Trečiadienis, spalio 24, 2018
Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Birželio etiudai

Birželio etiudai

 

Pakeliui į vasarvidžio nakties sapną I

Būkite pasveikinti, metų laikų ratu atnešti į vasaros glėbį, į saulės nukaitintą, vėjo nugairintą neaprėpiamą dangaus skambėjimą, į žalių pievų jūrą ir gaivių upių bei ežerų purslų versmę, mažais žingsneliais nyrančią į trumpiausios metų nakties alpėjimą, kaip legendos sako, svajones pildantį, širdies troškimus įkūnijantį…

„Taip… ne… taip… ne…“ – virpantys pirštai (lyg juokais, lyg rimtai…) plėšo baltos ramunės žiedlapius – laimę buria. „Myli – nemyli“, „pasiseks – nepasiseks“… – abejonės raizgo mintis, plėšo širdį į gabalus, nustėrusį ir nejudrų palieka protą. Balti ramunėlės žiedlapiai išskysta pavėjui, palikdami geltonuoti mažutę saulelę – tokią liūdną ir vienišą. Ir nesvarbu, ką – taip ar ne – sakė paskutinis žiedlapis atsisveikindamas su virpančiais pirštais, – abejonių neišsklaidė… „Ir kaip išsklaidys! – šaukte šaukia šviesa trykštanti padangė. – Širdies klausk, ne ramunės… Taigi klausk širdies ir tikėk, kai ji sako, jog myli, jog seksis, jog sekasi, jog gera gyventi… Tikėk širdimi – ji nemeluoja…“

Pakeliui į vasarvidžio nakties sapną II

…Tai metas, kai žiedų margumyne triūsia bitutės, kai saulelė, smagiai ritinėdamasi po žydrą skliautą, be gailesčio karpo nakties valandas, tarsi norėdama tamsos metą visiškai išguiti iš šio pasaulio. Šypsos dangaus šviesulys, žeria spindulius žemei dosniai – kad vešėtų, žydėtų, aukštyn stiebtųsi visa, kas gyvybe alsuoja. Tik… Štai šiluma, pažadinusi žiedų pliūpsnį, pereina į karštį – svilinantį, deginantį. Visas gyvasis pasaulis sustingsta maldaudamas lašelio vandens, vėsos, gaivos. Lietaus ąsočiai užrakinti, tad atokvėpiui lieka tik gabalėlis trumpos nakties… Kaitros išvarginta gyvybė verkia, tik ašaros jos nedrėkina… – suskeldėjusios rankos liečia pavytusius jazmino žiedlapius, sklandančius sausame vėjyje. Man reikia šilumos – ne kaitros… – aimanuoja ir susitaršęs bijūno žiedas, į kurio puošnius apdarus įsimetė svilinanti ugnis. Man reikia šilumos… – pritaria ir motulė žemė, apdalindama paprasta išmintimi ir mane. („Šaltis stingdo, karštis degina… Tik jaukioje šilumoje, dukrele, gyvybė klesti. Sielos ugnimi širdies ledus tirpdyk, sudegink praeities nuoskaudas, įkurk šeimos židinį, bet neleisk jai nevaldomai siautėti, iš tavęs tesklinda šiluma – ir vaikui, ir vyrui, ir pakelės smilgai, ir rytmetį pragydusiam paukšteliui, – o ne vison šalin lekia pragaištingos žiežirbos…“). Šita paprasta išmintis žiedų alpėjimu lyg gyvybės syvai pamažu teka į paparčius, kad tuoj tuoj – šventą Rasų metą, kai saulelė įkops į patį aukščiausią tašką danguje, iš paros beveik visai išvydama naktį, – pražystų stebuklingu žiedu, vidinį žinojimą žadančiu. Tokiu stipriu, kūrybos pilnatve alsuojančiu. Ir nepaslėps tuomet paparčio žiedo, pražydusio Joninių naktį, laumės savo palaidose kasose nuo tyros širdies, skleidžiančios ramybę, meilę ir šilumą. Jis pražys būtent tau. Man. Mums. Kad dienas nuo šiol skaičiuotume išmintimi, meile, šiluma. Kad įkurtume sielos ugnį kūrybai, kad šildytume (ne degintume!) ja pasaulį…

Pakeliui į vasarvidžio nakties sapną III

…Dalgio ašmenų dar nepaliestoje pievoje – visa lauko gėlių vaivorykštė, Sekminių spindesį sauganti būsimajam vasarvidžio nakties sapnui, kuris, nusilenkęs ilgiausiai metų dienai, akinančiai pražydins papartį, apvaisins svajonę tikėjimu, viltimi, meile ir leis jai gerti iš pirmapradžių šaltinių, basai braidyti Rasų laužų liepsnose. 

Geras šis metas. Gražus, gaivus, kupinas šviesos ir spalvų, į sielą jaukiai sruvenančių kaip amžinosios jaunystės syvai, kaip tobulos pilnatvės pranašai, kuriuos vadiname labai paprastai – laime. Betgi laimė, atsiremiant į filosofo A. Šopenhauerio mintis, juk visada keliauja su minuso ženklu: ji kaip ta mėlynoji paukštė – gyva, kol laisva, kol svajonėse sklando, tik paimk ją į savo rankas, ji numiršta: pasiekta laimė jau nėra laimė – štai iš kur tas minuso ženklas. Tad ir žingsniuojame dienų tėkmėje nematydamos, nei kaip gaisrenos mums šypsosi, nejausdamos, nei kaip saulutė skruostus bučiuoja, nes prieš akis visada tikslas, kelio etapo pabaiga, laimė, dėl kurios reikia kovoti, kurią būtina sučiupti, kad… ji virstų ne laime, kad visu dydžiu ją prislėgęs minuso ženklas šauktų į naują kovą dėl naujos laimės. Ir taip nuolat: visas gyvenimas – su kovos ryžtu sieloje, be ramybės širdyje dėl… laimės.

Dalgio ašmenų dar nepalytėti žolynai savo trapaus grožio apogėjuje kiekvieną akimirką tobuli. Nes yra čia. Yra dabar. Yra tokie. Ir jų trumpas gyvenimas, pasibaigsiantis šienapjūte, byloja apie kitokią laimę – be minuso ženklo. Tai laimė būti čia ir dabar, gerti kiekvieną buvimo akimirką lyg tyriausią rasą, nesvarstant, kokia viso to prasmė, nekviečiant savo likimo į nesibaigiančią dvikovą, o pasinėrus į gyvenimą tarsi į margaspalvę pievą netrukdyti pajausti į sielą besibeldžiančią pilnatvę, leisti sau patiems būti laimingiems – tiesiog štai šitaip: paprastai, žmogiškai…

Pakeliui į vasarvidžio nakties sapną IV

…Lakštingalos trelės vingiavimu, rasotos žolės alpėjimu, žiedų vaivorykštės spindesiu – į vasarvidžio nakties sapną. Tokį paslaptingą ir kerintį, kupiną gyvybės triumfo ir pilnatvės, akinantį paparčio žiedo viliojimu ir palaidakasių laumių užburiančiu kvatojimu.

Kokią puokštę iš svaigiai kvepiančių žolynų sudės švelnios rankos? Kokių gėlių vainikas papuoš galvas – jaunas ir senas – tą pačią trumpiausią naktį? Kokias godas kvatoklės laumės įsuks į širmo rūko juostą, kurią pakabins ant žvaigždynų – kad išsipildytų visos gražios svajos?  Tai telieka paslaptimi – paprastute, tačiau be galo svarbia: juk svarbiausi dalykai gyvenime visada alsuoja paprastumu… Ir vasarvidžio nakties laužas alsuos paprasta žmogiška šiluma – ta, kurios taip dažnai trūksta…   

Tik neskubėkime minti dienas lyg pabirusius jazmino žiedlapius. Įsiklausykime. Įsižiūrėkime. Įsijauskime. Tai mūsų laikas, tai mūsų plazdenimas tarp skustuvo ašmenų, tai vienintelės ir nepakartojamos akimirkos tobulo grožio akivaizdoje. Gerkime širdimi šias akimirkas. Čia. Dabar. Tik taip atsiveria būties paslaptys…

Pakeliui į vasarvidžio nakties sapną V

…Purpuru nutaškyti gaivos pritvinkę vakarai pamažu nyra į tą vienintelę naktį, tik trumpą akimirką pasisklaidančią po žydinčius paparčius, nedrąsiai žvilgtelinčią į sodrios rimties pritvinkusius vandenis, kad vėliau į pasaulį sugrįžtų visa didybe, vainikuota vis ilgėjančios tamsos. Visa gamtos stiprybė, visa gyvenimo aistra supilta į brandos aukščiausią tašką pasiekusius žolynus ir pilnatvės kupinas širdis. Ir tu, šokanti… ugnyje. Ne, ne plaštakė, liepsnos bučinį ragaujanti pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Tu – laumė žaižaruojančiomis akimis ir besiplaikstančiais palaidais plaukais, suvejančiais bei išrišančiais likimus. Tu – deivė, kurios lankstų kūną, vinguriuojantį dangaus muzikos ritmu, švelniai laižo ugnies liežuviai – lyg mylimojo glamonės. Tu – feniksas, paslaptingoje naktyje savo guoliu pasirinkęs patį kaitriausią laužą. Nepaprastas tavo šokis ugnyje: kerintis lyg šviesos plevenimas dalgio ašmenimis, neapčiuopiamas lyg paparčio žydėjimas pačiame trumpiausios metų nakties širdyje, pamažėl keičiantis tave, virsmo akimirką leidžiantis tau išgyventi ir mažos mergytės atsargų bridimą rasota pieva, ir jaunos merginos kerintį juoką, ir žilagalvės senolės giedrą ramybę metų išvagotame veide. Viską tu, šokanti ugnyje, išgyveni šią trumpą akimirką, kad pagaliau savo širdyje išdegintum ribą, skiriančią meilę nuo pareigos.

Maloni brandos našta apgaubia tavo sielą. Šokis ugnyje baigėsi. Tu, valiūkė žaliakasė laumė, pakilęs iš pelenų feniksas, – vėl dienų tėkmės moteris: tokia pati ir jau ne ta… Jau žinanti, jog esi deivė moters kūne, jog meilę kaip pareigą dalinsi ir gėlei, ir paukščiui, ir vaikui, ir vyrui – visam pasauliui, o pareiga kaip meilė lydės tavo sprendimus, kasdienybės rūpestėlius bei darbus – toks trumpiausios metų nakties burtas teko tavo daliai, tokia išmintimi tave apdovanojo pražydęs papartis. Laiminga būk, deive moters kūne, priimdama tokią savo dalią…

Pakeliui į vasarvidžio nakties sapną VI

…Svaiginantis žydinčių jazminų kvapas dvelkia trumpiausių vasaros naktų magija, nepastebimai plazdančia virš mėlyno sapno ir besisupančia ant mėnesienos šviesoje spindinčių blakstienų, užrakinusių akis miegui. „Labanakt, pasauli…“ – išvargusi siela bėga nuo dienos triukšmo, nesiliaujančių rūpesčių, minčių knibždėlyno  galvoje – nelyg bičių spiečiaus avilyje. Tai dar ne išsekusio kovotojo pasidavimas, reiškiantis ir patį kovos atsisakymą. Tai išmintingo stratego stabtelėjimas, savo klaidų suvokimas ir nutolimas nuo viso pasaulio prieš pasirenkant naują kryptį.

…Pasaulį kiekvienas dėliojame pagal savo troškimus, širdies ugnį, pirmapradės nuostabos gyvybingumą dvasioje, iš pačių gelmių kylančią laimės viziją. Žinoma, jis – ne Rubiko kubas (ech, būtų pernelyg ir paprasta, ir sudėtinga!), kad panorėjus, sukaupus visas smegenų galias, tik vienos spalvos tonais – lyg kubo briaunomis – pasaulis švytėtų. Mat pasaulio dėlionei – skirtingai nei Rubiko kubui – vien loginių formulių neužtenka. Neužtenka ir gerai išvystyto proto: jis tik tuomet yra geras ginklas pasaulio kovoje, jei vedamas tikrųjų širdies troškimų, kilnių siekių, šviesių minčių, stiprios valios ir ryžto. Net ir visa tai turint, dėlionė ne visada pavyksta. Štai, rodos, statei, stengeisi, o likai tik prie blizgančių šipulių – lyg sudaužyto kalėdinės eglutės žaisliuko. Tokiais atvejais, kai nusivylimas lyg piktas demonas dykumoje gundo išduoti savo svajones, vertybes, netgi save – ar girdi? – širdis maldauja leisti jai liepsnoti. Kad sudegtų sudaužyto pasaulio šipuliai, o su jais kartu – ir pikto demono gundymai. Kad būsimo pasaulio dėlionė, lyg fenikso, susideginusio ir pakilusio iš savo pelenų, nušvistų nauja gaivia kūrybos šviesa…

…Svaiginantis jazminų kvapas kartu su pirmaisiais naujo ryto spinduliais nuveja dar pakibusį ant blakstienų sapną. „Sveikas, pasauli!“ – vasaros gaivos skambesį giedros ramybės ir stiprybės kupina sveikina siela. „Tavo rankose – dangus ir žemė…“ – kalba išmintis. Te žodžiai tampa kūnu…

Laima GRIGAITYTĖ

Komentaras “Birželio etiudai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.