Penktadienis, spalio 19, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Ar tolerancija yra tik vertybė, o gal – priešingai – net ir blogybė?

Ar tolerancija yra tik vertybė, o gal – priešingai – net ir blogybė?

 

Lapkričio 16 -oji –  Tarptautinė tolerancijos (lot. tolerantia – kantrybė) diena. Ji minima nuo 1995 m. UNESCO sprendimu. 1996 m. šią šventę minėti paskatino ir Jungtinių tautų organizacija. Šią dieną skatinama atkreipti visuomenės dėmesį į skirtingų nuomonių, skirtingų tautybių žmonių, sergančiųjų ir turinčių problemų (alkoholio, narkomanijos), toleranciją. Įvairiose šalyse organizuojami renginiai, skirti ugdyti toleranciją, pakantumą, gebėjimą suprasti kitus, kantrybę.

 „Mūsų savaitė“ savo pašnekovų šia proga klausė: ar jums teko realiai susidurti su tolerancijos stoka? Kokiomis aplinkybėmis, kaip? Kaip jūs manote, ar toleranciją būtina ugdyti? Ar visais atvejais privalome būti tolerantiški? O gal yra situacijų, kada tolerancija yra ne vertybė, o – priešingai – blogybė?

Jurgita MOROZAITĖ (Vilkaviškis):

5– Užimant vadovaujančias pareigas, neišvengiamai tenka  bendrauti su daugeliu žmonių, kurie turi  skirtingus  požiūrius, nuomones, bendravimo stilius. Manau, kad  kiekvienas norime būti gerbiami, kokie esame, bet    pirmiausia turime gerbti ir suprasti vienas kitą. Tolerancija  nėra įgimtas dalykas. Norint ją išsiugdyti, reikia kantrybės  ir sumanumo. Verta pastebėti, kad Lietuvos žmonės dar  labai netolerantiški. Jie smerkia kitaip mąstančius, kreivai  žiūri į neįgalius žmones, piktinasi kitų religijų pasekėjais.  Jeigu mes būsime pakantesni vieni kitiems, stengsimės  išklausyti priešingą nuomonę, joje įžvelgdami teigiamus  aspektus, tai bendrauti ir sutarti įvairiais klausimais bus  kur kas paprasčiau. Mūsų aplinkoje pagrindinė daugelio žmonių problema – kantrybės trūkumas, per didelis noras išreikšti save, nepaliekant erdvės kito žmogaus nuomonei. Taigi stenkimės būti tolerantiškesni ir pakantesni vieni kitiems.

Vaidas KARPAVIČIUS (Marijampolės sav.):

2 – Tolerancija – slidus dalykas. Kvailai gaunasi, kai tu  kažką toleruoji, o tas kitas tavęs – ne. Pavyzdžiai prieš  akis: mes galime būti iki absurdo pakantūs ir tolerantiški  įvairiems savo tikslų siekiantiems teroristams, tačiau iš jų  tolerancijos – nulis: paklusk arba žūsi. Realiai tolerancija  yra įmanoma tik tarp tas pačias vertybes turinčių individų.

 

 

 

 

Birutė GRAJAUSKIENĖ (Šakių raj.):

1 – Išgyvenau sunkų periodą. Teko susidurti su sunkia liga.  Susitaikyti pačiai buvo sunku. Tų žmonių, kurie ir gatvėje  galėjo visko klausinėti, nesmerkiau. Tik suvokiau, kad  mane supo ne tie žmonės. Mūsų krašto bendruomenėje  yra dažnas reiškinys nepaisyti kito nuomonės.  Nepagarba ir išankstinis nusistatymas, etiškumo stoka  mus tik skaldo. Ugdymo procesas turi prasidėti šeimoje,  mokykloje.

 Pagal dabartinę situaciją tolerancija nėra vertybė. Būtina  siekti, kad skirtingi žmonės  išmoktų pripažinti skirtumus  ir atsikratytų išankstinių nusistatymų.

Edita SNAPKAUSKIENĖ (Kalvarija):

 3– Man pačiai susidurti su diskriminacija neteko. Tačiau  dėl tolerancijos turiu savo nuomonę: toleruoti reikia,  tačiau privalo būti ribos. Sakykime, dėl netradicinės  lytinės orientacijos: viskas gerai, kai homoseksualūs  santykiai nėra viešinami perdėtai (eisenos, tokių santykių  demonstravimas viešosiose vietose). Dėl rasės, amžiaus,  lyties – turi būti tolerancija ir supratimas.

 

 

 

Šarūnas MARTIŠIUS (Marijampolė):

4 – Taip, su tolerancijos stoka teko susidurti ir ne vieną, ne  du kartus. Deja, bet su šiuo „fenomenu“ galima susidurti  bene kasdien, jei tik akylai į visas puses dairysiesi.  Dažniausiai man sutinkamos netolerantiškumo apraiškos  yra religija ir kitokių pažiūrų nepripažinimas. Tarkime, aš  nesu toks „pabažnas“ katalikas, t.y. tas tradicinis,  „šiaudinis“, bažnyčioje apsilankantis tik keletą kartų per  metus. Tuo tarpu savo aplinkoje turiu itin religingų  žmonių, kuriems negaliu net anekdoto ar šiaip ką „ne į  temą“ pasakyti religijos tema. Aš privalau toleruoti, tačiau  jie manęs šiuo klausimu visai netoleruoja ir dėl to dažnai  tenka užsitraukti jų rūstybę.

Kalbant apie amžių: jaunas darbe – blogai, senas miesto aplinkoje – dar blogiau, jau nematau priežasties, kodėl, kas ir kaip. Kol kas tai yra pati opiausia netolerancijos apraiška, kada su jaunu žmogumi „nesiskaitoma“ darbe, nuvertinami jo gebėjimai, o senjorai parduotuvėse, už vairo ar prekybos centruose yra užgauliojami kaip „gyvenimo stabdžiai“ ir pan.

Mano įsitikinimu, privalome išlikti tolerantiški. Pats save galėčiau priskirti prie liberalaus pasaulio suvokimo žmonių, todėl manęs nežeidžia nei gėjai/lesbietės, nei kitos tautybės asmenys, nei politinės pažiūros ar pan. Būna atvejų, kada kartais „prasimuša“ šioks toks pyktis ar apmaudas, tačiau tuomet visada pagalvoju: juk tai manęs neliečia tiesiogiai, ir tuomet į bet kokią situaciją žiūriu pro tam tikrus tolerancijos „akinius“.

Iš tikrųjų reikia tikrai būti tolerantiškiems. Jei ne 100%, tai bent jau arčiau šios ribos, nes šiuo metu esame gana giliame dugne…

Bet vis tik tolerancijos „žaliai šviesai“ galėčiau pritaikyti seną posakį: kas per daug, tas nesveika. Būtų nelogiška, jei toleruotume vagystes, smurto apraiškas, karus ir kitus blogus socialinius reiškinius. Viskam yra ribos. Tačiau paprastai, žmogiškai ir buitinei tolerancijai, manau, negali būti jos „lubų“, t.y. jos negali būti per daug.

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninių albumų nuotraukos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.