„Giliai šaknis įleidus savo kaime,/ didžiuojuos savo laime”, – teigia Šakių rajono viešosios bibliotekos Barzdų padalinio bibliotekininkė Birutė GRAJAUSKIENĖ viename iš savo eilėraščių, rašomų nuo pat jaunystės, tačiau beveik niekam nerodomų. Ne vienas dešimtmetis ši moteris, be galo branginanti gimtąjį kraštą, yra Barzdų kultūrinio gyvenimo ašis. Rodos, natūralu: biblioteka – ta vieta, kurion žmonės eina atsiplėšti nuo kasdienybės rutinos, turėdami tikslą kažką sužinoti, praplėsti akiratį, tad ir bibliotekininko darbas tarsi įpareigoja būti tuo, kuris pataria, rekomenduoja. Vis dėlto B. Grajauskienės į tradiciškai suvokiamos bibliotekininkės rėmus niekaip neįtalpinsi. Daugelį metų moteris dirba tai, už ką negauna jokio atlyginimo: rašo scenarijus, organizuoja šventes, yra renginių vedėja, netgi stato spektaklius. O kur dar jos „nematoma“ – kraštotyrinė – veikla… Kam visa tai? Į šį klausimą nė pati Birutė neatsakytų. Galbūt ir nereikia jokio atsakymo: argi klausiame gėlės, kam ji žydi, o liepsnos, kodėl ji plieskia…
Ištikima savo gimtajam kraštui
„Viską, manau, galima pasiekti darbštumu, nors ir gabumų šiek tiek reikia“, – sako B. Grajauskienė, visiškai nesureikšmindama savo ilgametės kultūrinės veiklos. Gyvenimas šią moterį mažai kur buvo benubloškęs nuo gimtųjų vietų. Gimusi ir užaugusi tuose pačiuose Barzduose, šeimoje, kur iš penkių vaikų ji buvo vidurinė. Birutės veržimasis į šviesą, kaip pati pastebi, ko gero, paveldėtas iš tėčio – darbštaus kaimo žmogaus, Lietuvos savanorio, turėjusio savyje ir meninę gyslelę (rašė eiles, domėjosi ne vien duona kasdienine) ir ne tik savo vaikams skleidusio šviesą, dvasinę šilumą. Gimtųjų namų šiluma, savojo krašto branginimas gal ir lėmė, kad Birutė, baigusi Pilviškių vidurinę mokyklą bei tuometinę Marijampolės pedagoginę mokyklą, grįžo savarankiško gyvenimo kurti į Barzdus. Čia ji ir ištekėjo, ir dviejų sūnų susilaukė (abu jau seniai palikę tėvų namus, seneliai džiaugiasi jau penkiais anūkais)…
Barzdų bibliotekoje B. Grajauskienė dirba daugelį metų ir niekas, ko gero, net nedrįstų prieštarauti, jog beveik visą šį laiką (pati B. Grajauskienė patikslintų: iki 2006 m.) visi miestelio kultūriniai renginiai gulė ant jos pečių. Dešimtimis jau skaičiuotų parašytus renginių scenarijus, projektus – rodos, vienintelė tokia Barzduose ir nepakeičiama, nors pati save apibūdina kaip eilinę kaimo moterėlę…
Realizavo save kūryboje
B. Grajauskienė – rodos, eilinė kaimo moteris, tačiau su neeiline ugnimi degančia siela. Ir tai turi savo kainą: gyvenimą, jo didžią išmintį tenka pažinti daugiau ne per laimę, o kančią. Iš čia, ko gero, kilo ir savotišku kasdienybės „kredo“ principas nenuskriausti, gėlės neužminti… „Sutinku kelyje kliūtį, apeisiu, nelipsiu per galvas“, – pastebi B. Grajauskienė, savo nuoskaudas, susikaupusį skausmą išliejanti niekada neišsiunčiamuose laiškuose, nuo mokyklos suolo rašomuose eilėraščiuose – liūdnuose, stokojančiuose šviesių spalvų, tačiau atspindinčiuose dvasinę būseną (gal todėl Birutė niekada nesistengė jų spausdinti – nėra to verti, kritiškai vertino kiekvieną posmą, tarsi sakydama, jog kartais eilėraščiai turi būti rašomi tik sau kaip savotiškas sielos dienoraštis – tuomet nevalia jiems veržtis į dienos šviesą).
Štai ir bibliotekininkės darbas moteriai tapo saviraškos priemone. Daug dirbo ji su jaunimu, būrė jį gražioms akcijoms miesteliui tvarkyti, gražinti, o kai artėdavo šventės, tiesiog degte degė rengimusi joms: be scenarijaus, vykdavo repeticijos, buvo statomi spektakliai, netgi sceniniai drabužiai siuvami. Koks džiaugsmas būdavo, kai šventės metu matydavo spindinčias akis – ne tik vaikų, bet ir jų tėvų… Gal todėl atmintin įstrigusi B. Grajauskienės su vaikais pastatyta pasaka: matė moteris tuomet „artistų“ laimingas mamas – tai buvo geriausias atlygis už visą šventei sugaištą laiką (kai pats laimės daug neturi, smagu kitą laimingą matyti…). Žinoma, smagu būna, kai tavo nuoširdus darbas ir viešai būna įvertintas. Įvertinimų būta nemažai: 1997 m. ji gavusi „Aitvaro“ nominaciją už kultūrinę savo veiklą, 2008 seniūnijos „Varpo“ nominacija už kultūros ir krašto tradicijų puoselėjimą, 2016 m. seniūnijos „Varpo“ nominacija už krašto kultūrinio paveldo puoselėjimą, kiekvienais metais gaunami padėkos raštai – vėlgi už savęs dalijimą kitiems…
Kita Barzdų bibliotekininkės veiklos sritis, kuriai ji skyrusi jau taip pat daug metų, – išnykusių šių apylinkių kaimų istorijos rinkimas ir užrašymas. Gula vienas po kito prirašyti sąsiuviniai, įamžinantys jau praėjusių laikų gyvenimus, apipintus legendomis, padavimais, sušvitusius šviesesnių žmonių biografijomis. Ar bus kada šis darbas išleistas kaip knyga, iliustruota Birutės nuotraukomis (moteris fotografijai skiria nemaža laiko, o jos fotoaparato didysis dėmesio objektas – senos, apleistos, tačiau tebeegzistuojančios apylinkų kapinaitės)? To entuziastė nežino…
Skauda dėl kiekvieno
„Dievas mus nubaudžia už nuolankumą…“ – netikėtai prabyla Birutė, o jos liūdnos akys prisipildo jaukios šviesos: nelengva vaikščioti sielos pakraščiais, kai gyvenimas, net ir sparčiai bėgant metams, niekaip negali užgesinti jaunatvinio maksimalizmo, nepanardina viską pasiglemžiančioje kasdienybės rutinoje. Nors save drąsiai galėtų pavadinti veiklos žmogumi, trikštančiu nuolatinio tobulėjimo, susimąstymo akimirkomis lieka tik moteris, savo pašaukimą jaučianti šviesos, šilumos – visos savo esybės – dalijime kitiems. Tuomet ir būna taip: nenoras savimi apkrauti kito verčia rytdieną dažnai su baime pasitikti – juk visiems būtinas paprasčiausio dvasinio saugumo, kurio kartais taip trūksta, troškimas… Kas tada belieka? Gyventi laukimu, jog likimas vis tiek pamėtės kažkokią galimybę? Neleisti sau panirti į didžiulius pokyčius, dėl kurių jokios garantijos nebus (gal bus tik patvirtinta išmintis: jei savo kryželį nusimesi, ant tavo pečių tuomet bus užritintas kitas, tik sunkesnis…)? Birutė to netgi nesvarsto, tik pripažįsta, jog, ko gero, per daug apkrovusi save kitų problemomis, per mažai visada mačiusi save, jai skauda dėl kiekvieno (visada gyvas tikėjimas – blogų žmonių nėra, yra tik gėrio trūkumas juose – ir skatina nepaliaujantį troškimą kitam padėti) – gal todėl jos akys ir nespinduliuoja laime…
Į Kalėdų stebuklą – su artimųjų šilumą ir… laikinumo jausmu
„Esu vidutinė moteris su savo rūpestėliais, – sako Birutė, kai kalba pakrypsta apie artėjančią gražiausią metų šventę – Kalėdas, kurios bent širdyje laukiamos su tam tikro stebuklo kibirkštėle. – Man kalėdinis stebuklas – vaikų, anūkų šiluma.“ Neprašytų ji sau ir didesnės laimės – laiminga jaučiasi, kad išaugino vaikus, kad ją supa žmonės, kuriems ji dar gali dalinti save. Be to… „Pradėjau jausti laikinumą šioje Žemėje, – minoriška gaida nuskamba Birutės prisipažinimas, – netgi stalčiuose viską dėlioti ėmiau tam tikra seka.“ Kas tai? Žmogaus, nuolat jaučiančio vidinį blaškymąsi ir savęs ieškojimą, pamąstymai, kurie dėsningai užplūsta baigiantis metams? O gal jautrumas, prasiveržęs idealo, tobulybės, kasdienybėje išsibarsčiusios, ilgesiu? Klausimas be atsako lieka, bet su viltimi. Mažo žmogaus – paprastos kaimo moterėlės, turinčios sielą, kuri dega neeiline ugnimi, – viltimi rytdieną ne vien matyti, bet ir daryti gražesnę. Tai, ko gero, ir didžiausia prasmė, ir laimė…
Autorės nuotraukoje – Birutė Grajauskienė.