Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Žmogus ir gamta > Arūnas Balsevičius: „Visa mūsų gamtosauga, deja, tik popierinė“

Arūnas Balsevičius: „Visa mūsų gamtosauga, deja, tik popierinė“

 

 

Nuo seniausių laikų žmonės tikėjo, kad gamtos pasaulis – tai atskira visata, nepaklūstanti jokiai žmogiškajai jėgai. O kas mes patys, žmonės, esame gamtoje? B. Paskalio žodžiai paaiškina viską, nusako mūsų vietą po saule: „Žmogus – niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp visko ir nieko.“ Vis kartojame, kad „gamta – mūsų namai“, nors dažnas užmirštame, kad savo namus apsaugoti ir apginti galime tik mes patys, tai pamiršę patys juos griauname. Lengviausia yra numoti ranka (po manęs – nors ir tvanas), užsimerkti ir nematyti tų savo namų, kurių gali ir nebelikti. Todėl labai apsidžiaugi sutikęs žmogų, neabejingą supančiam pasauliui. Maža pasakyti – neabejingą, drįsčiau jį pavadinti entuziastu, net fanatiku pačia gerąja prasme, kuriam rūpi saugoti ir globoti tai, kas supa mus, kuriam rūpi savas miestas, jį supanti aplinka, o svarbiausia, žmogaus požiūris į gamtą. Dr. Arūnas BALSEVIČIUS, Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stoties direktorius, savo gyvenimo neįsivaizduoja nesusieto su gamta.

– Iš kur visa tai – pasišventimas, užsispyrimas, noras pakeisti pasaulį į gražesnį arba tiesiog išsaugoti tai, kas dar išlikę, nesunaikinta? Juk šiandien, kai žmogus į gamtos šventovę braunasi laužydamas, naikindamas, šiukšlindamas, ar neatrodo pačiam, kad kovojate su vėjo malūnais?

Bus blogai, jei visi galvosime, kad viskas be reikalo. Aišku, vienas nieko nepakeisi ir nieko naujo nesugalvosi. Iš kur pas mane meilė gamtai? Net nežinau, niekas specialiai nerodė, nemokė. Gal aš pats vaikystėje buvau ne toks, kaip visi vaikai, nenorėjau žaisti karo, man įdomiau būdavo miškuose, pievose. Turbūt dėl to baigęs mokyklą ir pasirinkau miškininkystę. Visą laiką mane traukė neaprėpiamas augalų pasaulis, tai ir nulėmė, kad tapau botaniku. Juk mes gyvename gamtoje, tarp augalų. Gaila, kad visuomenės toks vienpusiškas supratimas – aplinkui tik žolės, esame gamtos beraščiai, nors mokame ir skaityti, ir rašyti.

– Taip ir prasidėjo jūsų, kaip gamtininko, kelias?

– Kai grįžau atitarnavęs sovietinėje armijoje, įsidarbinau rajono Gamtininkų stotyje. Ten reikėjo dirbti su moksleivių būreliais, tačiau veiklos turėjome prasimanyti patys. Pati pradžia buvo Žuvintas, kur vykome rinkti herbarų. Neturėjau nei išsilavinimo, nei specialaus pasiruošimo, viską pradėjau nuo nulio. Tačiau per metus išmokau pažinti augalus, daug skaičiau, konsultavausi su specialistais, atradome nemažai nykstančių, saugotinų augalų. Iš pradžių tai buvo tik pomėgis, vėliau tapęs dabartinio herbariumo, kuris yra trečias pagal apimtį Lietuvoje (28 761 augalas), pradžia. Herbariumas – tai kaip augalų katekizmas. Vakaruose – tai prestižas. Ir mūsų miestas turėtų tuo didžiuotis, nes tai ne tik mokslinė, bet ir kultūrinė vertybė.

– Ar veikla apsiribojo tik augalų rinkimu?

– Perėjęs į miesto Gamtininkų stotį, įkūriau botanikų moksleivių klubą „Herba“, važinėjome su moksleiviais į ekspedicijas ir jau 1993 m. pradėjome gauti pirmuosius užsakymus. Tyrinėjome buvusias karines teritorijas, poligonus, vėliau su rajono savivaldybe atrinkome reikalingas teritorijas ir įkūrėme botaninius draustinius. O 1995 m. Moksleivių kūrybos centre įsteigėme gamtotyros laboratoriją, kuri ir buvo dabartinės mūsų Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stoties pradžia.

– O paskui, turbūt norėdamas įgyti daugiau žinių, įstojote į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti biologijos?

– Nepasakyčiau, kad trūko žinių. Gal labiau trūko diplomo. Institute nieko naujo nesužinojau, neišmokau, botanikos mokslas Lietuvoje labai silpnai išvystytas. Ko norėti – botanikų algos mažos, jaunimas išvažinėjo, be to, renkasi kitas profesijas. Visa bėda, kad, išskyrus Vilniaus universitetą, niekas neruošia specialistų, suprantančių gamtosaugos reikšmę. Esame atsilikę šiukšlių rūšiavimo, ekologinės kultūros klausimais. Mes patys stotyje dirbame vos ne vergovės sąlygomis, trūksta lėšų, nepakanka žmonių. Penkiese turime aprėpti ekologinį švietimą, mokslinius tyrimus, kolekcijas, projektus… Sunku viską suspėti. O doktorantūra tai tikrai davė daug: stažuotės užsienyje, geri specialistai, kitoks požiūris.

– Ką manote apie dabartinę šalies gamtosaugą? Gal tikitės, kad nauja valdžia ką nors pakeis į geresnę pusę?

– Visa mūsų gamtosauga, deja, tik popierinė. Per mažai tam skiriama ir lėšų, ir dėmesio. Lietuvoje gamtosauga suprantama tik kaip brakonierių gaudymas. Aš tai vadinu „kolchozine“ gamtosauga – nepasidalija šerno. O kad, pavyzdžiui, suartos Šešupės užliejamos pievos (tokio tipo Lietuvoje yra tik kelios), nerūpi niekam. Išarė ir tokių daugiau nepamatysime. Egzistuoja tik vegetuojančios administracijos, bet nėra realios strategijos, ypač regionuose. O kaip bus ateityje, pamatysime, nors didelių permainų nesitikiu.

– Vienas jūsų reikšmingesnių projektų – municipalinis botanikos sodas Karužų kaime. Ar tiesa, kad jau priimami lankytojai?

– 2006 m. Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stotis įkūrė municipalinį botanikos sodą (kol kas tokį vienintelį Lietuvoje, bet reikia tikėtis, kad geras pavyzdys užkrečiamas). Jis užima 1 ha ploto, yra apie 2,5 tūkstančio augalų, įvairių rūšių ir veislių. Europos šalyse beveik visi didesni miestai turi savo botanikos sodus, kur kaupiamos augalų kolekcijos. Pagal Pasaulio gamtosaugos sąjungos (IUCN) apibrėžimą botanikos sodas yra institucija, palaikanti dokumentuotas gyvų augalų kolekcijas mokslinių tyrimų, apsaugos, eksponavimo ir švietimo tikslais. Mūsų sodas atitinka visus šiame apibrėžime keliamus reikalavimus. Nuo 2007 metų rudens Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stoties botanikos sodas yra oficialiai Pasaulinės botanikos sodų organizacijos (BGCI) registruota botaninė kolekcija, prisijungusi prie šios organizacijos ,,Botanikos sodai, išsaugant augalų rūšis“ programos. Taip pat botanikos sodas yra įregistruotas valstybiniame fitosanitariniame registre. Vykdome sėklų mainus su botanikos sodais iš daugybės pasaulio šalių.

– Bet pasidairius po Lietuvą dažnai atrodo, kad visas gamtosauginis darbas – beviltiškas, jis rūpi tik saujelei entuziastų. Ar nenusvyra rankos nuo vartotojiško visuomenės požiūrio į gamtą?

– Mūsų įstaigos veikla prasminga, nes visuomenei labai trūksta gamtosauginės kultūros. Viena iš mūsų užduočių ir yra naujo požiūrio į gamtą formavimas. Tikiu, kad po kelerių metų žmonių požiūris tikrai pasikeis. Jeigu nebūsi entuziastas ir fanatikas, nieko nepasieksi. Būtinai reikia kažkuo užsiimti, jei ne, tai žmogus tik vegetuoja, darbas – žmogaus variklis. Buvo sumanymas uždaryti mūsų įstaigą, tačiau ši bėda praslinko pro šalį. Anksčiau, pasiūlius ką nors naujo, šokdavo piestu. Dabar savo darbuose mes atmetėme sovietinį botanikos mokslą, kuris buvo ideologizuotas, toji sistema nepasiteisino. Perėmėm čekų, italų, vokiečių patirtį. Mūsų nuostatos skiriasi nuo VU nuostatų, tačiau bendrą kalbą randame. Antra vertus, labai norime prisidėti prie savo miesto gražinimo, nes kol kas skurdūs miesto gėlynai primena sovietinę Rusiją ir Baltarusiją, suformuoti turgaus madų.

– Egzistuoja ir augalų mados?

– Žinoma. Keičiasi ir augalų, aplinkos apželdinimo mados, reikia žengti į priekį koja kojon su laikmečiu. Reikia prisodinti daug gėlių, kad džiugintų akis, ir žmonės palaipsniui įpras prie grožio. Sutikit, kad mūsų mieste labai trūksta estetiškų želdynų, miesto svečius ir marijampoliečius nėra kuo nustebinti.

Kokia dar veikla užsiima jūsų stotis ir pats vadovas?

– Vykdome įvairius projektus. Mūsų projektas „Šachtinių šulinių geriamojo vandens kokybė“ laimėjo pirmą vietą Europoje. Užsieniečiai liko be žado, kaip mes sugebėjome tiek daug padaryti už tokius mažus pinigus. Projektas buvo pateiktas kaip pavyzdys, kaip organizuoti ekologinį švietimą. Susirašinėjame su Milano savivaldybės žaliųjų plotų skyriumi, kuris vykdo projektą „Žaliasis miestas“. Jo tikslas – supažindinti žmones su dar neregėtais gėlių žiedais. Nuolat papildome savo herbariumą, bendradarbiaujame su Žuvinto biosferos draustiniu, Vištyčio regioniniu parku, dalyvaujame projekte „Baltijos aplinkos forumas“ Rusnėje ir Žuvinto rezervate, stebime, kaip kinta pievų ir pelkių augalija, pastaruoju metu kaupiame laukinių vilkdalgių kolekciją. Esu keleto knygų bendraautoris.

Ar lieka laiko kokiam nors širdžiai mielam užsiėmimui?

– Mano darbas ir yra mano pomėgis. Kai turi mėgstamą darbą – ir dirbti nereikia, tai tik malonus užsiėmimas. O šiaip tai namuose turiu nemažą augalų kolekciją, retesnių naminių paukščių rūšių. Tiesa, pastaruoju metu savo kolekciją teko pamažinti, labai brangiai kainuoja jos išlaikymas.

* *  *

Štai toks jis, Arūnas, žmogus, kurio širdyje telpa pievos ir miškai, upės, augalai, netipinis direktorius, pats griebiantis į rankas kauptuką ar laistytuvą, vadovas, nebijantis prisiliesti prie žemės.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Asmeninio albumo nuotrauka.

Nr. 8 (12),2013 m. vasario 23–kovo 1 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite