*** Nesakykit, kad nemėgstate rudens, Nors rudenis liūdesys lyg gripas plinta, Kad jums nepatinka rūkas virš vandens Ir lyg kasos gluosnio šakos nukabintos. Kad praeinat abejingi pro klevus, Pro šermukšnį, pro saulėgrąžą, kaštoną, Kad nenorit parsinešt jų į namus, Kad nepagiriat kaimynams gerą orą? Bobų vasara trumpai nusišypsos Ir lietaus užuolaida bus užrakinta. Saulė vėl gailės mums šilumos, šviesos, Pastebėsim, kad
Plačiau
Negaliu praeiti pro nukritusius kaštonus Tarsi obuolius nukritusius renku, Priglaudžiu netaisyklingus, storus, plonus, Negalėdama nuo jų atplėšt akių. Net pati nebežinau, kuo jie patinka Ir kodėl kaskart namo nešuos. Kažkodėl prie jų vėl delnas „limpa“ Ir su jais savais namais vėl dalinuos. Juk žiema ateina, ji neglosto Lapų nuplėštų, žmonių ir augalų. Tų, kurie jau „išplaukia iš uosto“ Ir, kuriems padėt
Plačiau
*** Jau Rugpjūtis. Jau kerta javus. Krenta jie tarsi karo aukos. Likęs vasaros laikas žavus Glosto medžių nuauksintus plaukus. Mėnuo pilnas – protingas piemuo – Lyg avis žvaigždeles surikiuoja. Užmarštin plukdo Letos vanduo Tai, ką Vasara ši dovanojo: Neišsenkančias karščio bangas Ir gaivinančius vasaros vakarus, Nugenėtas medžių šakas, Žaibo įžiebtus miško ugniakurus. O kai kur nuo gausybės vandens Net gimtųjų namų nebeliko Žmonės jau nebelaukia
Plačiau
Reikia rankų. Labai stiprių, Energingų ir nepavargstančių, Norint skausmą išvyt takučiu, Norint būt ne našta, o ramsčiu. Reikia mylinčios mūsų širdies, Tik Gerumą kitiems dovanojančios, Kad visus ji galėtų paliest, Net audrų ir žaibų nebojančios. Reikia vieno brangaus žmogaus, Mus palydinčio ir pasitinkančio. Jis supras, jis užjaus, jis priglaus, Bus keliu mums tiesiu, o ne klystkeliu. Reikia saulės ir reikia lietaus. Reikia rudenio
Plačiau
Nieko keisto, nieko stebuklingo, Kad lietus vėl lyja Lietuvoj, Kad po tokio maratono ilgo Saulei leido nors truputį pamiegot! Šlapios kojos ir šlapi drabužiai, Ir toks šlapias skėtis virš galvos, Balose lietaus galybė gūžias, O gal juokiasi iš mūsų Lietuvos? Vėl pilka skara užkloja dangų, Liūdesį į žemę nešdama, Plyšta siūlai, upeliukai rangos, Liepa – juk tikra lietaus dama... Irenos Tamulynienės nuotrauka.
Plačiau
Keista ši vasara: tai karšta, tai vėsu. Tai balos telkšo, tai lietaus nė lašo. Nespėjome pamiršti Joninių, smagių Rasų, O šai jau liepa savo laiškus rašo. Iš trijų vasaros vaikų pati vidurinioji. Sesuo, pasidabinus Mindaugo karaliaus karūna. Septintą numerį kas metai ji nešioja, Užtat dosni visiems – kaip ir Šv. Ona. Juk pats vešėjimo ir subrendimo metas, Kai
Plačiau
*** Nemėginkite suprasti mus, Kai mes pačios savęs nesuprantam. Turime jaukius, ramius namus, Bet vilioja mus audringas krantas. Nežinia iš kur atskriejęs liūdesys, Per pečius lyg brolis apkabina, O, kai Meilei atveriam duris, Mes ne džiugesį, o skausmą skinam. Bet vis tiek mylėkit mus. Vis tiek Mums gėles ir džiaugsmą dovanokit, Nebijokite švelnumo mums atriekt, Tarsi duonos padalint jo nebijokit. Vėl kaip gėlės
Plačiau
Tik baltas lapas. Tik bespalvė drobė. Kuo ištapysim ją, priklauso vien nuo mūs. Jau pirmos sausio dienos įsuka, apgobia, Į darbus kviečia, į keliones, pas draugus. Mums duotą drobę galim sugadinti, O baltą lapą nenuspalvint. Pripėduot, Jei protas aus ir vėl klaidingą mintį, Jei tik tamsiom spalvom širdis dainuos. Dar metai tiktai pakvietė užeiti. Ir paviešėt, smagiai pasisvečiuot. Dar tik
Plačiau
Gerumas Bėga dienos, skuba metai, Greitai sukas laiko ratai, Mums atnešdami Adventą – Laiką tylų, skaidrų, šventą. Mums ramybę dovanoja, Mus atlaidumu apkloja. Ant baltų sparnų Gerumo Statome pilnatvės rūmą. Atgaila ir atleidimas Nuostabiausiom gijom pinas. Ir pagalba, ir paguoda Viena kitai ranką duoda, Ir per šaltą gruodžio žemę Veda mus visus į menę, Kad sulauktume Kalėdų, Skriaudos ten išnyktų, bėdos. Kad ten vietą susirastų Gėris. Imtų augti,
Plačiau
*** Atėjom į pasaulį rudenio taku. Į savo žemę, lapais nubarstytą. Gyvename mums paskirtu laiku, Dienos vartus atverdami kas rytą. Spalvingus kaip nepakartojami klevai, Įvairiagarsius kaip lietus ar vėjas. Ne taip ir daug keliu nukeliavai, Ne viską pasiekei dar, ko norėjos. Išbandė jau gyvenimas nesyk Džiaugsmu, skausmu, bėdom ir nemalonėm. Sutik, kad įdomus jis buvo, pasakyk, Kad vėl skubi dar nebūton kelionėn, Kurioj
Plačiau
Jau vėsta mūs rugpjūčio vakarai, Miglom bespalvėm dienos nusagstytos. Į kraičio skrynią krauna aitvarai Neišsipildžiusias viltis, vietas matytas. Prabėgo vasara- sesuo greita. Gėlėm žydėjo ir žole žaliavo. Kankinta saulės ir lietaus prausta. Kai kam padėjo, o kai ką apgavo. Rugsėjis. Ir protingas, ir dosnus Skambiu vaikų juoku mus pasitinka Jis pradeda mokyklinius metus Pažėręs džiugesį ir nerimą aplinkui. Į mokslo šalį, į
Plačiau
Rugpjūčio paskutiniai vakarai Į rudenį vartus atkėlė. Gal karščiai baigsis? Tai gerai. Blogai, kad pasibaigs ir vasarėlė. Neglosčius ir nelepinus gamtos, Su nuostoliais per žemę prariedėjo. Beveik trys mėnesiai alsios kaitros, Vos keletas dienų gaivaus šešėlio. Jau Žolinė. Rugpjūčio vidurys. Reikėtų suskaičiuoti, ko netekom... Irenos Tamulynienės nuotrauka.
Plačiau
*** Ieškokit savojo paparčio žiedo visada. Ne tik tada, kai Joninių naktis miegot neduoda, Kai džiugina jus sniego arba obelų pūga. Balta balta, gera ir glostanti tarsi paguoda. Lai Joninių lauže ir vėl sudegs Mūs smulkios bėdos, rūpesčiai, intrigos. Vieni jį rasti spės, kitiems nepasiseks, Trečius galbūt „pagaus“ nelauktos Meilės ligos. Juk Joninės tik vasaros šitos pradžia. Kokia ji bus
Plačiau
Trapios žvaigždės, vis mažėjančiam žvaigždyne, Gęstančiam, deja, be paliovos. Tik, kada užgesime, nežinom, Kai Lemtis mums pasirinkt neduos. (A.Murauskienė) Šių metų gegužės 2 d. užgeso dar viena ryški mūsų miesto žvaigždė – prozininkė, poetė, ilgametė humoro grupių vadovė, scenaristė ir režisierė Onutė Vyšniauskaitė–Mačiulienė. Ji priklausė tai pačiai, anot poeto Justino Marcinkevičiaus, „3o –ųjų metų gimimo“
Plačiau
*** Buvai šalia, kai to labai reikėjo, Kai kėlė Džiaugsmas, spaudė Liūdesys, Kai vaikščiojau tamsia tylos alėja, Kai Nerimas man žvelgė į akis, Kai stengiausi apginti savo tiesą, Kai piktinaus žmonių nejautrumu, Kai trūko man gaivinančio pavėsio Ir šilumos bei kuždesio namų. Tai kas, kad tik lašelis vandenyne, Nesusiliejai su kitais lašais, neištirpai. Kaip baltas paukštis, nusileidęs į beržyną, Toks savas, artimas,
Plačiau
*** Mažais žingneliais žengia sausis Per neaprėpiamas pusnis. Nei pasitaręs, nei paklausęs Atvėrė metams šiems duris. Per baltą baltą sniego tylą. Pro apšerknijusius medžius. Per klausimą būties nebylų. Per dar neištartus žodžius... Žiemos keliu Baltą sniego kelią nutiesė Žiema, Šaltą keistą tylą į laukus paleidus. Iškilminga ir ori dama Šarma Papuošė medžius, namus ir veidus. Vėjas slepias pataluos šaltuos, Lyg stiklu nuslysta pėdos. Kas šią šaltą
Plačiau
* * * Gyvenimas jau šitaip surėdytas, Kad metai tarsi sniego kamuolys nuo kalno ritas: Senus metus taip greitai pakeičia Naujieji, Lyg raketa dangaus skliautu atskrieję, O mes juk esam kultūringi žmonės Ir norim padėkot šauniai Beždžionei Už gerą, linksmą ir naudingą laiką: Kad drąsino, kad džiugino, palaikė, Kad susipykti su visais nespėjom, Kad teroristai bombų neprisėjo, Kad ligos aplenkė mūs
Plačiau
*** Šitas vakaras mėlynas mėlynas Slenka tyliai per tirpstantį laiką. Kaip žvėris. Jis nei skuba, nei vėlinas. Tik į manąjį Nerimą taiko. Siekia vėl jį išjudint, pabudinti. Panardinti į erdvę beribę Siekia skaudinti, siekia liūdinti Ir sudrumsti pastovią ramybę. Juk jau Lapkritis suka į Vėlines, Trapią šventę, žvakučių apšviestą. Kai ir Laikas nei skuba, nei vėlinas Kviečia mus į Ramybės miestą... Tarp gyvųjų
Plačiau