Pagrindinis > Naujienos > Buktos elnio beieškant. Rugsėjis

Buktos elnio beieškant. Rugsėjis

 

Šį rudenį vėl bandžiau surasti, pamatyti ir nufotografuoti Buktos miško elnius. Kuo tai baigėsi vasario mėnesį, jau ankstesniuose rašinėliuose aprašiau, tada elnių taip ir nepamačiau, tačiau susipažinau su puse Buktos miško briedžių populiacijos. Grįžtant prie elnių temos: atrodo, tikslas visai lengvai pasiekiamas. Juk miško jaunuolynuose medelių kamienai nulaupyti, miškininkai gindamiesi nuo tokios elnių daromos žalos ant vertingesnių medelių deda specialias apsaugas. Tai rodo, kad šių žvėrių tikrai ne mažai. O realybė… prireikė ne vieno mėnesio, kad surasčiau bent vieną.

Žinoma, rimtomis paieškomis to pavadinti negalima, tiesiog pastudijavęs žemėlapį spėliojau, kur galima juos sutikti ir pagal tai anksti ryte savaitgalį ar prieš sutemstant po darbo dienos pėsčias ar važiuotas skubėdavau bandyti laimės. Pasitvirtino jau tradicija tampanti taisyklė, kad pats procesas turi teikti ne mažesnį malonumą, nei tikėtinas galutinis rezultatas.

Pirmieji bandymai – arčiausiai namų esančios pamiškės pievos ir dirbami laukai. Dar nepriėjęs numatytos stebėjimui vietos, pastebėjau į mišką šmurkštelint porą lapių. Įsitaisęs tarp pamiškės karklų, laukiau saulėlydžio. Sulaukiau… džipo. Blyksėdamas šviesomis link temstančio miško atlingavo visureigis. Kaip ir reikėjo tikėtis, iš jo išlipo medžiotojas ir nuėjo link pakanalėje stovinčio bokštelio. Dar pasidairė aplink, bet ar mane pastebėjo – nežinau. Užsižiopsojęs į dvikojį, vos nepražiopsojau dviejų jaunų stirninų, kurie kirtę tą kanalą ganydamiesi pamažu artėjo link manęs. Greitai temo, o aš net stovo fotoaparatui neturėjau, tad gerų nuotraukų nepavyko padaryti, bet kaip pirmai pažinčiai – pakako. Sutelkęs dėmesį į vieną stirnioką, pamiršau iš paskos sekantį antrąjį. Rezultatas – po neatsargaus mano judesio abu atsidūrė saugiame miške. Likau sėdėti vis labiau gaubiamas tamsos, ir jau visai temstant dar pastebėjau į laukus gal už dvidešimties metrų nuo manęs skubančią lapę. Buvo taip tamsu, kad nuotraukoje teliko tik jos vaiduoklis… Iš miško atgal į laukus grįžo vienas stirninas. Žiūrėjau į jį besiganantį kol tamsoje jau nebegalėjau išskirti silueto. Kai jau nieko nebeįžiūrėjau, patraukiau namo. Medžiotojas bokštelyje buvo gal už 300 m, tad į priešingą pusę pasukęs jaučiausi gana saugus…

Antrą galimybę išsprūsti į pamiškę radau tik po savaitės. Šį kartą jau daugiau – mažiau žinodamas ko tikėtis, pasiėmiau ir stovą. Pritūpiau jau savu tapusiame krūme ir pasiruošiau laukimui. Kurį laiką savo pasiklykavimais mane linksminusi gervių šeima pakilo ir nuskrido vakarėjančios saulės link. Sėdėjau ir džiaugiausi sausu, šiltu ir saulėtu rudeniu. Per objektyvą apžvelgęs bokštelius, nieko įtartino nepastebėjau. Toks įspūdis, kad pamiškė priklauso man vienam… bet ne. Miške už manęs, kažkur tankmėje, trakštelėjo lūžtanti šakelė. Vėl tyla. Po keleto minučių išgirdau lūžtančios šakelės garsą vos ne sau už nugaros… Sukinėtis beprasmiška, vis tiek brūzgynuose nieko nematyti, o pajudėjęs gali greitai išsiduoti. Sulaikęs kvapą klausiausi savo širdies dūžių, nes kurį laiką nesigirdėjo jokio garso. Išgirdęs šnaresį kairėje pusėje, pastebėjau iš už krūmo išlindusį stirniną. Iš skirtingų ragelių pažinau vieną iš dviejų prieš savaitę fotografuotų jaunuolių. Persikreipęs, labai lėtai šiaip taip į jį atsukau objektyvą. Į kadrą visas netilpo. Spragtelėjus užraktui, atsitraukė nuo įtartino kupsto (spragsi čia vakarais visokie!) ir iki tamsos ganėsi atsitraukęs per 70–80 metrų. Antrojo stirnino, kur su vienodais rageliais, nebesulaukiau… Stirninų medžioklė galima nuo birželio iki spalio pabaigos imtinai, greičiausiai koks selekcininkas „prasisuko“. Ir man asmeniškai visai nesvarbu, ar tai legalus medžiotojas selekcininkas su licencija, ar tiesiog brakonierius. Liūdnos mintys apniko…

Dar po savaitės nusprendžiau išbandyti laimę kitoje pamiškėje, jau gerokai toliau nuo namų, laukuose ir ganyklose šalia Žuvinto rezervato. Susiplanavau maršrutą ir ankstėliau atsikėlęs išvažiavau. Pagal planą turėjau palikti automobilį miške ir apie kilometrą ar kiek mažiau eiti pėsčiomis iki pamiškės. O gavosi kaip visada – žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Likus beveik keturiems kilometrams teko palikti automobilį, nes miško kelias buvo taip subjaurotas medvežių, kad net su visureigiu dienos šviesoje į tokias provėžas niekas sveiko proto nelystų, o ką kalbėti apie naktį. Tad apsirengau maskuotę, susirinkau „žaislus“ ir patraukiau link tikslo, vis bandydamas netekštelėti į balą. Balos gi atvirkščiai – vis taikėsi palysti po koja. Rezultatas buvo apylygis. Sausas nelikau, bet per daug ir neprisėmiau. Miškas tylus. Net vėjas lapų nešiureno. Kirtavietės tuščios. Pirmi strazdai pasitiko jau pamiškėje, bet pasitenkino nesirodydami, o tik iš krūmų aprėkdami keliu žirgliojančią baidyklę. Tai aš su maskuote taip atrodau… Pamiškėje buvo kiek šviesiau, laikas nelaukė. Laukų ražienose pamačiau gan toli prabėgantį stirnų būrelį, o po keleto minučių sužinojau ir jų baimės priežastį – ganyklose ganėsi aptverta galvijų banda, darbininkas smaigstė kuolelius sekančiam aptvarui. Vėliau pievose iš tolo mačiau kitą nedidelį 3-4 stirnų būrelį, tarp manęs ir galvijų praėjo ir pirmojo būrelio pėdomis nusekė dar vienas stirninas. Dvi stirnaites išgąsdinau jau grįždamas namo. Elnių – nė kvapo. Jei jų ir buvo, tai turėjau atsibaladot bent valanda anksčiau…  Bandžiau sėkmę pagauti toje pačioje vietoje kitos dienos pavakare, bet jei neskaičiuoti gražaus vakaro, fotografinis rezultatas nulis. Tiesa, laukai pilni varnėnų, pempių, grįždamas ir gana nemažą pulką gervių nufotografavau, ir pakankamai retai Lietuvoje sutinkamą javinę lingę (toks plėšrus laukų vanagas) bet…

Taip man praėjo rugsėjis. Elnių nesuradau, bet kiek gražių saulėlydžių mačiau… O ir su stirnomis susitikimai žavūs. Ir naktiniai skubūs pasivaikščiojimai mišku prieš aušrą, ir kelionė po tamsos skraiste pamiškėmis jau saulei nusileidus. Daug kas manęs klausia: ar nebaisu miško tamsoje? Man – tikrai ne. Tai vienas iš buvimo gamtoje malonumų, kurį patirti tikrai ne kiekvienam lemta. Ir tikrai esu patenkintas tokiu rezultatu. Žinoma, tikslai buvo kur kas didesni, bet ko vertas lengvai pasiektas tikslas. O jei „veža“ pats procesas, tai nejaugi galima norėti, kad jis pasibaigtų?

P.S. Elnią vis tik radau. Antra dalis – spalio klajonės – kitame rašinėlyje.

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE