams, pelėms ir musėms, Ir gyvūnams, ir vabalams, Netgi tiems, kas nespėjo pabusti. Kai lakštingala vėl užgiedos Savo giesmę „Kinkyk, Jurguti...“, Pasidžiauksim linksmybėm gamtos Ir suprasim :

Plačiau

Meilei

Aš ieškojau tavęs saulei tekant, Dienai tampant skaudžia lyg žaizda, Nors tu būtum iliuzijų takas Ar pavargusio senio lazda. Nors tu būtum gležnutis žiedelis Ar mažylio šilta šypsena. Gal manajai neskirta tu daliai, Neatplauksi kaip laumių daina. Na, ir kas. Aplankysi gal kitą. Jis tave  apkabins ir priglaus, Gal jo knygoj esi išrašyta Kaip nurodymai iš dangaus... Irenos Tamulynienės nuotrauka.

Plačiau

Vasario etiudai

Viešpataujant akimirkos grožiui ...Pusnyse sustingusi vasaros šypsena metų ratu atsirito iki paskutinio žiemos mėnesio, kurio vardas skamba taip panašiai į šilčiausiojo metų laiko pavadinimą. Ne vasara dar... Už lango – grynas šalčio skambėjimas, paryčiais ant langų nutupiantis gražiausiais raštais – baltais šarmos žolynais, gėlynais padengiantis stiklą. Deja, vos saulutei aukščiau pakilus

Plačiau

Verčiant pirmąjį naujųjų metų lapą…

Su Naujaisiais Metais Mes nesirenkam savo gyvenimo Jį visiems dovanoja Lemtis. Tiktai metai lyg dūmai iš kamino Kalba mums: „Praeitis. Dabartis“. Tiktai metai nužydi kaip gėlės, Patirties kaupia lobius brangius Ir ištirpsta kaip lengvas šešėlis, Nešdami per painius likimus. Bet kartu tiek šviesos dovanoja, Tiek gerumo ir žodžių švelnių. Su žirgais baltakarčiais nujoja, Tupia snaigėm ant mūsų delnų. Mūsų metai. Tokie nevienodi. Ir gerai

Plačiau

Sausio etiudai

Metų preliudas I: balta balta, kur dairais... Skambantys naujųjų metų dūžiai, tą trumputę virsmo akimirką nusiritę nuo pačios ryškiausios žvaigždės, pasklido po balta ramybe apgaubtą žemę. Šalčio atplaišėlės, tą skambėjimą gryninę sidabro atobalsiais, kuriam laikui buvo pasislėpusios pusnyse, kad netrukdytų ugniai, įsiplieskusiai sudeginti praeinančių metų balastą, susikaupusį sielose, nusėdusį širdyse nuoskaudomis,

Plačiau

Žengiant į Naujuosius metus

Kalėdos Kalėdiniai stebuklai išsipildo, Jei jais lyg krentančia žvaigžde tiki. Ir Angelas kalėdinis sušildo, Jei jį lyg draugą nuoširdžiausią sutinki. Lyg vėjas skriejantis pradings te ligos, Nukris mūs bėdos tarsi žiedlapiai balti, Sutirps lyg snaigės skausmas ir intrigos, Mėnulis šypsos vėl  kalėdinėj nakty. Už metų vartų mes paliksim  negeroves, Lyg sausos malkos degs jos židiny. Nelaimių nebebus. Lai jos nesikartoja. Jos lyg

Plačiau

Šuo

Pasakykit, kad geras buvau: Nei įkandau aš jums, nei aplojau, Su visais ir visom draugavau, Dėl tuštybių paikų nekovojau. Juk Lemtis skyrė būti draugu  - Neišduoti žmonių, jiems padėti, Kad jų turtui būtų saugu, Kad galėtų kam širdį išlieti. Nesigraužkit, aš liksiu šalia, Nors manoji valdžia greitai baigias: Horoskopo  tokia valia, O jis keičias ir tirpsta kaip snaigės. Ir ant kiaulės aš

Plačiau

Plazdėk, širdele, verpk!

Neliūdėk, vėjas palaukėj Ievai kai kasas šukuos. Neš lapus Šventoji, šaukia Rudens vėrinį nešiot.   Gandrai paliko mus, Naktį pakeičia diena, Laikas praeis, netruks, Grįš, Tėvynė jų – viena.   Širdie, plazdėk! Svečias laikinas yra ruduo. Kraičius surinks, išeis. Sudie, – mojuos.   Žiemai stojus, ja – gėrėkis, Šerkšno lange raštus kals. Tuk, tuk, tuk – džiugiai virpėki, Meilei vartelius atkelk.   Gandrai suras namus, Datos pakeičia datas, Lizdus suks ir vaikus Ves.

Plačiau

Lapkričio etiudai

* * * ...Šitaip sruvena laikas, vėjais išginęs vasarą, obuoliais apsvaidęs rugsėjį, suskaldęs ir išbarstęs kaštonų dėželes, ant visų takų pažėręs spalio dažų paletę ir tyliai stabtelėjęs prie mažomis liepsnelėmis pražydusių vėlių kalnelių. Laikas, tas nenumaldomas pokštininkas, persukęs metų ratą, visą pasaulį giliai gramzdina į Marą – sąstingio ir ramybės metą,

Plačiau

Atmintis

Per medžių gedėjimą, lapų kritimą prisikelia, bunda. Viltis skleistis ima: Krante buvai vienas, tavęs nepamiršo. Ir lapkričiu groji visu dešimt pirštų.   Veidai jų ir akys paveikslais išplaukia, gerumą prisimeni, atmeni daug ką. Atrodo šalia jie, niekur nepradingę. Ramybė šalvena, malda – palaiminga.   Nes per rudenėjimą, lapų birimą tau praeitimi rimusius sugražina. Ir pilnas tu jų, tarsi molio ąsotis, jie šypsosi tau,

Plačiau