Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Ar tu girdėjai kalbančius medžius?

Ar tu girdėjai kalbančius medžius?

 

luanaRuduo, žiema, pavasaris ir vasara

Ruduo, žiema, pavasaris ir vasara
Tu ne viena – tau medžiai seka pasaką

Ar tu regėjai verkiančius medžius?
Regėjau. Jie kiekvieną rudenį pravirksta –
Nudažo žemę ašarų lietus,
Nors spalvos po dienos purve pradingsta.

Ar tu lytėjai medžių tobulą nuogumą?
Lytėjau. Jie dvelkia dieviškąja nekaltybe
Ir primena glamonių nepažinusį dar kūną,
Jau ieškantį,bet bijantį pajust aistros saldybę.

Ar gėrei medžių žydinčių tu kvapą?
Taip. Gėriau. Skonio to dar ir dabar
Pamiršti negaliu.
Jie numalšino troškulį tuomet,
Kai netekau tavųjų bučinių.

Ar tu girdėjai kalbančius medžius?
Girdėjau. Jie trumpiausią naktį
Metuose prabyla –
Jie pasakoja apie lobius žemėje užkastus
Ir apie tai, ką per dešimtmečius yra patyrę.

Ar tu žinai, kad  medžiai niekad neišduos,
Kad jie vieninteliai be priekaištų sutiks tave, paguos,
Kad jie paslėps ir nuo žmonių, ir nuo audros?

Žinau. Todėl kas kartą vėl grįžtu pas juos.

 

Kasdienybės prozoj

Kasdienybės prozoj
Pamiršęs jausmus
Įsisupęs į pilką apsiaustą
Paraitojęs šlapio asfalto skvernus
Pro tave, pro mane
Pražingsniuoja gatve abejingas žmogus
Jis nei blogas, nei geras
Nei linksmas, nei liūdnas
Tau netrukdo gyvent
Nors atrodai jam „čiūdnas“
Jis seniai jau ištirpo minioj
Gali pykti ant jo, gali šaukti
Jis pavargo stebuklo laukti
Ir nors sakoma „niekad nėra per vėlu“
Bet geriau (ir lengviau)
Kuomet viskas ateina
Savo laiku

 

Vakar mąsčiau apie kapus…

Vakar mąsčiau apie kapus…
Apie skubančio, lekiančio šuoliais
nesutramdomo gyvenimo virpulį,
apie tiesą, paslėptą senuos labirintuos,
apie akmenis, slegiančius irstančius kūnus,
ir takus, artimųjų išmintus.

Vakar mąsčiau apie kapus.
Ir be baimės, be liūdesio, skausmo,
be noro vėl gimti
priimu mano namuos bežengiančią
ramybe alsuojančią mirtį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite