Net nepajutau, kaip žiema pamažėliais persirito į antrąją pusę. Nors tokia ten ir žiema – nei rimtesnio šalčio, nei sniego patalų. Netgi naktimis retai rimčiau pašaldavo, o dienos beveik visos pliusinės. Saulės mažai, ūkanotas miškas viskuo primena vėlų, užsitęsusį rudenį…
Palaukėse pasižnaibo visai nedraugiškas vėjelis, o pliki pažliugę arimai taip pat visai netraukia akies, tad viską įvertinęs nusprendžiau pratęsti tykojimus miške. Vietą išsirinkau pačiame masyvo centre. Keletą kartų stebėti elniai suteikė vilties ir būsimiems susitikimams, tad „darbo“ ėmiausi rimtai. Pasibaigus žiemai paaiškėjo, kad per trumpiausią, vos 28 dienas turintį mėnesį miške spėjau apsilankyti net 14 kartų… Per tą laiką pamačiau visų kanopinių miško žvėrių atstovus: šernus, stirnas, briedžius ir net elnius. Žiema tuo ypatinga, kad norint aušrą pasitikti miške, visai nebūtina ypatingai anksti keltis. Diena trumpa, tad nesunku miško prieglobstyje ir nuo ryto iki pat sutemų užsibūti. O kuo ilgiau ir dažniau būni, tuo daugiau pamatai.
Jau patį pirmąjį vasario savaitgalį belaukiant ką šį kartą padovanos miškas, pasirodyti atitraškėjo šernų būrelis. Matyt, kažkas sutrikdė ramų šernų maršrutą, nes paprastai jie mišku keliauja per daug neskubėdami, pasišniukštinėdami, sustodami paknaisioti pernykščių lapų. Dabar gi atidundėjo kaip greitasis traukinys ir lyg Afrikos karpuočiai pastatę uodegas dingo kitoje kelio pusėje. Pirmoje grupėje šernė su penkiais šerniukais, o iš paskos kiek atsilikusi – dar viena šernė. Ir viskas… miške vėl pasklido tyla, tik kur ne kur cyptelėdavo zylutė. Rytas baigėsi. Laikas namo.
Rytojaus rytas išaušo naujas, o dienotvarkė pas mane – ta pati. Palikęs miegančius namiškius, vėl keliauju į girios glūdumas. Įsitaisau netoli vakarykštės vietos, laukiu. Prašvinta, o mane lanko tik mažieji paukšteliai. Ir tie patys keliauja daugiau medžių viršūnėmis, fotografuotis visai nenori. Išgirdau traškesį sau už nugaros. Po kiek laiko – jau arčiau, dar arčiau. Atsisukęs šiaip ne taip įžiūrėjau miške besiganantį stirniną – šakelę nukanda šen, sausos žolės kuokštelį nupeša ten… Ir vis artėja. Vėjas buvo man nepalankus, o ir brūzgynas toje pusėje buvo nemenkas, tad nuotraukos nesitikėjau, tik laukiau, kada gi mane pastebės. Vis tik neiškentęs pabandžiau nufotografuoti, ir to užteko – išgirdęs fotoaparato autofokuso zyzimą stirninas porą kartų sulojo ir atsitraukė tolyn. Galvojau, jau nepasimatysim, bet po kurio laiko pamačiau jį stebint mane jau nuo kelio pusės. Gudruolis tyliai apėjo lanku ir nusprendė išsiaiškinti – kas per kupstas vienaakis jo teritorijoj? Dėl viso pikto dar kartą aplojo ir nuėjo savo keliais. Kilau ir aš. Neskubėdamas ėjau miško keliu link automobilio, vis sustodamas, įsiklausydamas. Nuėjęs gerą puskilometrį atsisukau ir pamačiau ant kelio netoli savo tykojimo vietos siluetą. Ten buvo elnė. O jos žiema pavieniui beveik niekada nevaikšto – kažkur greta vaikščiojo kitos būrio elnės. Na štai, gavosi kaip kad neretai pasitaiko – pritrūko vos pusvalandžio kantrybės… Nors kas žino, jei būčiau likęs ten pat, gal būtų mane pajutę ir aplenkę.
Į mišką sugrįžau po savaitės. Šeštadienio rytas praėjo beveik tuščiai, tik kartą tolumoje pamačiau kelią kertančia stirnaitę. Sekmadieninis tykojimas taip pat atrodė būsiantis be rezultatų – tylus miškas atkakliai saugojo savo gyventojus, bet labai labai retai pasitaiko, kad iš fotomedžioklės grįžčiau tuščiomis. Šį kartą sulaukiau stirnino, ir ne bet kokio, o triragio! Pamačiau jį ateinantį dar iš tolo, tačiau ir jis mane pakankamai greitai pastebėjo, tad sustojo tolėliau, pažiūrėjo ir nusuko nuo kelio. Ir man laikas keliauti namo, tad dar keletą minučių palaukęs pakilau. Iki automobilio gal pusantro kilometro, bet man kelias – kaip ir visada miške – neprailgo. O prie automobilio manęs laukė siurprizas – vos už 300 metrų nuo jo pakelės karklus skabė elnės. Atvira vieta prisėlinti gal ir įmanoma, bet nelabai įsivaizduoju kaip, o mišku per traškančias šakas – tikrai jokių galimybių. Teko pasitenkinti nuotraukomis iš tolo. Su būreliu patelių buvo ir jaunas raguotis, greičiausiai vienas iš matytų prieš mėnesį. Elniams dingus miške jau tradiciškai save paguodžiau, kad kitą kartą susitiksime mažesniu atstumu ir sėdau į automobilį.
Miške visu smarkumu vyko žiemos darbai – buvo kertamas miškas. Atsiradę naujos kirtavietės traukė briedžius kaip bites medus. Gaila, kad šie girių karaliai taip anksti numeta savo karūnas… Po viduržiemio jau retai kuris nešioja šį savo papuošalą. Trys rytai tikrinant kirtavietes nepraėjo tuščiai – nors gerų nuotraukų padaryti ir nepavyko, bet briedžių – po vieną ar nedideliais būreliais – vis surasdavau. Ir vis laukiau sniego… Vieną rytą pamatęs pabalusį mišką jau apsidžiaugiau, kad pagaliau pasnigo, bet ten buvo tik šerkšnas. Žinoma, tuojau pat išskubėjau į mišką. Gražiai žiūrėjosi apšarmoję girių galiūnai…
Vasario paskutinėmis dienomis retkarčiais pasnigdavo. To sniego… katės ašaros. Pusvalandis, ir nebėra. Eilinį rytą belaukiant tolumoje pasisukiojo stirna ir neskubėdama nuėjo į jaunuolyną. Kažkas sukrebždėjo man už nugaros. Visai arti, vos keletas ar keliolika metrų… Nuščiuvau, laukiu kas pasirodys. Ir pasirodė. Į kelią iššoko voverė… Ir dar taip arti, kad ne iš karto ir objektyvu pagavau. O sniego nėra…
Vis tik man pasisekė, nors eilinį rytą sniego ir nežadėjo, betykant miške ore pamažu pradėjo suktis retos snaigės. Sėdėjau ir svajojau – kaip gražiai atrodyto koks nors miško žvėris, lengvai dengiamas šio besvorio šydo. Ir staiga – „AU!!!“. Aš vos nuo kėdutės nenuvirtau. Dar vienas „AU!!!“ – atsitokėjęs pamačiau kitoje kelio pusėje iš griovio kyšančią stirnos galvą. „AU!?“ – intonacija kiek pasikeitė. Sėdėjau sustingęs, tad vedama smalsumo stirna išėjo į kelio vidurį. „AU!“- seniai jau ant manęs kas tiek belojo… Dar keletas „AU!“ – ir susirūpinusi stirna neria į mišką. Po poros minučių šiek tiek toliau išeina dar viena stirna, labai susidomėjusi eina link manęs (juk smalsu, ant ko tiek lota), galiausiai šuoliu kerta pakelės griovelį ir paskui pirmąją dingsta tarp medžių. Galvojate – viskas, palojo ir tuo baigėsi. Štai ir ne. Juk snigti pradėjo. Ir manęs miškas neapvylė – dovanų gavau stirną, dengiamą snaigių širmos. Taip sningant retoms didelėms snaigėms, pačią paskutinę kalendorinės žiemos dieną, išsipildė mažytė mano svajonė.
Vaidas KARPAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos.
