Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Bauskė ir Jelgava, arba mažų stebuklų beieškant

Bauskė ir Jelgava, arba mažų stebuklų beieškant

 

Keliauti esame įpratę vasarą, tačiau kelionės žiemą – ne mažiau žavios, norintiems pažinti kitų tautų tradicijas, istoriją ar pasižvalgyti po tik tai valstybei būdingą kraštovaizdį – o žiemą jis visiškai kitoks nei vasarą. Šį kartą trumpai viešėjome Latvijoje.

Bauskė

Tik dvidešimt kilometrų nutolęs nuo Lietuvos sienos, Žiemgalos etnografiniame regione, kur Mūša ir Memelė susilieja į Lielupės upę, įsikūręs Latvijos miestas Bauskė. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad šioje vietoje gyvenvietė buvusi jau prieš 3500 metų. Pirmieji Bauskės paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose datuojami XV a. viduriu, kai buvo pastatyta Livonijos ordino pilis. Miesto teisės Bauskei suteiktos 1609 m.

Vienas lankomiausių objektų – Bauskės pilis. Įžengus pro jos vartus pastebi, kad pilį sudaro  du atskiri statiniai, sujungti į vieną. Pasidomėjus Bauskės pilies istorija supranti, jog iš tiesų taip ir yra, pirmas įspūdis – teisingas.

Dabar jau apgriuvus, buvusi didinga, pilis pasakoja istoriją apie laikus, kai saugojo ordino valstybinę sieną. Šių dienų pilies lankytojams siūloma apžiūrėti senosios Livonijos ordino pilies likučius. Laipteliais pakilus į bokštą, iš ten įrengtos apžvalgos aikštelės, atsiveria miesto apylinkių panorama, apačioje įspūdingai dunkso buvusios pilies griuvėsiai. Jau vien kopimas į bokštą  suteikia jaudulio: dalis laiptų – po atviru dangumi, vienoje jų pusėje žvilgsnis nukrypsta į atvirą erdvę žemyn – sakytum į istorijos gelmę… Bokštą lankyti leidžiama tik vasaros metu. Žiemą dėl lankytojų saugumo jis uždarytas. Taigi, šį kartą patekti į bokštą neteko, tačiau atmintyje išlikę išties neužmirštami įspūdžiai iš ankstesnių apsilankymų.

Naujausia pilies dalis pastatyta XVI a. valdant Ketlerų giminei. Tai – Kuržemės hercogų rezidencija. Priešingai nei senoji dalis, šie pastatai atrestauruoti, pritaikyti lankytojus priimti įvairiais metų laikais. Jeigu anksčiau aprašyta pilies dalis atrodo kaip gynybinė, tai naująją galima vadinti rūmais. Atkurtose menėse įrengtos pilies istorijos ekspozicijos: veikia teminės parodos „Drabužiai ir papuošalai Kuržemės hercogystėje (1562-1620)“; „Bauskės pilis – karinis įtvirtinimas“ ir kt.. Pilies salėse vyksta klasikinės muzikos koncertai, organizuojami įvairūs renginiai, edukacinės programos.

Jelgava

Jelgava, iki 1917 m. vadinta Mintauja, – miestas Latvijoje, Žiemgalos etnografiniame regione, nuo Rygos nutolęs apie penkiasdešimt kilometrų į pietus. Per miestą teka Lielupė – jos saloje organizuojami įvairūs renginiai.

  Livonijos ordinui pastačius mūrinę pilį, 1266 m. buvo įkurta Mintauja. Prabėgus aštuoniasdešimt metų, miestą užkariavo lietuviai, o 1573 m. jam suteiktos Magdeburgo teises.  Vėliau, 1795 m., Mintauja atiteko Rusijai, ir štai nuo 1920 m. Jelgava (Mintauja) – Latvijos sudėtyje. Antrojo pasaulinio karo metu Jelgavos miestas stipriai sugriautas, tačiau šiandien jame yra ką pasižiūrėti, yra kur papramogauti. Tai tik keli svarbesni istoriniai faktai, išgirsti bevaikštant miesto gatvėms, besiklausant gido. Mūsų kelionės tikslas – nors trumpai prisiliesti prie šio miesto istorijos, apžiūrėti svarbiausius architektūrinius objektus ir, žinoma, įsilieti į Tarptautinio ledo skulptūrų festivalio šurmulį.

Jelgavos pilis

Pažintis su miestu prasidėjo prie Jelgavos pilies. Pirmas įspūdis, kad tai greičiau rūmai, nei pilis. Mat, mūsų vaizduotėje pilys lyg ir privalo būti ant aukšto kalno ar, bent jau, ant aukštesnės kalvos bei turėti bokštus… O ši, Jelgavos pilis, kaip tyčia – savotiškoje žemumoje. Jos masyvūs pastatai sudaro keturkampį kompleksą, kurio uždarame kieme iš ties smagu pasižvalgyti. Bet koks skirtumas kaip pavadinsi, pilimi ar rūmais,  – svarbu kas juose, ką mena ir pasakoja jų sienos.

Rūmų istorija prasideda dar 1737 m., kai po Ketlerų dinastijos paskutinio hercogo Ferdinando mirties, naujuoju Kuržemės-Žiemgalos valdovu buvo išrinktas Ernstas Johanas Bironas. Norėdamas pabrėžti hercogų dinastijos pasikeitimą Kurše, Ernstas Bironas nusprendė naujus rezidencijos rūmus statyti prieš tai buvusios hercogų rezidencijos, XIV a. Livonijos ordino pilies, vietoje. Atlaisvindamas žemės sklypą statybvietei, naujasis valdovas senąją Jelgavos pilį susprogdino ir nugriovė. Naujai iškilusių rūmų cokoliniame aukšte 1740 m. buvo skirtos atskiros patalpos hercogų kapavietėms ir į ten perkelti mirusiųjų valdovų sarkofagai. Vėliau, 1820 m., kapavietes įrengė pietrytinio skvero cokoliniame aukšte, kur jos yra ir šiandien.

Šiuo metu Jelgavos pilyje, arba kitaip vadinamuose rūmuose, įsikūręs Latvijos Žemės ūkio universitetas, veikia Jelgavos pilies muziejus, kuriame galima susipažinti su pilies istorija bei aplankyti senuosius palaidojimus.

Jelgavos Šventosios Trejybės bažnyčios bokštas

Jelgavoje 1575 m. buvo pastatyta Šv. Trejybės mūrinė liuteronų bažnyčia. Tai – pirmas mūro statinys Jelgavoje. Bažnyčia laikoma viena iš pirmųjų naujai statytų liuteronų mūrinių bažnyčių Europoje. Antro pasaulinio karo metais ji sugriauta. Išlikusiame bokšte šiuo metu galima apžiūrėti tris interaktyvias istorijos ekspozicijas – apie pirmuosius keturis Latvijos valstybės prezidentus, apie Šv. Trejybės bažnyčią ir reikšmingiausius Jelgavos istorijos laikotarpius. Likau sužavėta paroda, kurioje eksponuojami Žiemgalos tautiniai drabužiai, buities reikmenys. Joje radau daug sąsajų su lietuvių tauta – na gal tik rūbų raštai kitokie, nors turi kažką artima mūsiškiams.   

Bokšto devintame aukšte yra apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria miesto panorama. Vienu aukštu žemėliau – įsikūręs restoranas, kviečiantis atsikvėpti ir pasimėgauti netradicine aplinka.

Paminklas Janiui Čakstei

Visai netoli, galima sakyti, čia pat prie Šv. Trejybės bažnyčios bokšto, išvydome paminklą pirmajam Latvijos prezidentui Janui Čakstei. Pirmasis jam skirtas bronzos paminklas (skulptorius Karlis Jansonas) pastatytas 1931 m., buvo sunaikintas pokario metais. 2003 m. skvere prie Šv. Trejybės bažnyčios bokšto atidengtas naujas paminklas, kurio autorė – architektė Arta Dumpė. Jis tapo Jelgavos simboliu ir vieta, kurią gausiai lanko miesto svečiai, vestuvių proga fotografuojasi jaunavedžiai.  

Jelgavos Istorijos ir meno muziejus

Jelgavos Istorijos ir meno muziejaus pastatas, žinomas istoriniu pavadinimu Academia Petrina, datuojamas 1775 m. Jis iškilo paskutinio Kuržemės ir Žiemgalos hercogo Pėterio Byrono iniciatyva. Tai – pirmoji aukštoji mokykla Latvijoje. Kadangi, Mintaujos gimnazija buvo viena iš nedaugelio tuometinės Pietų Latvijos ir Šiaurės Lietuvos aukštesniųjų mokyklų, joje mokėsi daug būsimų Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos kultūros, visuomenės, politikos veikėjų. Mintaujos gimnazijoje studijavo: Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, Lenkijos prezidentas Stanislavas Voicechovskis, būsimasis Lietuvos vyskupas Kazimieras Paltarokas, būsimasis profesorius Juozas Stasiūnas, Jonas Šliūpas, Rokas Šliūpas, Juozas Vaičkus, žurnalistas, spaudos darbuotojas, vertėjas Adolfas Vėgėlė, dailininkas Justinas Vienožinskis, Juozas Tonkūnas, Juozas Tūbelis, dailininkas Pranas Žitkevičius, knygnešė Michalina Didžiulytė-Ševeliovienė, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Liuda Purėnienė ir kiti.

     Šiuo metu buvusioje gimnazijoje veikia  muziejus, kurio ekspozicijos, pasakoja  Jelgavos ir jos apskrities istoriją, supažindina su iškiliomis asmenybėmis. Prie įėjimo į muziejų įrengtos atminties lentos – viena iš jų skirta Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Visada smagu svečioje šalyje rasti istorinių jungčių su Lietuva.

Šv. Simono ir Šv. Onos ortodoksų katedra

Visai netoli nuo Jelgavos Istorijos ir meno muziejaus yra Šv. Simono ir Šv. Onos ortodoksų katedra. Mėlynais kupolais švytintys maldos namai iš karto prikausto žvilgsnį. Katedra mena gan senus laikus, ne kartą degusi, suniokota karų. Jos istorija prasideda 1774 m., kai pagal Rastrelio projektą buvo pastatyta nedidelė, vieno kupolo bažnyčia. Ji labai nukentėjo per 1883 m. gaisrą.  

Mieste augant gyventojų skaičiui, vietos bendruomenei šie maldos namai tapo per maži. Todėl 1892 m. buvo baigta statyti nauja bažnyčia – senosios vietoje iškilo erdvūs, penkių kupolų (architektas N. Čaginas) maldos namai. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo suniokota, ir tik 1992 m. pradėti atstatymo darbai, truko iki 2003 metų.

Jelgavos Romos katalikų Nekaltosios Mergelės Marijos katedra

Šie maldos namai daug jaunesni nei Šv. Simono ir Šv. Onos ortodoksų katedra. Neogotikos stiliaus bažnyčia buvo statoma 1904–1906 m. pagal architekto Karlio E. Strandmanio projektą. Neilgai trukus, 1944 m. ji buvo suniokota. Atstatymo darbai buvo baigti tik 1992 m. bokšto statyba. Po ketverių metų tuometinis Romos Popiežius Jonas Paulius II bažnyčiai suteikė Katedros statusą.

Einat į bažnyčios vidų, dėmesį prikausto iš lauko pusės virš durų kabantis bareljefas „Paskutinė vakarienė“. Labai netikėtas, tačiau žavus dekoras, neįprastoje vietoje – virš durų  dažniausiai matome pavienius religijos simbolius, ženklus, tačiau paveikslai… Tai jau kažkas naujo.

 Lietuviškos švieselės Jelgavoje

  Jelgavoje nuolat persipina latvių ir lietuvių tautų istorija. Visiškai suprantama, jog vos dvidešimt kilometrų nuo Lietuvos sienos įsikūrusiame mieste ne tik gyvenę, bet ir mokytis vykę lietuviai mėgino išlaikyti savo tapatybę. Jelgavoje kurį laiką gyveno Simonas Daukantas, 1894 m. vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją buvo paskirtas Juozas Tumas-Vaižgantas, o gimnazijoje graikų ir lotynų kalbas dėstė Jonas Jablonskis. Ne gana to, mums gerai žinoma lietuvė Liudvika Didžiulienė šiame mieste įkūrė lietuvių moksleivių bendrabutį-pensioną ir globojo lietuvių moksleivius. Būtent Mintaujos gimnazijoje susikūrė „Kūdikio draugija“, organizavusi draudžiamos spaudos platinimą ir pasipriešinimą privalomam stačiatikių pamaldų lankymui.

Kur beeitum visur lydi lietuviškos pavardės, randi mūsų tautai priklausančius simbolius, girdi gražią latvišką šneką, taip panašią į gimtąją, lietuvių kalbą. Galbūt todėl viešint Jelgavoje jautiesi tarsi namuose. Dviejų baltiškų tautų giminystė ir bendra istorija, atlydėjusi mus iš gan tolimos praeities, skatina labiau pažinti vieniems kitus, drauge saugoti savo tapatumą didžiųjų tautų, apsuptyje.

Tarptautinis ledo skulptūrų festivalis

Keliavimas žiemą patrauklus sugebantiems nedidelėse detalėse ar netikėtuose įvykiuose įžvelgti mažus stebuklus, perprasti jų trapumą ir laikinumą – pastarojo ypač daug meno kūriniuose, gimusiuose iš ledo.

Šį vasarį jau dvidešimtąjį kartą Jelgavoje vyko Tarptautinis ledo skulptūrų festivalis. Skulptūras kūrė trisdešimt du meistrai iš įvairių pasaulio šalių: Latvijos, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Prancūzijos, Vokietijos ir kt. Įspūdingai apšviestos skulptūros, puikūs koncertai apsilankymą festivalyje pavertė maža pasaka.

Besigrožint nuostabiomis ledo skulptūromis kilo įvairūs jausmai ir mintys. Širdį ir akį glostė begalės kruopštumo iš meistrų pareikalavę meno kūriniai: jie pasakojo įvairias istorijas, sekė pasakas, kvietė susipažinti su mitologinėmis būtybėmis.

Neapsilankius tokiame festivalyje ir „gyvai“ nepamačius ledų skulptūrų sunku įsivaizduoti, kad šaltas ledas gali sukelti tokius šiltus jausmus žmogaus širdyje. Neapsakomai gaila, kad šie nuostabūs kūriniai labai trapūs ir laikini. Kita vertus – džiaugiamės, kad šiuos mažus stebuklus turėjome galimybę pamatyti.

Autorės nuotraukos.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.