Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Argentinos–Čilės turas. 2015 m. lapkritis. Stulbinanti gamta ir… Jos Didenybė Šypsena

Argentinos–Čilės turas. 2015 m. lapkritis. Stulbinanti gamta ir… Jos Didenybė Šypsena

 

Didžiąją dalį laiko praleidau Argentinoje ir ši šalis paliko labai gerą bendrą įspūdį. Ekonominio išsivystymo lygis panašus į Lietuvos. Žmonės labai laisvos natūros ir draugiški. Paslaugų teikėjai visur laikėsi žodžio ir buvo punktualūs. Niekas nebandė apgauti. Kainos ir vertės santykis visur labai neblogas. Taksi, įvertinant milžiniškus atstumus, sakyčiau, pigūs, o vairuotojai – lankstūs, organizuoti ir išprusę. Nacionaliniams parkams tariu didžiulį komplimentą – jie įrengti ir organizuoti puikiai. Lapkritį visur pavasaris – lenda šviežia žaluma. Ispanų kalba mane lydėjo kiekviename žingsnyje – su ja vaikščiojom ir važinėjom tiesiog „susikabinę už parankių“. Anglų kalba nuolat sėdėjo ant užpakalinės sėdynės, bet jos pagalbos beveik neprireikė: apsikeitus keliais sakiniais paaiškėdavo, kad man lengviau kalbėti ispaniškai, negu vietiniams – angliškai. Po didžiulę šalį skraidžiau lėktuvais ir jau spėjau pamatyti, kad „Aerolineas Argentinas“ darbuotojai, iškilus problemai, iš karto ima ją operatyviai spręsti kliento naudai, taigi, bravo jiems. Argentinoje su kaupu išsipildė mano noras pasivažinėti su vairuotoju. Kartais tai būdavo taksistas, kartais – viešbučio darbuotojas, tačiau visais atvejais jis man tapdavo ir draugas, ir gidas, ir pašnekovas visai dienai ar dviem. Nuvažiuodavom po kelis šimtus kilometrų per dieną, nuolat šnekučiuodamiesi apie Argentiną arba apie Europą, Lietuvą. Per tokius pokalbius jautiesi tikrų tikriausias savo šalies ambasadorius. Daugumai tų žmonių buvau pirmas ir galbūt paskutinis sutiktas lietuvis. Tuo tarpu turistų iš Vakarų Europos ir Japonijos visur gausu – pagrindiniuose turizmo taškuose vaikšto „grynas internacionalas“. Priešingai negu mano anksčiau aplankytose šalyse, beveik negirdėjau turistų iš Rytų Europos, iš JAV jų man irgi pasirodė mažoka.

Trumpai aplankiau netoli Buenos Airių gyvenančius jau Argentinoje gimusius ir užaugusius gimines, su kuriais turime (turėjome) bendrus prosenelius. Jie nuo jaunystės iki pagyvenusio amžiaus sugebėjo išlaikyti iš tėvų išmoktą lietuvių kalbą, nors Lietuvoje svečiavosi tik visai neseniai.

Čilėje lankiausi tik kelias dienas, tačiau irgi išsivežiau puikius įspūdžius. Šitoj valstybėj matyti kiek didesni turtiniai kontrastai, negu Argentinoj, tačiau ekonominiai panašumai su Lietuva vis tiek jaučiami.

Na, ir ačiū „Lufthansai“, kuri, nuskraidinusi mane į Argentiną, surengė streiką ir jį paskui tvarkingai užbaigė iki to laiko, kai mane reikėjo skraidinti namo. Žino, kada streikuot!

Ten, kur didžiulės erdvės ir atstumai

1Vienas iš labiausiai įsiminusių Argentinos regionų – pietinėje šalies dalyje esanti Patagonija – bekraštės stepės su neaukštais uolėtais kalnais ir gana skurdžia, prie sauso klimato prisitaikiusia augalija. Didžiulės erdvės ir atstumai, po keliasdešimt tūkstančių hektarų turinčios avių fermos ir dėl vaiskaus oro puikus matomumas į tolį. Jeigu kas atsimenate tokius kompiuterinius žaidimus, kuriuose „važiuoji“ su mašina tiesiu keliu per lygumas milžinišku greičiu, o horizonte yra kalnai ir jie praktiškai neartėja – tai čia grynai toks pat variantas. Už 100–150 km esantys 3 km aukščio kalnai, kuriais eina siena su Čile, matosi puikiai, tačiau iki jų dar tenka ilgai važiuoti 130 km/h greičiu. Toks greitis čia leidžiamas, bet, kaip man minėjo taksistas, policijos čia nebuvo daug metų ir greičio niekas nekontroliuoja. Jeigu per 10 minučių kelio sutinki kitą automobilį, tai jau intensyvus eismas. Sakė, žiemą nuvažiuoji šimtus kilometrų ir nesutinki nė vieno automobilio. Reikia turėt patikimą mašiną, nes jei suges – „kelyje liksit stovėt tik Dievas ir jūs“. Pagrindinė avarijų priežastis – dėl monotonijos vairuotojas užmiega ir nuvažiuoja nuo kelio.

Andų priekalnėse

2Viedmos ežero apylinkėse, atvažiavęs į netoli sienos su Čile esantį Ledynų nacionalinį parką (Los Glaciares), El Chalten miestelio prieigose ėmiau lipti į Andų priekalnes. Iš pradžių atrodė, kad maždaug 10 km žiedinė trasa bus labai varginanti, nes užrašai skelbė, kad sunkumas yra „Medium/High“. Tačiau nieko panašaus. Sunkus (status) buvo tik pirmas puskilometris, vėliau galima buvo pasišvilpaujant kicenti, kvėpuoti šviežios augmenijos kvapo prisotintu oru ir stebėti pro šalį slenkančias uolas, Puntuko dydžio akmenis ir atsiveriančius vis naujus vaizdus. Fone nuolat puikavosi >3 km aukščio Fitz Roy kalnas. Už jo esančiame plokščiakalnyje tvyro amžina žiema. Vėliau man pasakojo, kad plokščiakalniu rengiamos 8 dienų ekskursijos sniegynais, pritaikytos ištverme, energija ir finansais trykštantiems žmonėms: einama su gidu, nakvojama sniege ir paklojama 1000 $ už dieną. Lepšiai skrenda sraigtasparniu. Tiek to. Šį kartą pasitenkinau pasibėgiojimu nuosavomis kojytėmis po priekalnes ir atkicenau iki Capri lagūnos, prie kurios jau buvo sugužėję po atstovą iš kiekvienos Vakarų Europos šalies ir keletas amerikiečių. Žmonės gėrė šaltą lagūnos vandenį, fotografavosi, kai kurie buvo pasistatę palapines. Kažkoks geras jausmas: gamta ir visi tokie patys kaip tu – atėję pasižiūrėti jos grožio.

Didingasis Perito Moreno ledynas

3Ten, kur ežeras Lago Argentino susieina su Andais ir išsišakoja, plyti milžiniška lėtai judanti ir skylinėjanti ledo darinių nuošliauža – Argentinos įžymybė Perito Moreno ledynas. Jo aukštis nuo ežero vandens lygio – apie 70 metrų. Į ežerą įsiterpusiame pusiasalyje įvairiuose aukščiuose yra įrengti apžvalgos takai, iš kurių galima apžiūrėti ledyną iš įvairių perspektyvų, taip pat kursuoja laivai, kuriais galima priplaukti prie ledyno leidžiamu saugiu 300 metrų atstumu. Čia nuolat siaučia stiprūs vėjai nuo Andų, tačiau man atvykti pasitaikė išskirtinė, nepaprastai rami ir tyli diena. Apvaikščiojęs apžvalgos aikšteles ir prisidirbęs krūvą „selfių“, užsižiūrėjau į ledyno tolumą, kur ledyno landšaftas kyla į Andus ir sniegynai susijungia su pažeme ištisai plaukiančiais debesimis. Akimis „pri’zoom’inau“ tolumoje esančius kalnų gūbrius, ir mano mintys nuklydo į pusės metų senumo epizodą, kai internete ieškojau, kas mane galėtų virš šio ledyno paskraidinti. Per 80 km nuo čia esančiame El Calafate mieste, kuriame dabar buvau apsistojęs, gyveno toks žmogelis, kuris turėjo sraigtasparnį „R-44“ ir su juo skraidindavo turistus virš ledyno. Atsimenu, jau rašysiu aš jam „e-mailą“ tartis dėl skrydžio, bet dar nuėjau į vietinio aeroklubo FB puslapį pasidairyti. Žiūriu, „koveryje“ yra jo nuotrauka, o „sienoje“ visi jį aprauda ir rašo užuojautas artimiesiems. Pasirodo, išskrido žmogus prieš kelias dienas į kalnus… Patykojo stichija… „Užsidarė“ matomumas… Nesugrįžo… Gamta kartais būna žiauri. Galvoj formavosi įvairūs scenarijai. Baisiausia tai, kad tas žmogus greičiausiai turėjo pakankamai sekundžių ar net minučių, per kurias suvokė, kad turbūt jau nieko nebus…

Nusipurčiau ir mintimis sugrįžau į apžvalgos aikštelę, kur stovėjau. Horizonte ir toliau pažeme plaukė debesys, jungdami kalnus, ledyną ir dangų. Kažkaip pasidarė šalta. Nusiėmęs kuprinę ėmiau ieškotis šiltesnio drabužio.

Pasaulio krašte

4Kita mano stotelė Argentinoje buvo pačiame pietiniame Pietų Amerikos smaigalyje plytinti sala Ugnies Žemė, kurioje įsikūręs labiausiai į pietus nutolęs pasaulio miestas Ushuaia, pelnytai vadinamas pasaulio kraštu. Čia praeina Atlanto ir Ramųjį vandenynus jungiantis Byglio sąsiauris. Už jo matosi Čilei priklausantys kalnai snieguotomis viršūnėmis – Čilės Navarino saloje jau yra tik karinė Puerto Williams bazė, o toliau – Dreiko sąsiauris ir už ~1000 km – Antarktida. Šiose vietovėse klimatas nepavydėtinas. Jau buvo vėlyvas pavasaris, beveik vasaros pradžia, o dienos temperatūra svyravo tarp +7–+10 C ir pūtė stiprus, gūsingas pietvakarių vėjas. Turistus po sąsiaurį paprastai vežiojantys laivai stovėjo prišvartuoti. Pasak vietinių, įprasta vasaros diena – +10–+12 C. Jeigu pakyla iki +17C, tai jau labai šilta. Žiemą – apie 0 C. Visą laiką drėgna. Iš čia startuoja ekspedicijos į Antarktidą.

Pagrindinis mano tikslas čia buvo paskraidyti po Ugnies Žemės kalnus. Deja, bendrovė „Heliushuaia“, eksploatuojanti R-44, nežadėjo nieko gero. Per 2 mano vizito šiame mieste dienas vėjas tai aprimdavo, tai vėl sustiprėdavo, bet visą laiką išliko gūsingas, o vietomis gūsiai siekė net 100 km per valandą. Koordinavom, atidėliojom, bet tinkamos sąlygos visame numatytame maršrute taip ir nesusidarė. Per abi dienas iš pusiasalyje esančio aeroklubo aerodromo nepakilo nė vienas lengvasis aparatas. Teko tenkintis vaizdais pro „Boeing“’o langą, išvykstant iš salos. Mane pavėžino po salą automobiliu, aplankiau šaltą ir banguotą Fagnano ežerą, Ugnies Žemės nacionaliniame parke išbandžiau Pasaulio krašto traukinį, kuriuo senovėje buvo gabenami kaliniai sunkiems darbams į kalnus, o vaikščiodamas po Ushuajos senamiestį visai netyčia pataikiau į vietinio folkloro šventę. Gatvėje grojo ir dainavo nedidelis ansambliukas, šoko tautinėmis spalvomis apsirengę vaikučiai, o renginio vedėjas ugningomis kalbomis stengėsi pakelti miestiečių dvasią. Visi paplojo turistams (vos susilaikiau nenusilenkęs į visas puses), o tada turistai buvo paraginti paploti miestiečiams. Na, ir, žinoma, prisivalgiau avienos ir krabų mėsos – kaipgi šitam krašte be to? Vakare, vaikščiodamas uosto krantine, įsitikinau, kad ryškiausias akivaizdžiai matomas subarktinio pavasario atributas – ilgai nenusileidžianti saulė: 21 val. dar šviesu. Po truputį įsižiebiantys uosto žibintai, tolumoj baltuojantys Čilės kalnai, pasišiaušę sąsiaurio vandenys ir šaltas vėjas nuo Antarktidos sudarė hipnotinę nuotaiką. Pagalvojau, kam nepatinka Lietuvos klimatas, reiks paragint atvažiuoti čia!

Krioklių ir vaivorykščių rojuje

5 (2)Pagaliau aš – šiltuose kraštuose! Perskridęs išilgai visą Argentiną, atsidūriau Misiones provincijoje, pasienio mieste Puerto Iguazu. Tvoskė 35 C karštis su drėgme. Ir tai ne kokį nors vidurdienį, o vakare, nusileidus saulei! Misiones provincija yra Argentinos šiaurės rytuose, įsiterpusi į nišą tarp Paragvajaus ir Brazilijos. Miesto pakraščiu teka upės Parana ir Iguazu. Paranos upe eina Argentinos siena su Paragvajumi, o Iguazu upe – Argentinos siena su Brazilija. Upių susijungimo vietoje galima apžvelgti trijų valstybių teritorijas ir kiekvienoje valstybėje prie upių yra po miestą. Vietiniai gyventojai kalba ispaniškai, daugelis moka portugališkai, o senoji karta dar moka ir senąją Paragvajaus kalbą. Restoranuose kainos nurodomos Argentinos pesais, Brazilijos realais, JAV doleriais ir kartais net eurais. Už 20 km plyti Iguazu krioklių nacionalinis parkas – viena didžiausių krioklių sistemų pasaulyje. Didžioji jo dalis priklauso Argentinai, likusi dalis – Brazilijai. Parką sudaro į daugybę šakų išsišakojusi Iguazu upė, kiekviena šaka krenta kaip atskiras krioklys. Visur veši subtropinės džiunglės, po kurias galima vaikščioti tik įrengtais takais ir negalima maitinti beždžionių ir kitų gyvūnų. Argentinos pusėje įrengta didžiulė virš vandens esanti apžvalgos takų ir aikštelių sistema. Iki jos parko teritorija dar reikia važiuoti dvi stoteles specialiu „Jurassic Park“ stiliaus traukinuku. Nacionaliniame parke praleidau 6 valandas – visą tą laiką vaikščiojau tais takais, fotografavau įvairius krioklius ir maudžiausi jų pursluose. Iš esmės visą laiką vaikštai daugmaž šlapias, tačiau kaitri saulė trenkia beveik vertikaliai ir greitai viską džiovina. Kriokliai fantastiški. Jų dugnas dingsta kylančiuose vandens pursluose. Apačioj šviečia vaivorykštės. Parke daugybė žmonių iš viso pasaulio.

Ypatingos šypsenos fone

6O kalbant apie žmones, tai Puerto Iguazu mieste turėjau vieną įdomią „akistatą“, kuri man paliko ne mažesnį įspūdį negu patys kriokliai. Kai taksistas atvežė mane į palmių apsuptą viešbutį, priėjęs prie registratūros stalo pasisveikinau su už jo stovinčia darbuotoja. Kai mergina pakėlė akis, man iš karto dingtelėjo mintis: „Čia tai grožis!..“ Ir tada ji pasisveikindama nusišypsojo. O, kokia tai buvo šypsena! Tokios dar niekada nebuvau matęs. Tai nebuvo kokia nors profesionali amerikietiška šypsena. Tai net nebuvo panašu į registratūros darbuotojos šypseną. Tai buvo panašu į šypseną merginos, kuri ką tik ant pagalvės nubudo po ilgo ir saldaus miego ir, pamažu grįžtant sąmonei, prisiminė, kokia ji laiminga ir kiek gražių dalykų šiandien jos laukia. Nežinau, ar tai buvo tik šita šypsena, ar dar prisidėjo ir 35 C karštis, bet aš tiesiog išsilydžiau vietoje. Tada susiėmiau ir pagalvojau: „Nu, maladiec viešbučio vadovybė! Žino, ką į „front line“ statyti!“ Tą vakarą aš dar porą kartų ėjau pas tą merginą klausti visokių niekniekių, pvz., ar „Wifi“ veikia su slaptažodžiu, ar be. Ir kiekvieną kartą ji mane pasitikdavo su ta pačia šypsena. Iki dabar prisimenu, su kokia intonacija ji pasakė frazę „sin contrasena“. Maloniausia buvo matyti, kad ji taip šypsosi ne tik viešbučio svečiams, bet ir kartu dirbantiems kolegoms. Vėliau vakarieniaudamas restorane per stiklinę sieną į fojė nuolat stebėjau, kaip ta mergina dirba. Ji man atrodė kažkokia lyg iš kito pasaulio. Paprastai registratūros merginos atrodo super pasitikinčios savimi, pasižymi greitais, kampuotais judesiais, eidamos tvirtai kaukši kulniukais. O jos judesiai buvo visai kitokie – kiek sulėtinti, žingsnis kažkoks plaukiantis, beveik čiuožiantis. Dokumentus ji tvarkė lėtai, atrodė labai susikaupusi. Net uniforma jos buvo kitokia negu kolegų. Ji avėjo itin laisvomis skautiškomis kelnėmis ir marškinėliais, jokių kulniukų. Tarsi būtų prieš minutę atėjusi nuo savo jaukių namų sofos.

Vakare, atsidribus į plačią lovą, man galvoj sukosi daug dalykų. Neapsakomas krioklių grožis, jų šniokštimas, spalvotų fontanų aikštė trijų valstybių pasienyje prie dviejų upių, plaukiojimas tamsų vakarą apšviestame žydrame viešbučio baseine tarp palmių, ką tik gauta informacija apie tolimame Paryžiuje įvykusius teroro aktus ir vakare Prancūzijos vėliavomis nusidažę FB draugų profiliai, ir, žinoma, tos „very very special“ registratūros merginos frazė „sin contrasena“… (Kažkur nukišau to viešbučio sąskaitą, kurioj buvo jos vardas ir pavardė, dabar neberandu. Būčiau bent „feisbuke“ jos paieškojęs).

Kelionė po kalnus: kai ispanų kalba šypsojosi visu savo žaismingumu

7Viešėdamas Čilės sostinėje Santjage, nusprendžiau dalyvauti dienos ekskursijoje į netoliese esančius Andus. Andų priekalnės prasideda vos išvažiavus iš Santjago, o ~50 km nuo miesto jau stūkso Monblano aukštumo viršukalnės. Šį kartą automobilyje jau sėdėjo visa „chebra“ – turistai iš Brazilijos. Ne brazilai buvome tik čilietis gidas ir aš. Siekdamas prisitaikyti prie portugališkai kalbančių brazilų, gidas kalbėjo tam tikru ispanų ir portugalų kalbų mišiniu „portunol“, kurį suprasti man jau buvo gerokai sunkiau negu gryną ispanų kalbą, bet užtektinai, kad būtų galima sekti mintį. Per radiją nuolat ėjo salsos ritmai. Pradėjome kilti į kalnus vingiuotais serpantinais, nuolat keitėsi slėgis, vieną posūkį keitė kitas. Ir čia ispanų kalba man įžūliai šypsojosi į veidą visu savo žaismingumu. „Posūkis“ ispaniškai yra „curva“ ir serpantinuose ženklų su tuo užrašu pristatyta ant kiekvieno kampo – o jų iki kalno viršūnės net 50! Ir visi sunumeruoti, t. y. kiekviena „curva“ turi savo numerį. Paklausiau gido, kam toks posūkių numeravimas. Ogi, sako, tam, kad jeigu nuvažiuotum nuo skardžio, gelbėtojai žinotų, ties kuria „curva“ nusivertei…

Taip besisukiodami užvažiavom net į 3< km aukštį nuo jūros lygio. Esu buvęs ir aukščiau, bet dažniausiai užvažiuodavau gondolomis arba traukiniu, o čia automobiliu! Atvažiavome iki vieno didžiausių ir moderniausių Pietų Amerikos slidinėjimo kurortų Valle Nevado. Iš čia atsiveria vaizdai į aplinkinius kalnus, kurių aukščiausias yra Cerro El Plomo (5434 m). Žiemą, slidinėjimo sezono metu, visą kompleksą dengia sniegas. Dabar, kai pavasaris ir beveik vasaros pradžia, sniegas dengia tik aplinkines viršukalnes, o mūsų lygyje likę tik jo pėdsakai ir didelis purvynas. Kurortas apmiręs. Pavieniai turistai iš viso pasaulio lėtai lėtai (dėl jaučiamo oro trūkumo) vaikštinėja po teritoriją. Visur puikiai veikia greitas, pralaidus, nemokamas, registracijos ir slaptažodžių neprašantis „Wifi“. Užsikorę ant uolų, visi kalbasi su namie likusiais šeimos nariais. Ryšiu pasirūpinta puikiai – jis veikė net gero puskilometrio atstumu nuo pastatų komplekso! Pastatuose įrengtas ne tik viešbutis, bet ir parduodami apartamentai. Vidutinė 50 m2 ploto vertė, anot gido, yra 500 000 USD.

Aš kalnus mėgstu labai. Esu lankęsis įvairiuose kalnuose, tolimiausiuose Žemės kampeliuose. Man patinka, kaip kintant aukščiui keičiasi landšaftas, kaip vasarišką atmosferą papėdėje keičia atšiaurus žiemiškas oras ir amžini sniegynai viršuje. Ypač patinka drėgno oro, žalumos ir uolienų kvapo mišinys. Daro įspūdį atstumai, masteliai, toliai. Smagu vaikštinėti priekalnėmis ir gerėtis vis nauju kampu atsiveriančiomis baltomis viršukalnėmis.

Tačiau turiu pripažinti, kad dideliuose (3 km< ) aukščiuose keliauti, o tuo labiau į stačius šlaitus lipti nuosavomis kojomis – ne man skirtas užsiėmimas. Kam save taip išnaudoti? Yra gondolos, kitas transportas, blogiausiu (arba – geriausiu) atveju – aviacija. Taigi, ramia širdimi palieku tuos žygius entuziastams, o aš geriau atsisėsiu kalnų restorane ir, veidu į viršukalnę, suvalgysiu ką nors skanaus.

Ir pabaigai – šilčiausias bei turiningiausias susitikimas

8Vieną vakarą Santjage, Vitacuros bendrosios aviacijos aerodrome, likimas man padovanojo susitikimą su vietos pilotu Sebastianu. Tai buvo žmogiškąja prasme šilčiausias ir turiningiausias susitikimas per visą šį mano Argentinos–Čilės turą. Sebastianą seniai pažinojau iš „Youtube“, taigi, man lankantis šitame pietiniame pasaulio krašte, pagaliau buvo proga susitikti. Per savo aviacinę karjerą Sebastianas pilotavo įvairius orlaivius, pradedant laisvo skrydžio skraidyklėmis ir sklandytuvais ir baigiant turbininiais aparatais R-66 ir TBM850. Tą vakarą jis ruošėsi skristi į gretimą aerodromą tvarkyti reikalų ir dosniai pakvietė mane skristi kartu. Per praėjusį savo Ramiojo vandenyno turą, Australijoje, buvau skraidęs R-44 su stūmokliniu varikliu ir man tas aparatas paliko nuostabų ir labai ergonomišką įspūdį, o Sebastiano R-66 su turbininiu varikliu yra naujesnės kartos, įvairiais atžvilgiais pranašesnis aparatas. Nelįsdamas į technines detales, pasakysiu, kad skrydis sraigtasparniu, o tuo labiau tokiu manevringu, man visada yra magiškas, kaip ant stebuklingo kilimo – pakyli iš vietos ir skrendi. Šitas sraigtasparnis taip pat buvo ir tyliausias iš visų, kuriuose man teko būti (skrisdamas visada minutei nusiimu ausines realiam triukšmo lygiui išbandyti, nes po tom garsą aktyviai slopinančiom ausinėm tylu kaip po šluota, gali dangus griūti ir nesureaguotum.

Turėjau progą iš oro pasigėrėti vakarinio Santjago panorama, miegamaisiais rajonais su daugybe baseinų prie namų, gretimais kalnais. Skrisdami visą laiką kalbėjomės. Taip sakant, susiėjo du aviacijai „prijaučiantys“ žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių…

Darius DAVAINIS

Autoriaus nuotraukos.

12341252_1651302665149596_8254717542647273186_n 12341261_1650700748543121_3356476614233504751_n 12341280_1651005111846018_1232835126767630005_n 12341561_1650700671876462_4214974080329634066_n 12342411_1652809791665550_4805918984559203425_n 12342429_1651006555179207_3470188454874594499_n 12345443_1652534895026373_6848975315317737235_n 12345604_1652535045026358_693487353970036098_n
lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

2 komentarai(-ų) “Argentinos–Čilės turas. 2015 m. lapkritis. Stulbinanti gamta ir… Jos Didenybė Šypsena

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE