Bioenergetikai pataria nenešioti savyje jokių negatyvų

Visi, ko gero, nori būti laimingi, jausti širdyje pilnatvę, nebūti draskomi problemų bei vidinio nerimo, gyventi geranoriškoje aplinkoje. Sakoma, jog viskas – gera tai ar bloga – praeina, tačiau ne visada tokios išminties pakanka, kai diena iš dienos tenka grumtis ne tik su asmeniniais stresais, tačiau ir nuo paties žmogaus nepriklausančiomis nepalankiomis aplinkybėmis. Žmogus, praradęs saugumo jausmą, netekęs turėto kažkokio pagrindo po kojomis, puola į neviltį, savo gyvenimą dažo tik tamsiomis spalvomis. Kaip atsispirti tokiems dalykams? Ar yra galimybė nors kiek padėti pirmiausia sau? Apie tai kalbame su dviem bioenergetikais: kauniečiu Jonu DAINAUSKU ir kalvarijiečiu Vitoldu SINKEVIČIUMI.

Būti stipriam – būti harmoningam

Ką reiškia padėti sau? Be abejonės – surasti jėgų, būti stipriam. Tik, anot J. Dainausko, būti stipriam – tai būti ne karingam, norinčiam būti aukščiau visų, o harmoningam. „Visa, kas vyksta Visatoje įvairiose formose (tiek dvasinėse, tiek materialiosiose), – sako bioenergetikas, – yra virpesiai, kitimas, bangavimas.“ Visada esti, jog ir žmogus gyvenime turi kiekvieno reiškinio maksimumą ir minimumą: gyvenimo nenubraižysime kaip tiesės – gyvenimą tiksliau apibūdintų sinusoidės, kur matomas ir kilimas (teigiama fazė), ir kritimas (neigiama fazė). „Žmonėms, patekusiems į neigiamą fazę, – teigia J. Dainauskas, – ir joje užsibuvusiems, išties nelengva, tačiau bet koks bandymas priverstiniu būdu iš jos išeiti jokio rezultato neduos: tiesa, atrodys, jog „išlipai“, tačiau nesavalaikis „išlipimas“ po kurio laiko grąžins į tą patį neigiamos fazės tašką.“ Visa stiprybė – suvokus, jog kai esi tarsi klampioje pelkėje, rasti išminties ir jėgų viską, kiek įmanoma, ramiau ištverti, žinant, jog laikas pakeis tą būseną. Tos pačios ramybės reikia ir tuomet, kai žmogus atsiduria „ant bangos“ – pasiekia viršūnę. „Dalis žmonių, – sako bioenergetikas, – tuomet mano esą pasaulio bamba, ir toks mąstymas – didžiulė blogybė, galinti atvesti iki staigaus kritimo.“

Pasak J. Dainausko, daliai žmonių yra lemtas didelis diapazonas tarp minimumo ir maksimumo (esą tai karminiai dalykai), tad tokie žmonės dažnai patiria nesėkmes visose gyvenimo sferose. Kai tarp minimumo ir maksimumo amplitudės mažos, gyvenimas atrodo gražus. Tad labai daug kas priklauso nuo žmogaus gebėjimo pažinti save ir nuo jo nuostatų kritinių momentų metu.

Nereikia gyventi kitų problemomis

Ar yra kokie nors universalūs receptai, kaip išlaikyti dvasinę ramybę kritinėmis situacijomis? „Pirmiausia, – sako J. Dainauskas, – žmogus neturi gyventi kito žmogaus problemomis. Tai reiškia, jog nereikia girtis savo sėkme, netgi nereikia bendrauti su žmonėmis, kurie skundžiasi savo nelaimėmis. Bet kokių žmonių santykius lemia subtilios erdvės egregoro poveikis. Jeigu toji energetinė struktūra yra sukurta neigiamų minčių, jausmų, veiksmų, ji nuolat reikalauja maitinimo iš tų pačių žmonių, tas maitinimas pasiekiamas provokuojant santykius tarp žmonių. Provokacija – tai konfliktas, kurio metu išsiurbiama energija. Tokiu būdu žmogaus dvasinėse, emocinėse, psichinėse struktūrose  lieka pažeidimai, kurie vėliau transformuojasi ir į rimtas ligas. Tai yra visų blogybių ir, be abejo, dabartinės krizės pagrindas.“

Kai jau galime tik konstatuoti faktą, jog žmoguje jau yra padaryti stiprūs energetiniai-informaciniai pažeidimai, situacija išties yra grėsminga. Pasak bioenergetiko, tuomet pats žmogus jau negali sau padėti: tradicinė medicina dažnai tokiais atvejais būna bejėgė, atstatyti pažeidimus gali tik patyręs bioenergetikos specialistas. Esant paprastesniems atvejams, sau padėjimo būdai yra universalūs: pagrindinis principas, anot J. Dainausko, mintimis prašyti atleidimo (prašyti konkretaus žmogaus atleidimo, taip pat nuoširdžiai ir sau atleidžiant). Kitas principas – į įvairias neigiamas situacijas, stresus reaguoti… neutraliai (čia pasiteisina liaudies išmintis: pro vieną ausį įeina, pro kitą – išeina), tai reiškia, jog reikia išmokti viską priimti be emocijų, „neįsileisti“ į save.

Kai „čiuožia stogas“

Kalvarijietis bioenergetikas V. Sinkevičius teigia, jog mes gyvename aplinkoje, kurioje yra pilna neigiamų energetinių esybių, limpančių ir prie žmogaus, ir prie daiktų. Paprastai jos būna ramybės būsenoje, o veikti ima tik sukiršintos – štai tuomet ir pasireiškia visokie neigiami jų poveikiai žmogui (stresai, emocinis bei dvasinis išsekimas, ligos). Toks žmogus labai lengvai tampa energetiniu vampyru: negalėdamas gauti energijos natūraliu būdu – iš kosmoso, ją siurbia iš kitų žmonių. „Vargšas yra ne tik energetinis vampyras, bet ir jo auka, – sako V. Sinkevičius, – tarsi nei iš šio,  nei iš to jam nelaiko kojos, gali išsivystyti proto ir širdies agresija, o jei keli vampyrai iš jo siurbia energiją, jis greitai supyksta, tampa agresyvus, netgi darydamas žiaurų nusikaltimą jaučia malonumą.“ Bioenergetikas pripažįsta, kad energijos praradimas ir neigiamų energetinių esybių atakos ypač pavojingos žmogaus aurai. Būtent tos atakos ilgainiui pasiekia fizinį kūną ir sukelia chronišką ligą. Kaip ir J. Dainauskas, taip ir V. Sinkevičius teigia, jog tokiais atvejais be kvalifikuotos energetinės pagalbos žmogus negalįs išsivaduoti.

Nereikia vergauti tuščioms mintims

„Stresai, baimė, panika – šių dienų žmogaus kasdienybė, – sako V. Sinkevičius. – Baisu,  jog žmonės visus tuos negatyvius dalykus patys prisišaukia neatsiplėšdami nuo televizorių ekranų, masinės sensacingos žiniasklaidos šaltinių, vergaudami tuščioms mintims (kiekvienas įvykis yra apraizgomas tokių tuščių minčių, net nesuvokiant, jog to įvykio nepakeisi – pakeisti tik požiūrį galima)“. Pasak bioenergetiko, žmonės dažnai net nenutuokia apie tikrąjį savo gyvenimo tikslą – žmogiškumą, kurio gyvendami žemėje turėtume kuo daugiau įgyti. „Žmogus, kuris gyvena tuščiomis mintimis, negyvena čia ir dabar, – sako V. Sinkevičius, – tad jo laikas tarsi lekia pro šalį tikruosius gyvenimo tikslus palikdamas kažkur nuošaly. Vietoj to, kad vyrautų žmoguje teigiamos mintys (gėris, grožis, linksmumas, meilė, džiaugsmas), deja, vyrauja neigiamos (kerštas, pyktis, pavydas, gobšumas, puikybė…). Tad visai natūralu, kad toks gyvenimo būdas atveda prie krizės: pirmiausia dvasinės, nematomos, o jau vėliau ir prie fizinės, akivaizdžios.“

Laima GRIGAITYTĖ