Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Balandžio etiudai

Balandžio etiudai

Prisikėlimo metas I: į atgimimo fiestą!

…Ar jaučiate, kaip teka laikas svyrančiomis beržo šakomis, jau labai labai pasiruošusiomis išdidžiai mojuoti žalsvomis vėduoklėmis? Geras šitas tekėjimas… Pilnas gyvenimo aistros ir meilės. Ar jaučiate, kaip ilgėja dienos styga, jau ne taip greitai panyranti į vėsų nakties klavišą? Ar girdite: plevenančių žvaigždžių chorą pakeičia rytmetinės paukščių giesmės? Tai jums skirta ši jokiomis natomis neužrašyta muzika! 

…Šiltos rankos pirmąkart po žiemos speigų palietė žemę, sušildė ją ir ji ėmė keistis: brandinti sėklą, auginti daigą. Rūpestinga širdis prigludo prie medžio – jis tuoj pat apsipylė pumpurais. Beribė siela apgaubė dangų – jis suskambo visais upokšniais ir pasėjo džiaugsmą. Tokį didelį kaip laukimas neišmatuojamos žalumos, vaiskiai besiveržiančios iš rasotų pievų, tokį neįspėjamą kaip rytmečio sapnas, svaiginąs į mažą pasaulėlį nusileidusia pasaka, tokį beprasmį kaip ašara, išriedėjusi begalinės laimės pavymui…

Taigi su didžiule lavina vilties – į atgimimo fiestą, į aukštakulnių batelių taukšėjimą miesto šaligatviais, į palaidų plaukų plaikstymąsi pavasariniame siautulyje! Šitiek saulės aplink mus ir mumyse – ko daugiau bereikia žydėjimui!

Prisikėlimo metas II: klausantis širdies

Visos pasakos laimę lemia kvailutei arba kvailučiui… Niekinama pastumdėlė nušluosto nosį protingoms seserims ir tampa karaliene. Nuolat tik patyčiomis maitinamas trečias brolis įkopia į stiklo kalną ir nužengia iš jo tikru karžygiu ir teisėtu karaliumi… Pasakos niekus kalba? Gyvenime taip nebūna? „Tik taip ir būna, – šypsosi mažas stebuklas – prasiskleidęs žibuoklės žiedelis, iš tyro dangaus mėlio pasisiūdinęs karališkus apdarus, – taip tik ir būna…“ „Taip ir tik taip būna…“ – pritaria Didžioji Motina žemė, pakilusi iš žiemos sąstingio ir dosnia ranka sėjanti žydėjimą, gyvybės plevenimą, meilės kuždėjimą. Protingas, deja, negirdi: jis užimtas labai protingomis idėjomis, dar protingesnėmis problemomis ir lieka nustėręs, kai jo protingumas pasirodo nieko vertas prieš laisvą prigimties šauksmą – kylantį iš širdies gelmių, braidžiojantį dvasios pakraščiais. Pasaka moko: kvailutė ar kvailutis girdi, ką kalba širdis, ir klauso jos, nepaisydami proto patyčių, štai dėl ko jie nesuklysta, štai kodėl jie pasiekia tai, ko neįmanoma pasiekti tik protu – meilę, laimę ir dvasios ramybę…

Prisikėlimo metas III: paklūstant prigimčiai

…Gaivumu suskambėjęs pavasario dangus (taip kruopščiai nupraustas ir vis prausiamas padūkusiai linksmo lietaus) nusileido į pamiškes, nutaškydamas gyvybę atgaunančią žemę žibuoklėmis: mėlynuoja švelnūs žiburėliai, stiebdamiesi aukštyn, į saulę… Toks šis laikas, kupinas vilties ir veržlumo, širdį pripildantis polėkio, būtino svajonei skleistis, o dvasią – nerimastingo vėjo, viską keičiančio kas akimirką. Ir pavasarinėj gamtoj išdykėliškai siaučia šis pavasarinis nerimastingas vėjas, čia linksmai gainiodamas saulės zuikučius, čia strikinėdamas su lietaus teptukais, o čia prigludęs ir nurimęs prie plyštančio pumpuro.

Tokia ir pavasarinė tavo prigimtis: štai tu kvatojiesi plaikstydamasi palaidais plaukais, o čia jau tu verki galvą suspaudusi iš skausmo virpančiais delnais. Nenuspėjama? Neprognozuojama? Netelpanti į „gero tono“ rėmus? Tegu vadina taip tave, tegu mėto į tave tokią priekaištais lyg akmenimis, nepalūžk, neleisk, kad šitaip užgesintų tavo kuriančiąją vidinę ugnį, o sieloje apgyvendintų kaltę, kad esi, kokia esi, kad drįsti būti savimi. Supyk ir trankykis žaibų botagais kaip pirmas pavasarinis griaustinis, atrakinantis vandenis, žemei suteikiantis teisę būti vaisinga (juk žinia – po griaustinio taip gera kvėpuoti, tokia ramybė ir pilnatvė sklando ore). Būk tokia (juk visas šis pasaulis maitinamas tik tavo gerumu ir jautrumu) kaip griaustinis, jei tave nori sumindyti, būk išdidi kaip tas mažas žibuoklės žiedelis, besistiebiantis į saulę, nes tik tavo meilė viskam, kas supa, yra tikroji šviesa, šiluma, spindinti, pastovi, nekintanti net kas akimirką keičiantis tavo nuotaikai. Būk savimi, pavasariui tau klojant po kojų žalią kilimą, nepakartojama ugningoji prigimtie, žinodama, kad vertas tave ir supras, ir atlaikys, ir mylės…

Prisikėlimo metas IV: viskam savas laikas

„Viskam savas laikas…“ – priekaištauja obelis plevėsai vėjui, įkyriai landančiam pro pabrinkusiais pumpurais apsipylusias šakas ir ieškančiam raudonšonių obuolių – kad pasisvaidyti jais galėtų. Netgi ir sugėdintas padauža nenurimsta: dar kartą tuščiai papurto belapes medžio šakas ir šoka aukštyn, kur tingiai plauko pavasarį pajutę debesėliai. Vienas pyktelėjusio vėjūkščio pasispardymas po skambančia mėlyne alsuojančią padangę, kitas… – ir buvusios ramybės kaip nebūta. Baltapūkiai debesėliai kažkur pranyksta, jų vieton stoja grėsmingos švino pilkumos pritvinkę dangaus kariaunos. Susiraukia dangus nuo pikto vėjo, pilkėja, juosta, paslepia saulę, užtemdo žemę. Dangaus rūstybė, vėjo kurstoma, grūmoja, rodos, visam pasauliui, kol… pravirksta. Stambiais lašais nuplautas pyktis krinta žemėn, o jau nurimęs vėjas susigėsta ir dangaus pievos sugrąžina baltapūkes debesų aveles, saulelę atiduoda. Vėjūkštis grįžta žemėn, švelniai apkabina obelį ir atsargiai bučiuodamas pabrinkusius pumpurus pasiryžta laukti: ir pumpurų plyšimo, ir žiedų svaigios jūros, ir bičių dūzgimo, ir… kol pagaliau ateis raudonšonių obuolių metas – juk viskam savas laikas…

„Viskam savas laikas…“ – guodžia Motulė Gamta ir žmogų, nerimo ir širdgėlos kupinomis akimis žvelgiantį į pajuodusį dangų. Laikas kančiai, laikas laimei, laikas laukimui, laikas sutikimui… Ir nieko nepaskubinsi – ypač savo laimės. „O gal jos išvis nėra?“ – neviltyje stingsta iškankintos širdies aimana. „Yra. Visada yra, – ramiai šypsosi Motulė Gamta (pati kantriausia, pati išmintingiausia). – Jei debesys uždengia saulę, argi saulės jau nebėra? Ne, ji yra, tiesiog mes jos nematome, nejaučiame jos šilumos, nes regime tik juodą skraistę. O saulė juk yra: ir visada skaisti, ir visada vien šiluma alsuojanti, ir šviesą skleidžianti (kaip meilė). Ir ji didesnė, galingesnė už bet kokį debesį, tik kartais arčiau esantis juodas debesis mūsų akims užstoja toliau esančią saulę…“

„Viskam savas laikas…“ – Motulės Gamtos išmintimi gyvenanti obelis kantriai laukia debesų pasitraukimo nuo šildančios saulelės – kad žiedus pažadintų. Laukimas – kasdienis gyvenimas. Čia, dabar, vėjui piktai barantis, lietui graudžiai verkiant, sukantis nesibaigiančių darbų verpete. Žinant, jog saulė yra. Tikint, jog ji sušildys ir labiausiai sužvarbusią širdį…     

Prisikėlimo metas V: lygiosios trunka akimirką

Lygiosios trunka akimirką! – taikias pavasario lygiadienio derybas, kurios dienai ir nakčiai atseikėjo po vienodą laiko saują, išblaško naujus sparnus įgavęs vėjas, linksmai kedendamas ant karklo sutūpusius kačiukus. Į saulę – šviesą ir šilumą! – gaiviais šuorais šaukia pašėlęs skrajūnas, laiko persvarą po mažą gabalėlį dėdamas dienos kraitėn.

…O nustebusiu mėliu nušvitusiame žibuoklės žiedelyje susijungia žemė ir dangus. Pasaulis – lyg didžiulis velykinis margutis – tampa vientisas, nedalomas: viršus nusileidžia į apačią, apačia pakyla į viršų. Gyvybės atgimimas, suklestėjimas, pasireiškiantis per dviejų, rodos, priešybių – žemės ir dangaus – sąjungą ir darną, prasiveržia didžiule kūrybine jėga, kuriai nėra nieko neįmanomo. Būtent ji, toji jėga, suskaldo stingdantį šaltį, pakeičia jį švelnia žaluma, papuošia neįtikėtino grožio žiedais. Kūrybinė jėga alsuoja pirmapradžiu tikrumu, kuris nepripažįsta jokių kaukių, stereotipų, ir lyg sraunus upokšnis nuplauna žmogiškosios tuštybės mugės dekoracijas.

„Lygiosios trunka akimirką…“ – šnabžda savo baimių įkalinta moteris. „Lygiosios trunka akimirką…“ – konstatuoja savo išdidumo valdomas vyras. Du iki išsekimo tarpusavyje kovojantys pradai, sąmoningai ar nesąmoningai siekiantys tų pačių dalykų: trupučio šilumos, trupučio švelnumo, trupučio supratimo, trupučio palaikymo… na, dar ir meilės…

Kūrybinė jėga, sujungusi žemę su dangumi, neigia baimių ir išdidumo kovą, pavasariniu atgimimu tvirtindama, jog yra tik žmogus. Vyras ir moteris. Priešingi poliai, tačiau tik jų vienybė išlaisvina šviesą, šilumą, meilę… Tokią viltį žada didysis Prisikėlimas? Veikiau – žinojimą: tvirtą, pirmapradžiu tikrumu grįstą. Jau nebereikia vilties, kai toks žinojimas yra…

Laima GRIGAITYTĖ

3 komentarai(-ų) “Balandžio etiudai

  1. Na kaip Jūs gražiai pavaizduojate pavasarį, negaliu atsiklausyti, atsiregėt.Žodžiai jūsų piešia tokį nuostabų paveikslą, į kurį krentu ir nebeatsikeliu. Taip gera būti debesyje. Ačiū Jums ir dar nuostabių kūrybingų mintelių ir gražių dalykų Jums linkiu.

Komentuoti: Irena Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite