Mokytojai

  Visi mes – mokytojų mokiniai. Pirmūnais ir vidutiniokais buvę. Sakysit: visa buvo jau seniai Ir vaikiškos svajonės jau pražuvę.   Nešiojo vėjas mūsų svajones Ir blaškė lyg laivus po klaidžią jūrą. Neklausėm mokytojų, kur Lemtis nuves Kodėl lyg kortos mūsų viltys griūva.   O gal gyvenimas nenuskriaudė ir mūs? Ir džiaugsmo davė. Ir vargų pridėjo. Šiandien, statydami savus namus, Sau primenam mes rudenio

Plačiau

Spalio etiudai

  Atsisveikinimo parade Bobų vasara, dar tebeglostanti jau išeinančia šiluma, visu gražumu plieskia paskutinėmis ryškiomis šių metų spalvomis. Atrodo, šis nuostabus aukso ir ugnies paradas, apėmęs visą pasaulį, niekada nesibaigs... Deja... Už Rudens lygiadienio vartų paliktas šviesos pasaulis kiekvieną dieną vis garsiau kalba apie ėjimą į tamsą, į naktį, į tą metą,

Plačiau

Nesakykit, kad nemėgstate rudens

  *** Nesakykit, kad nemėgstate rudens, Nors rudenis liūdesys lyg gripas plinta, Kad jums nepatinka rūkas virš vandens Ir lyg kasos gluosnio šakos nukabintos.   Kad praeinat abejingi pro klevus, Pro šermukšnį, pro saulėgrąžą, kaštoną, Kad nenorit parsinešt jų į namus, Kad nepagiriat kaimynams gerą orą?   Bobų vasara trumpai nusišypsos Ir lietaus užuolaida bus užrakinta. Saulė vėl gailės mums šilumos, šviesos, Pastebėsim, kad

Plačiau

Kaštonai

  Negaliu praeiti pro nukritusius kaštonus Tarsi obuolius nukritusius renku, Priglaudžiu netaisyklingus, storus, plonus, Negalėdama nuo jų atplėšt akių.   Net pati nebežinau, kuo jie patinka Ir kodėl kaskart namo nešuos. Kažkodėl prie jų vėl delnas „limpa“ Ir su jais savais namais vėl dalinuos.   Juk žiema ateina, ji neglosto Lapų nuplėštų, žmonių ir augalų. Tų, kurie jau „išplaukia iš uosto“ Ir, kuriems padėt

Plačiau

Rugsėjo etiudai

  Kai vasara išeina I Žaibų botagų nuplakta, liūčių numerkta, saulės ir vėjo nugairinta vasarėlė suklupo prie rugsėjo vartų ir – nebepakilo. Jos nublukusį apdarą (ak, veltui jį ryškiomis spalvomis bando gelbėti jurginai, astrai, kardeliai) pasigauna naktis, švysteli aukštyn, apgaubia juo visą dangaus skliautą – tespindi nors tamsoje išeinančios vasaros grožio šviesa. ...Vasara

Plačiau

Rugpjūčio triptikas

  *** Jau Rugpjūtis. Jau kerta javus. Krenta jie  tarsi karo aukos. Likęs vasaros laikas žavus Glosto medžių nuauksintus plaukus.   Mėnuo pilnas – protingas piemuo – Lyg avis žvaigždeles surikiuoja. Užmarštin plukdo Letos vanduo Tai, ką Vasara ši dovanojo:   Neišsenkančias karščio bangas Ir gaivinančius vasaros vakarus, Nugenėtas medžių šakas, Žaibo įžiebtus miško ugniakurus.    O kai kur nuo gausybės vandens Net gimtųjų namų nebeliko Žmonės jau nebelaukia

Plačiau

Reikia

  Reikia  rankų. Labai stiprių, Energingų ir nepavargstančių, Norint skausmą išvyt takučiu, Norint būt ne našta, o ramsčiu. Reikia mylinčios mūsų širdies, Tik Gerumą kitiems dovanojančios, Kad visus ji galėtų paliest, Net audrų ir žaibų nebojančios. Reikia vieno brangaus žmogaus, Mus palydinčio ir pasitinkančio. Jis  supras, jis užjaus, jis priglaus, Bus keliu mums tiesiu, o ne klystkeliu. Reikia saulės ir reikia lietaus. Reikia rudenio

Plačiau

Rugpjūčio etiudai

  Su duonos kvapu – į visa apimančią skalsą ir pilnatvę I Pakalbėkime šiandien apie pilnatvę, kuri lyg subrendusio rugio grūdas visaapimančiu duonos kvapu sklando rugpjūčio laukuose, pilnuose dienos karščio ir pamažėl ilgėjančios nakties vėsos. Kalbėkime apie širdį, kurioje pilnatvė apglėbia nerimo šauksmą, laimės akimirkas, meilės stebuklą, kančios ašmenimis raižantį laiką. Pilnatvė

Plačiau

Nieko keisto, nieko stebuklingo…

  Nieko keisto, nieko stebuklingo, Kad lietus vėl lyja Lietuvoj, Kad po tokio maratono ilgo Saulei leido nors truputį pamiegot! Šlapios kojos ir šlapi drabužiai, Ir toks šlapias skėtis virš galvos, Balose lietaus galybė gūžias, O gal juokiasi iš mūsų Lietuvos? Vėl pilka skara užkloja dangų, Liūdesį  į žemę nešdama, Plyšta  siūlai, upeliukai rangos, Liepa – juk tikra lietaus dama... Irenos Tamulynienės nuotrauka.

Plačiau

Liepa

  Keista ši vasara: tai karšta, tai vėsu. Tai balos telkšo, tai lietaus nė lašo. Nespėjome pamiršti Joninių, smagių Rasų, O šai jau liepa savo laiškus rašo.   Iš trijų vasaros vaikų pati vidurinioji. Sesuo, pasidabinus Mindaugo karaliaus karūna. Septintą numerį  kas metai  ji nešioja, Užtat dosni visiems – kaip ir Šv. Ona.   Juk pats vešėjimo ir subrendimo metas, Kai

Plačiau

Liepos etiudai

  Prabylant moters prigimčiai I Vasarvidžio nakties burtais ir pievų gėlių medumi kvepiančios dienos tirpsta liepos slėpstyje... Bręsta vasara, mojuodama nokstančiomis rugių varpomis, basomis kojomis brendanti per lygų aukšto dangaus lanką... ...Lyg nustebusi mergaitė baltažiedė lelija pakėlė savo galvą ir sustingo – mėlynė, ežero ir dangaus, apsvaigino ją. Tiek gaivumo ir... jau po

Plačiau

Birželio etiudai

  Pakeliui į vasarvidžio nakties sapną I Būkite pasveikinti, metų laikų ratu atnešti į vasaros glėbį, į saulės nukaitintą, vėjo nugairintą neaprėpiamą dangaus skambėjimą, į žalių pievų jūrą ir gaivių upių bei ežerų purslų versmę, mažais žingsneliais nyrančią į trumpiausios metų nakties alpėjimą, kaip legendos sako, svajones pildantį, širdies troškimus įkūnijantį... „Taip... ne...

Plačiau

Balandžio etiudai

Prisikėlimo metas I: į atgimimo fiestą! ...Ar jaučiate, kaip teka laikas svyrančiomis beržo šakomis, jau labai labai pasiruošusiomis išdidžiai mojuoti žalsvomis vėduoklėmis? Geras šitas tekėjimas... Pilnas gyvenimo aistros ir meilės. Ar jaučiate, kaip ilgėja dienos styga, jau ne taip greitai panyranti į vėsų nakties klavišą? Ar girdite: plevenančių žvaigždžių chorą pakeičia

Plačiau

Nemėginkite suprasti mus

  *** Nemėginkite suprasti mus, Kai mes pačios savęs nesuprantam. Turime jaukius, ramius namus, Bet vilioja mus audringas krantas. Nežinia iš kur atskriejęs liūdesys, Per pečius lyg brolis apkabina, O, kai Meilei atveriam duris, Mes ne džiugesį, o skausmą skinam. Bet vis tiek mylėkit mus. Vis tiek Mums gėles ir džiaugsmą dovanokit, Nebijokite švelnumo mums atriekt, Tarsi duonos padalint jo nebijokit. Vėl kaip gėlės

Plačiau

Kovo etiudai

Į naują gyvybės ratą – per Moters dieną I Ištirpusio sniego fone – pamažu atsivėrusi žemė. Dar nepasipuošusi sodria žaluma, dar tik labai nedrąsiai atgaunanti tą kvėpavimą, kuris verčia viską augti ir žydėti. Bunda gamta... ...Atokioje galulaukėje jau šiltesnės saulutės spindulius godžiai į save geria vienišo medžio išdidi nuogybė – tokia tyra

Plačiau

Vasario etiudai

Viešpataujant akimirkos grožiui ...Pusnyse sustingusi vasaros šypsena metų ratu atsirito iki paskutinio žiemos mėnesio, kurio vardas skamba taip panašiai į šilčiausiojo metų laiko pavadinimą. Ne vasara dar... Už lango – grynas šalčio skambėjimas, paryčiais ant langų nutupiantis gražiausiais raštais – baltais šarmos žolynais, gėlynais padengiantis stiklą. Deja, vos saulutei aukščiau pakilus

Plačiau

Metų pradžia

  Tik baltas lapas. Tik bespalvė drobė. Kuo ištapysim ją, priklauso vien nuo mūs. Jau pirmos sausio dienos įsuka, apgobia, Į darbus kviečia, į keliones, pas draugus. Mums duotą drobę galim sugadinti, O baltą lapą nenuspalvint. Pripėduot, Jei protas aus ir vėl klaidingą mintį, Jei tik tamsiom spalvom širdis dainuos. Dar metai tiktai pakvietė užeiti. Ir paviešėt, smagiai pasisvečiuot. Dar tik

Plačiau

Sausio etiudai

Metų preliudas I: balta balta, kur dairais... Skambantys naujųjų metų dūžiai, tą trumputę virsmo akimirką nusiritę nuo pačios ryškiausios žvaigždės, pasklido po balta ramybe apgaubtą žemę. Šalčio atplaišėlės, tą skambėjimą gryninę sidabro atobalsiais, kuriam laikui buvo pasislėpusios pusnyse, kad netrukdytų ugniai, įsiplieskusiai sudeginti praeinančių metų balastą, susikaupusį sielose, nusėdusį širdyse nuoskaudomis,

Plačiau