Pagrindinis > Ana Brada

Atmintis

Per medžių gedėjimą, lapų kritimą prisikelia, bunda. Viltis skleistis ima: Krante buvai vienas, tavęs nepamiršo. Ir lapkričiu groji visu dešimt pirštų.   Veidai jų ir akys paveikslais išplaukia, gerumą prisimeni, atmeni daug ką. Atrodo šalia jie, niekur nepradingę. Ramybė šalvena, malda – palaiminga.   Nes per rudenėjimą, lapų birimą tau praeitimi rimusius sugražina. Ir pilnas tu jų, tarsi molio ąsotis, jie šypsosi tau,

Plačiau