Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Būdviečiai ir Nepriklausomybės šimtmetis

Būdviečiai ir Nepriklausomybės šimtmetis

 

Apžėlė ir apaugo praeitis

Ir nukasti altoriai,

Trejybės žodžiai ištarti

Įamžino …ČIA… mūs tikrovę.

Būdviečių vienkiemis įkurtas 2623 metais (prieš 4912 metų) ant kalvos 107,8 metrų virš jūros lygio, šiaurės platuma 54°32‘33“, rytų ilguma 22°53‘03“, plotas 2,9 ha, keturkampis 263 x 110 m, apribotas šventtakiu, Vilkaviškio rajone,Pajevonio seniūnijoje, Būdviečių kaime.

Būtinai reikia priminti: nuo vienkiemio į pietų pusę už Zanilos upės po dviejų metų įkūrė Užupių vienkiemį, o po septyniolikos metų į šiaurės pusę – Stallaukio (Stolaukio) vienkiemį. Šie trys vienkiemiai maitino, rengė ir aprūpino medžiaginėmis reikmėmis bagarių vienuolius, apgyvendintus 2626 metais. Taip buvo aprūpinamas kiekvienas (9) Sūduvos vienuolynas, išskyrus gižų, kurį aptarnavo tūkstantis savanorių vyrų iki 36 metų amžiaus.

Pastaba. Mūsų tautoje darbų neskirstė į vyriškus ir moteriškus. Bet kokios paskirties žemės plotas visada buvo apribotas šventtakiu. Jis negalėjo nei didėti, nei mažėti, tiesiogiai priklausė Dievo Trejybės žinybai.

Būdviečių vienkiemis ir visi Sūduvos vienkiemiai gyvavo iki Valakų Reformos. Jis buvo sunaikintas 1567 m. (pagal dabartinį kalendorių). Visos 34 šeimos išsikėlė į gatvinį kaimą.Po 244 metų t. y. 1811 m. viso kaimo žemė buvo suskirstyta į kolonijas po 24 ha – viso 44 kolonijos. Dauguma būdviečių tais pačiai metais pradėjo kurti savo sodybas (vienkiemius). Trys šeimos pardavė savo kolonijas ir liko gyventi savo daržų senose trobelėse.

Kaime jokių permainų nevyko, žmonės žemę pardavė, pirko, vaikams dalijo, gimė, mirė, atėjo ir išėjo į marčias ir žentus. Tik XIX a. antrojoje pusėje už socializmą buvo nuteisti ir įkalinti Jonas Mazurkevičius, Vincas Mickevičius, o Vincas Kurtinaitis buvo nubaustas pinigine bauda už 32 pūdus lietuviškų draudžiamų knygų (knygas sunaikino). XX a. pirmojoje pusėje dėl ūkininkų streiko nuteisė ir sušaudė Alfonsą Petrauską. Kaime iki 1944 m. jokių pokyčių nebuvo.

1944 m. rugpjūčio 5 d. vokiečių žandarai per 15 minučių išvarė visus kaimo gyventojus į paprūsę ir į Prūsiją (už 12 km). Iki šio laiko kaime buvo 49 sodybos ir gyveno 51 šeima: Savickų, Pavelčikų, Pečenkių, Kulbokų, Karaškų, Raudonių, Bartišių, Pultinevičių, Gražulių, Virškų, Vasikevičių, Čižeikų, Mičiulių, Zavistauskų, Mazurkevičių, Zygmantų, Masaičių, Kijauskų, Mickevičių, Želvių, Ščiukų, Anilauskų, Debesiūnų, Stumbrių, Danisevičių, Mazurkevičių, Vasikevičių, Vasikevičių, Rūbų, Šabrinskų, Petrauskų, Karveckų, Vaišnių, Matijošaičių, Stumbrių, Merkevičių, Pastarnokų, Šlikų, Valentų, Želvių, Butkevičių, Kurtinaičių, Laukaičių, Gataveckų, Alkevičių, Debesiūnų, Mažulaičių, Bobinų, Mickevičių, Kurtinaičių, Mačiulaičių.

Būdviečių kaimo gyventojų gyvenimas nuo 1944 metų iki 1954 metų.

Šeimos –Želvių, Anilauskų, Danisevičių, Vasikevičių, Šabrinskų, Vaišnių, Merkevičių, Mažulaičių, Mickevičių, Karaškų… – išvarytos į Vokietiją atsidūrė kitose pasaulio valstybėse.

Šeimos dėl sunaikintų sodybų ar galimų represijų pasitraukusios į Lietuvos gilumą: Kurtinaičių, Šlikų, Pastarnokų, Petrauskų, Debesiūnų, Mazurkevičių, Bobinų, Virškų, Zygmantų, Gražulių.

Šeimos be teismo ištremtos į Sibirą: Savickų, Kulbokų, Raudonių, Vasikevičių, Mičiulių, Mickevičių, Ščiukų, Stumbrių, Rūbų, Matijošaičių, Vasikevičių, Stumbrių, Želvių.

Asmenys (nuteisti ir neteisti) įkalinti už duoklę, žemės mokesčius ir galimą nepaklusnumą valdžiai: Ona Mačiulaitienė, Antanas Prisevičius, Albinas Kurtinaitis, Vincas Želvys, Ignas Petrauskas, Albinas Stumbrys, Ignotas Stumbrys, Feliksas Zavistauskas, Albinas Mičiulis, Petras Vasikevičius, Algirdas Kulboka.

Per šį ypatingą dešimtmetį (1944 – 1954) liko nepaliestos šeimos:Alkevičių, Debesiūnų, Gataveckų, Laukaičių, Butkevičių, Karveckų, Kijauskų, Masaičių, Mazurkevičių, Pultinevičių, Bartišių, Pavelčikų.

Nuo XX a. pirmosios pusės iki 2017 metų išlikusios šeimos: Rūbų, Vasikevičių, Stumbrių, Bartišių, Kijauskų (tik pavardės jau pagal žentų pavardes).

Kaimo dabartinės šeimos yra iš aplinkinių kaimų ir rajonų, todėl kalbinio, tikybinio, paprotinio ir tautinio skirtumo nėra, bet nėra ir kaimo praeities atsiminimų archyvo. Jis dingo kartu su čiabuviais – jis sunaikintas. Tai netiesa. Praeities neįmanoma sunaikinti – galima tik užmiršti arba jos vietą užpildyti melo ir klaidos dvasiomis. Vadinasi, Būdviečių ir būdviečių dvasinis turtas nekintantis, o gal įdomus ir reikalingas.

Būdviečių kaimo dabartinis plotas rodo, kad čia gyventojai gyveno prieš 30 000 metų ir vykdė apeigą „TE“ Dievo Trejybės vardu. Jos santrauka: „Te tau, Tėve, teką“. Apeigai nereikėjo žemės pakylos, padėklo, šventintos žemės, įrankių, pasikartojančio laiko saulės ir mėnulio atžvilgiu. Kiekviena tokia apeiga yra pėdsakas žemėje, nes ją vykdė Dievo Trejybės vardu. Įdomus akimirksnis – pasaulyje vienintelė mūsų tauta pažinojo ir pažįsta Dievo Trejybę. Kaime tokių pėdsakų yra tūkstančiai.

Nuo trisdešimt tūkstantųjų metų apeigą „TE“ pakeitė apeiga „DA“ (do, duo), bet nepasikeitė apeigos priėmėjas. Apeigos santrauka: „Duodu dalį, dovaną, duoną“. Reikalavimas apeigai – žemės pakilimas, stalas (akmuo, kelmas, rąstigalis), žemė ir stalas būtinai pašventinti Dievo Trejybės vardu. Svarbiausias įvykis – trys šventyklos: Dievui Tėvui, Dievo Dvasiai ir Dievo Sūnui. Pirmą kartą pasaulyje jos atsirado tik Būdviečiuose ūkininko Raudoniaus lauke. Vakariniame lauko gale – Sūnaus, sodybos šiaurinėje pusėje – Dvasios (atkastas stalas) ir rytiniame gale – Tėvo. Kai 2640 metais ruošė vienkiemiui dirbamus laukus, ant trijų kalvųaptiko po stalą (didelį šventintą akmenį), dėl to vienkiemį pavadino Stallaukiu.

Nuo 23 000 metų pradėjo šventinti dovaną.

Nuo 18 000 metų prie dovanojimo apeigos buvo pridėta nauja apeiga – atnašavimas. Žodis „NAŠ“ reiškia nešti, naštą, t. y. susijungimą (nepaėmęs į rankas ar glėbį – nesusijungęs, nepaneši ir nepajudinsi). Taigi Tėvo dvasios susijungimas su pašventinta dovana žmogų priartina prie Tėvo per atnašavimą, atnašą ir atnašos valgymą. Nuo dabar šventyklų stalai tampa dovanojimo ir atnašavimo stalais.

Nuo 35-ųjų metų (prieš 7500 metų) mūsų Tautoje ir tik mūsų tautoje įvedė aukojimo apeigą. Apeigą sudarė dovanojimas + atnašavimas+aukojimas. Kartu su šia apeiga atsirado Dievo Tėvo Giria – penkios šventyklos: Dievo Trejybės, Dievo Tėvo, Dievo Dvasios, Dievo Sūnaus, Dievo Kūno (Perkūno). Būdviečiuose Dievo Giria yra ant Jevonio kairiojo kranto. Ji priklausė vienuoliams bagariams, bet ją lankė ir visų trijų vienkiemių gyventojai. Prisikėlusieji bagariai šventes švęsdavo Drausgirio Prisikėlusiųjų Girioje.

2626 metais būdviečiai supylė Dievo Dvasios (Žirgo) Tako dvi alkas (Take yra 15 alkų).

3442 metais būdviečiai supylė Dievo Sūnaus (Vyčio) Tako dvi alkas (Take yra 7 alkos). Septyni altoriai yra Dievo Tėvo sostinės ženklas Žemėje.

4357 metais supylė Dievo Tėvo (Kirvio) Tako 5 alkas – pirmą, antrą, trečią, vienuoliktą ir dvyliktą (Take – 12 alkų).

4598 metais Būdviečiuose ant Zanilos kairiojo kranto padarė Tautos karalių krikštyklą – krikštasuolę ir du stalus (trys didoki akmenys) šventinti žiedą, sagę, lazdą ir vėliavą. Krikštyklą ir kitas penkias apeigų šventvietes įvardijo Karalkrėsliu. Pirmą karalių krikštijo 4599 m., o paskutinį 83-iąjį – 6910 (-1392 m.) metais.

Būdviečiai per tūkstančius metų supylė 17 alkų-altorių Dievui Tėvui, Dievo Trejybei garbinti, dėkoti ir prašyti – tai mūsų gyvenimo esmė, reikšmė ir prasmė.

Nuo 1580 m. iki 1590 m. (pagal dabartinį kalendorių) būdviečiai nukasė 14 altorių pagal vyresnybės įsakymą kaip Dievui Tėvui ir vaikams pavojingus stabus. Ar baugu? Čia tik juokai. Artimuosiuose Rytuose patį Tėvo Sūnų prikalė prie kryžiaus, kad nemaišytų gyvenimą Tėvui ir jo vaikams. O mes ar ne vaikai? Tikime visais ir viskuo, ką mums sako ir rašo vadovėliai, kad mūsų PRAEITIS – stabmeldystė, pagonybė ir menkaprotystė. Tada… STOP… ir negiedokime: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. Mūsų „praeities pažinojimas“ yra mūsų tikėjimas, ir giedojimo galingas šauksmas pagimdo tokią galingą bedievybės ir menkaprotystės dvasią, kad bet kokius Seimo ir Vyriausybės teisingus ir išmintingus įstatymus ir įsakymus paverčia juokais, pasityčiojimais ir dulkėmis.

O dabar savęs klauskime: „Ką naikinsime – melą apie mūsų praeitį ar Tautos Giesmę“, nes Tėvo Kirvis prie šaknų pridėtas.

Mylimi būdviečiai, 2017 m. liepos 1 d. susirinkę suskaičiavome kaimo šeimas. Jų yra tiek, kiek buvo prieš 80 metų, aname šimtmetyje ir aname tūkstantmetyje. Ir dar žinome, kad Dievo šventumo neįmanoma nukasti ar sunaikinti. Mes tikime ir sakome – visa, kas buvo, – yra, mūsų praeitis didinga ir gyva. Tad semkime iš praeities stiprybę, giedokime už visus garsiau ir švęskime TĖVO PRIKLAUSOMYBĖS ŠIMTMETĮ, o gal ir dar daugiau…

Karalių krikštyklos krikštasuolė (viduryje) ir du stalai.
Karalių krikštyklos krikštasuolė (viduryje) ir du stalai.

Antraštinėję nuotraukoje – Vyčio Tako altorius – Jaučiakalnis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.