Pagrindinis > Naujienos > Beveik šimtas žalčiukų

Beveik šimtas žalčiukų

 

Jau esu rašęs apie žalčius – Lietuvoje gyvenančias nenuodingas gyvates. Lietuvoje sutinkamos trys gyvačių rūšys: geltonskruostis žaltys (Natrix natrix), lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) ir paprastoji angis (Vipera berus). Lygiažvynis žaltys iš jų pats rečiausias, paprastoji angis sutinkama dažniau, bet dėl ūkinės veiklos – daugiausiai durpių gavybos – jų sutikti paskutiniuoju metu vis rečiau pavyksta. Geltonskruostis žaltys – pats gausiausias iš Lietuvos gyvačių.

Kuo gi ypatingas geltonskruostis žaltys? Ogi tuo, kad vienintelis yra ne gyvavedis, o dauginasi dėdamas kiaušinius. Ko reikia, kad iš vištos kiaušinio išsiristų viščiukas? Reikia perekšlės… Paprasčiau kalbant – šilumos. Žalčiai savo kiaušinių neperi, šaltakraujams gyvūnams būtų pakankamai sudėtinga palaikyti pastovią, pakankamai aukštą temperatūrą. Mūsų klimatas taip pat netinka, kad kiaušiniuose gyvybė vystytųsi savaime. Ką daryti? Reikia inkubatoriaus! Pakankamai šilto ir drėgno. O iš kur gauti šilumos, kai lauke gana vėsu? Pasirodo, tam puikiausiai tinka yranti organika. Visi žinome ar bent esame girdėję, kad drėgnas šienas įkaista iki tiek, kad gali net užsidegti. Tas pats vyksta ir kitų pūvančių atliekų krūvose ar duobėse. Be to, visos šios medžiagos yra termoizoliatoriai – gerai palaiko šilumą ir palyginus pastovią temperatūrą.

Žalčiai savo „inkubatoriams“ dažniausiai renkasi komposto, durpių ar mėšlo krūvas, paliktas supūti šieno ar šiaudų kauges. Ten, kur nėra tokių žmogaus paruoštų vietų, susiranda vėjo suneštą lapų krūvą ar kažką panašaus. Argi daug reikia laukiniam gyvūnui? Tačiau geidžiamiausiose vietose kiaušinius dėti susirenka daug žalčių. Jei žalčio patelė suklys, jos kiaušiniai niekada neišsiris… Taip komposto ar durpių krūvose vienu metu susidaro didžiulės dėtys.

Kad būtų paruošiamas geros kokybės kompostas, jį reikia keletą kartų permaišyti. Vieną tokią krūvą betvarkant ir pasipylė žalčių kiaušiniai… Ir po vieną, ir sulipę kekėmis po keliolika. Specialiai nerašau, kur tai įvyko, nes maža ką… Dar sugalvos kas pramogai ar verslui žalčius perinti ir pardavinėti. O laukinių gyvūnų vieta – laisvėje.

Palikti vietoje negalėjau, teko surinkti. Taigi surinkau tuos kiaušinėlius neskaičiuodamas ir susidėjau į dėžutę. Parsinešiau namo, o patirties su roplių perinimu aš neturiu… Ką daryti? Padėjo „Facebook“. Turiu ten pusketvirto tūkstančio draugų ir sekėjų. Vieniems aš parašiau, kiti patys pasiūlė pagalbą. Sužinojau ir reikalingą temperatūrą (žemiausia iki 17, 22–24 optimaliausia), ir drėgnumą (60 proc.). Kiaušinėliai odiški, todėl drėgnumas jiems labai svarbus. Pirma mintis buvo pasiskolinti inkubatorių, tačiau paaiškėjo, kad dauguma jų tokios žemos temperatūros nepalaiko.

Nusprendžiau daryti inkubatorių pats. Turiu didelį nenaudojamą akvariumą, tad dugne papyliau durpės ir sudėjau kiaušinėlius, po to juos uždengiau dar keleto centimetrų durpės sluoksniu. Ir tik tada prisiminiau, kad kiaušinėlių taip ir nesuskaičiavau… Et, tiek to, nesvarbu.

Iš apačios akvariumą šildė paskolintas 15W termolaidas, tačiau jo išskiriamos šilumos nepakako. Reikiamą temperatūrą akvariume palaikyti sugalvojau reflektorinėmis lemputėmis, idealiai tiko 40W galingumo. Kol tai nustačiau, išbandžiau keletą skirtingų variantų. Drėgnumą palaikė indas su vandeniu, padėtas tiesiai po lempute. Visko suderinimui užtrukau vos ne parą…

Po keturių dienų pamačiau pirmąjį žalčiuką. Buvau skaitęs, kad pirmomis dienomis nesimaitina, bet pasitikslinimui parašiau roplių specialistui. Jis nuramino – žalčiukai maitinsis tik po pirmojo nėrimosi, o tai įvyks po 7-14 dienų. Palikau žalčiukus ramybėje, tik vis pildžiau indelį vandeniu, kad durpė neperdžiūtų.

O žalčiukai pasirodė esantys labai įvairūs. Skyrėsi tamsumu, margumu, geltonų dėmelių (ausyčių) spalva, forma ir dydžiu. Nors vardus duok…

Praėjus aštuonioms dienoms nuo kiaušinių parsinešimo pastebėjau pirmąsias išnaras. Buvo laikas pirmus žalčiukus išvežti į jų tikruosius namus. Nors paviršiuje ant durpės mačiau daugiausiai keliolika žalčiukų, atidžiai patikrinęs akvariumą surinkau jų lygiai tris dešimtis. Tuo metu dar draugai atvažiavo į svečius, tad surengėme pirmiesiems gyvačiukams iškilmingas palydėtuves į Buktos mišką. Uodų orkestras grojo, o mes energingai plojom, kol paskutinis mažylis dingo pakelės žolėse.

Dar po aštuonių dienų vėl pastebėjau išnaras. Tai reiškia, kad vėl atėjo laikas atsisveikinti. Gaudydamas žalčiukus, nustebau – kiek jų daug! Jei tik nesuklydau skaičiuodamas, jų buvo lygiai pusė šimto. Visi iškeliavo į kitą girios pakraštį.

Paskutinį kartą akvariumą „perkračiau“ dar po septynių dienų. Surinkau dvylika mažylių. Pastebėjau, kad šie gal labiausiai įvairavo savo dydžiu, kai kurių ilgis skyrėsi beveik du kartus. Liko gal dešimt kiaušinių, iš kurių žalčiukai neišsirito. Iš viso į laisvę buvo paleisti 92 žalčiukai.

Daug tai ar mažai? Sunku pasakyti, nes neturiu duomenų, kiek įprastai lieka neišskilusių kiaušinėlių, koks procentas žalčių sulaukia brandos. O subręsta jie tik trijų – keturių metų, ne taip ir greitai. Rašoma, kad gyvena 25 – 28 metus. Gražus amžius, nedaug gyvūnų tiek sulaukia.

Žalčiukų nematavau, nesvėriau. Ne toks buvo mano tikslas. Norėjau juos kuo greičiau ir su kiek tik galima mažesniu stresu sugrąžinti ten, kur jų vieta. Į laisvę.

Autoriaus nuotraukos.

Pirmasis. Jau trise. Trisdešimtukas keliauja i  mišką. Pirmieji žingsniai. Žvilgsnis i naują pasaulį. Visu ilgumu. Antrasis būrys ruošiasi  iškeliauti. Argi jie ne mieli? Paskutienieji labai skyrėsi  ilgiu. Atsisveikinimas. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

5 komentarai(-ų) “Beveik šimtas žalčiukų

  1. Taip,Vaidai,laimė tikrai Tavęs neaplenks…Ir įsivaizduoju,kiek teigiamų emocijų pats patyrei ir mums visiems,mylintiems gamtą,suteikei.Ačiū Tau… 🙂

Komentuoti: Danutė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE