Pagrindinis > Aldona Murauskienė

Šioj žemėj mes tiktai svečiai…

Tik  svečiai Šioj žemėj mes tiktai svečiai, Trumpam atvykę paviešėti. Ne valdiškai, o „privačiai“ Gėles auginti, duoną sėti, Apgaubti angelo sparnais Ir širdimi visus sušildyt, Gyvent Lemties skirtais planais, PASAULIUI MATANT, ŽEMEI GIRDINT...   Rudenio lapai Lapai krinta. Rudenio tyloj Jie be galo liūdną maldą kalba. Jie supranta, viskas baigsis tuoj, Nepadės jau niekieno pagalba.   Juk pavasarį  vėl bus kiti. Jie taip pat pasauliu šiuo gėrėsis. Glaus

Plačiau

Mokytojai

  Visi mes – mokytojų mokiniai. Pirmūnais ir vidutiniokais buvę. Sakysit: visa buvo jau seniai Ir vaikiškos svajonės jau pražuvę.   Nešiojo vėjas mūsų svajones Ir blaškė lyg laivus po klaidžią jūrą. Neklausėm mokytojų, kur Lemtis nuves Kodėl lyg kortos mūsų viltys griūva.   O gal gyvenimas nenuskriaudė ir mūs? Ir džiaugsmo davė. Ir vargų pridėjo. Šiandien, statydami savus namus, Sau primenam mes rudenio

Plačiau

Nesakykit, kad nemėgstate rudens

  *** Nesakykit, kad nemėgstate rudens, Nors rudenis liūdesys lyg gripas plinta, Kad jums nepatinka rūkas virš vandens Ir lyg kasos gluosnio šakos nukabintos.   Kad praeinat abejingi pro klevus, Pro šermukšnį, pro saulėgrąžą, kaštoną, Kad nenorit parsinešt jų į namus, Kad nepagiriat kaimynams gerą orą?   Bobų vasara trumpai nusišypsos Ir lietaus užuolaida bus užrakinta. Saulė vėl gailės mums šilumos, šviesos, Pastebėsim, kad

Plačiau

Kaštonai

  Negaliu praeiti pro nukritusius kaštonus Tarsi obuolius nukritusius renku, Priglaudžiu netaisyklingus, storus, plonus, Negalėdama nuo jų atplėšt akių.   Net pati nebežinau, kuo jie patinka Ir kodėl kaskart namo nešuos. Kažkodėl prie jų vėl delnas „limpa“ Ir su jais savais namais vėl dalinuos.   Juk žiema ateina, ji neglosto Lapų nuplėštų, žmonių ir augalų. Tų, kurie jau „išplaukia iš uosto“ Ir, kuriems padėt

Plačiau

Rugpjūčio triptikas

  *** Jau Rugpjūtis. Jau kerta javus. Krenta jie  tarsi karo aukos. Likęs vasaros laikas žavus Glosto medžių nuauksintus plaukus.   Mėnuo pilnas – protingas piemuo – Lyg avis žvaigždeles surikiuoja. Užmarštin plukdo Letos vanduo Tai, ką Vasara ši dovanojo:   Neišsenkančias karščio bangas Ir gaivinančius vasaros vakarus, Nugenėtas medžių šakas, Žaibo įžiebtus miško ugniakurus.    O kai kur nuo gausybės vandens Net gimtųjų namų nebeliko Žmonės jau nebelaukia

Plačiau

Reikia

  Reikia  rankų. Labai stiprių, Energingų ir nepavargstančių, Norint skausmą išvyt takučiu, Norint būt ne našta, o ramsčiu. Reikia mylinčios mūsų širdies, Tik Gerumą kitiems dovanojančios, Kad visus ji galėtų paliest, Net audrų ir žaibų nebojančios. Reikia vieno brangaus žmogaus, Mus palydinčio ir pasitinkančio. Jis  supras, jis užjaus, jis priglaus, Bus keliu mums tiesiu, o ne klystkeliu. Reikia saulės ir reikia lietaus. Reikia rudenio

Plačiau

Nieko keisto, nieko stebuklingo…

  Nieko keisto, nieko stebuklingo, Kad lietus vėl lyja Lietuvoj, Kad po tokio maratono ilgo Saulei leido nors truputį pamiegot! Šlapios kojos ir šlapi drabužiai, Ir toks šlapias skėtis virš galvos, Balose lietaus galybė gūžias, O gal juokiasi iš mūsų Lietuvos? Vėl pilka skara užkloja dangų, Liūdesį  į žemę nešdama, Plyšta  siūlai, upeliukai rangos, Liepa – juk tikra lietaus dama... Irenos Tamulynienės nuotrauka.

Plačiau

Liepa

  Keista ši vasara: tai karšta, tai vėsu. Tai balos telkšo, tai lietaus nė lašo. Nespėjome pamiršti Joninių, smagių Rasų, O šai jau liepa savo laiškus rašo.   Iš trijų vasaros vaikų pati vidurinioji. Sesuo, pasidabinus Mindaugo karaliaus karūna. Septintą numerį  kas metai  ji nešioja, Užtat dosni visiems – kaip ir Šv. Ona.   Juk pats vešėjimo ir subrendimo metas, Kai

Plačiau

Nemėginkite suprasti mus

  *** Nemėginkite suprasti mus, Kai mes pačios savęs nesuprantam. Turime jaukius, ramius namus, Bet vilioja mus audringas krantas. Nežinia iš kur atskriejęs liūdesys, Per pečius lyg brolis apkabina, O, kai Meilei atveriam duris, Mes ne džiugesį, o skausmą skinam. Bet vis tiek mylėkit mus. Vis tiek Mums gėles ir džiaugsmą dovanokit, Nebijokite švelnumo mums atriekt, Tarsi duonos padalint jo nebijokit. Vėl kaip gėlės

Plačiau

Metų pradžia

  Tik baltas lapas. Tik bespalvė drobė. Kuo ištapysim ją, priklauso vien nuo mūs. Jau pirmos sausio dienos įsuka, apgobia, Į darbus kviečia, į keliones, pas draugus. Mums duotą drobę galim sugadinti, O baltą lapą nenuspalvint. Pripėduot, Jei protas aus ir vėl klaidingą mintį, Jei tik tamsiom spalvom širdis dainuos. Dar metai tiktai pakvietė užeiti. Ir paviešėt, smagiai pasisvečiuot. Dar tik

Plačiau

Metų sandūrai artėjant

  Gerumas Bėga dienos, skuba metai, Greitai sukas laiko ratai, Mums atnešdami Adventą – Laiką tylų, skaidrų, šventą. Mums ramybę dovanoja, Mus atlaidumu apkloja. Ant baltų sparnų Gerumo Statome pilnatvės rūmą. Atgaila ir atleidimas Nuostabiausiom gijom pinas. Ir pagalba, ir paguoda Viena kitai ranką duoda, Ir per šaltą gruodžio žemę Veda mus visus į menę, Kad sulauktume Kalėdų, Skriaudos ten išnyktų, bėdos. Kad ten vietą susirastų Gėris. Imtų augti,

Plačiau

Trys eilėraščiai apie rudenį

  *** Atėjom į pasaulį rudenio taku. Į savo žemę, lapais nubarstytą. Gyvename mums paskirtu laiku, Dienos vartus atverdami kas rytą. Spalvingus kaip nepakartojami klevai, Įvairiagarsius kaip lietus ar vėjas. Ne taip ir daug keliu nukeliavai, Ne viską pasiekei dar, ko norėjos. Išbandė jau gyvenimas nesyk Džiaugsmu, skausmu, bėdom ir nemalonėm. Sutik, kad įdomus jis buvo, pasakyk, Kad vėl skubi dar nebūton kelionėn, Kurioj

Plačiau

Rugsėjis

  Jau vėsta mūs  rugpjūčio vakarai, Miglom bespalvėm dienos nusagstytos. Į kraičio skrynią krauna aitvarai Neišsipildžiusias viltis, vietas matytas.   Prabėgo vasara- sesuo greita. Gėlėm žydėjo ir žole žaliavo. Kankinta saulės ir lietaus prausta. Kai kam padėjo, o kai ką apgavo.   Rugsėjis. Ir protingas, ir dosnus Skambiu vaikų juoku mus pasitinka Jis pradeda mokyklinius metus Pažėręs džiugesį ir nerimą aplinkui.   Į mokslo šalį, į

Plačiau

Žolinė

  Rugpjūčio paskutiniai vakarai Į rudenį vartus atkėlė. Gal karščiai baigsis? Tai gerai. Blogai, kad pasibaigs ir vasarėlė.   Neglosčius ir nelepinus gamtos, Su nuostoliais per žemę prariedėjo. Beveik trys mėnesiai alsios kaitros, Vos keletas dienų gaivaus šešėlio.   Jau Žolinė. Rugpjūčio vidurys. Reikėtų suskaičiuoti, ko netekom... Irenos Tamulynienės nuotrauka.

Plačiau

Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą…

  *** Ieškokit savojo paparčio žiedo visada. Ne tik tada, kai Joninių naktis miegot neduoda, Kai džiugina jus sniego arba obelų pūga. Balta balta, gera ir glostanti tarsi paguoda. Lai Joninių lauže ir vėl sudegs Mūs smulkios bėdos, rūpesčiai, intrigos.  Vieni jį rasti spės, kitiems nepasiseks, Trečius galbūt „pagaus“ nelauktos Meilės ligos. Juk Joninės tik  vasaros šitos pradžia. Kokia ji bus

Plačiau

Menant „mūsų Onutę“…

  Trapios žvaigždės, vis mažėjančiam žvaigždyne, Gęstančiam, deja, be paliovos. Tik, kada užgesime, nežinom, Kai Lemtis mums pasirinkt neduos. (A.Murauskienė) Šių metų gegužės 2 d. užgeso dar viena  ryški mūsų miesto žvaigždė – prozininkė, poetė, ilgametė  humoro grupių  vadovė, scenaristė ir režisierė Onutė Vyšniauskaitė–Mačiulienė. Ji priklausė tai pačiai, anot poeto Justino Marcinkevičiaus, „3o –ųjų metų gimimo“

Plačiau

Trys eilėraščiai apie meilę

  *** Buvai šalia, kai to labai reikėjo, Kai kėlė Džiaugsmas, spaudė Liūdesys, Kai vaikščiojau tamsia tylos alėja, Kai Nerimas man žvelgė į akis, Kai stengiausi apginti savo tiesą, Kai piktinaus žmonių nejautrumu, Kai trūko man gaivinančio pavėsio Ir šilumos bei kuždesio namų. Tai kas, kad tik lašelis vandenyne, Nesusiliejai su kitais lašais, neištirpai. Kaip baltas paukštis, nusileidęs į beržyną, Toks savas, artimas,

Plačiau

Mažais žingneliais žengia sausis…

  ***  Mažais žingneliais žengia sausis Per neaprėpiamas pusnis. Nei pasitaręs, nei paklausęs Atvėrė metams šiems duris.   Per baltą baltą sniego tylą. Pro apšerknijusius medžius. Per klausimą būties nebylų. Per dar neištartus žodžius...   Žiemos keliu Baltą sniego kelią nutiesė Žiema, Šaltą keistą tylą į laukus paleidus. Iškilminga ir ori dama Šarma Papuošė medžius, namus ir veidus.   Vėjas slepias pataluos šaltuos, Lyg stiklu nuslysta pėdos. Kas šią šaltą

Plačiau

Metams keičiant metus

  * * * Gyvenimas jau šitaip surėdytas, Kad metai tarsi sniego kamuolys nuo kalno ritas: Senus metus taip greitai pakeičia Naujieji, Lyg raketa dangaus skliautu atskrieję, O mes juk esam kultūringi žmonės Ir norim padėkot  šauniai Beždžionei Už gerą, linksmą ir naudingą laiką: Kad drąsino, kad džiugino, palaikė, Kad susipykti su visais nespėjom, Kad teroristai bombų neprisėjo, Kad ligos aplenkė mūs

Plačiau