Pagrindinis > Toli - arti > Tradicijos > Apie senus laikus ir Užgavėnes Kazlų Rūdoje

Apie senus laikus ir Užgavėnes Kazlų Rūdoje

 

Antroje XIX amžiaus pusėje, XX a. pradžioje (per Kazlų Rūdą 1861 metais buvo nutiestas geležinkelis) į šį dar mažai apgyvendintą kaimelį pradėjo kraustytis žmonės iš Zanavykijos (Šakių krašto), nuo Vilkaviškio, nuo Kauno pusės, iš aplinkinių kaimų ar net tolimesnių kraštų, ieškodami darbo ar pastogės. Juk laukininkams (ūkininkams, dirbantiems žemę) niekada nebuvo lengva, ypač jei šeima didelė – vaikams reikėjo dalis išmokėti, dukroms kraitį suruošti. O miškas maitino žmones: čia ir grybai, ir uogos, ir vaistažolės, ir žvėrys, ir medžiai namo statybai. Taip pamažu iš visų Lietuvos kraštų, net iš Gudijos suvažiavę žmonės kūrė Kazlų Rūdą. Dabartinė Vytauto gatvė buvo centras, iš kurio tolyn į girią bėgo siauros gatvelės su mažais mediniais nameliais.

 Tarpukaryje iš Vilkaviškio apskrities kartu su tėvais į Kazlų Rūdą atsikėlė vienturtė Marija (gaila, jau iškeliavusi Amžinybėn…). Ji daug gražių dalykų papasakojo apie tuos laikus, kai Kazlų Rūda buvo tik mažas kaimelis. Pasak Marijos, į Kazlų Rūdą iš visur susibėgę žmonės nelabai mėgo švęsti, linksmintis, bendrauti, jiems daugiau rūpėjo darbas ir uždarbis. Pirmąją metų šventę po šv. Kalėdų ir Naujųjų – Užgavėnes bandydavo švęsti, tačiau miestelėnai į persirengėlius kreivai žiūrėdavo: „Nerimti, veltėdžiai, ubagai, pasipelnyti nori…“ Orūs miestelio žmonės likdavo namuose, stebėdami „artistų“ eitynes. Jos prasidėdavo po pietų. Eidavo tie žmonės, kurie tikėdavosi ką nors gauti – maisto, blynų, pinigų… Susitaria keli vyrai ar moterys, sudaro būrelį iš 3–5 žmonių, o drąsesnis ir iškalbingesnis imasi vadovauti. Juos čia vadindavo č i g o n a i s – ne ž y d a i s, nes Kazlų Rūdoje žydų ir taip buvo pilna, žmonės jų bijodavo, noro pasišaipyti nekildavo, nes šios tautybės žmonės turėjo parduotuves (o jose ir skolon prekes duodavo), buvo darbdaviai. Lietuviai dirbo jų fabrikėliuose, lentpjūvėse. Pavyzdžiui, žydas Solskis Jūrės kaime turėjo lentpjūvę, malūną, aliejinę, vasarnamį. Tad užteko per Užgavėnes čigonų, velnių bei visokių kitokių svieto perėjūnų. Persirengėlių eitynėse dažniausiai dalyvaudavo vyresni žmonės, vaikai ir jaunimas nebuvo tokie drąsūs kaip dabar. Būdavo, vyrai moterimis persirengdavo ir atvirkščiai. Patys gamindavosi kaukes, rengdavosi įvairiais skarmalais, labai mėgdavo „puoštis“ visokiausių spalvų gofruotu popieriumi. Išradingiausieji padarydavo Užgavėnių kostiumą iš… čirvinių blynų, pušies ar eglės „skujų“ (kankorėžių), o „gaidžio“ kepurę – iš popieriaus, plunksnų. „Čigonai“ išsiversdavo kailinius, susiverždavo pančiu, prie skrybėlės pritvirtindavo plunksną, o veidus išsipaišydavo anglimi. Kai kurie prisirišdavo linų barzdas. Atėję į namus „čigonai“ šokinėdavo, vikrumą, miklumą rodydavo. Jei kas palubėje pakabinę dešras laikydavo – numušdavo su rimbais. Iš senmergių ir senbernių „šidydavosi“: „Tu nesiženiji, po smerties turėsi po kalnus ožkas ganyti“, – sakydavo senberniui. Jei šis pavaišindavo degtine ar kokiu skanėstu, tai ir senbernis geras būdavo. „Čigonės“, pasipuošusios gėlėtomis skaromis, šokdavo, „varažydavo“ jaunoms merginoms už į delną įdėtą saldainį ar porą centų. Kartais su „čigonais“ eidavo „elgetos“, „giltinė“, „šyvis“. Įėję į kambarį per suolą peršokdavo, vadindami šį veiksmą „šyvio šokdinimu“. „Čigonai“, veidus anglim išsipaišę, mėgdavo su mergom bučiuotis, mokėjęs groti lūpinę armonikėlę virkdydavo, o kitas „čigonas“ šokdavo. Prieš karą Kazlų Rūdoje labai madinga buvo lūpinėmis armonikėlėmis groti (jas armoškėmis vadino).

Kokios Užgavėnės be Lašininio ir Kanapinio? Jie labai muštis mėgo (ir dabar tai smagiausias jų darbas) ir varžėsi, kuris kurį nugalės. Lašininis – žemas, storas, su „paduška“ ant pilvo, o Kanapinis – liesas, vikrus, jis ir nugalėdavo. Kitokių šios šventės personažų – daktarų, vaistininkų, vengrų, malpų (beždžionių), žydo vaikų, Gavėno, Užgavėnių diedo – Kazlų Rūdoje nebuvo, net ir apie būsimą derlių nespėliodavo, neburdavo, nes kokie linai, kokie javai girioje, ant p i e s k o s ?!

Žmonės mūsų krašte kalbėdavo, kad per Užgavėnes reikia valgyti vieną kartą: ryte pradedi, o vakare, prieš miegą, baigi. Du vyrai susitikę kalbasi: „Kiek kartų valgei per Užgavėnes?“

Kaimynas atsako: „Kokia dešimt.“ – „O aš tai vieną – nuo ryto kai pradėjau, vakare pabaigiau…“

Per Užgavėnes būtinai valgydavo riebius mielinius blynus: „Reikia riebiai privalgyti, kad per gavėnią nereikėtų valgyti.“ Tačiau kas iškęs iki šv. Velykų nevalgęs – tad pirkdavo pas žydelį pusbačkį labai riebių silkių (jas vadino šmalcovkėmis), pusmaišį sėmenų sumaldavo aliejui, turėdavo bulvių, raugintų kopūstų ir nemirdavo iš bado. Labai mėgo bulves, raugintus kopūstus su cibuliais ir sėmenų aliejumi.

Po Užgavėnių linksmybių – Pelenų diena. Rimti žmonės eidavo į bažnyčią galvas pelenais barstyti, o linksmi vyrai „dantis išsiplaudavo“ – per gavėnią mėsos negalima valgyti. O juk vakarykščios dienos meniu buvo toks: ryte – lašinių „šmotas“, kiaušinienė, pietums – kopūstienė su mėsa ar virtais lašiniais, vakarienei – riebūs blynai. Ir kuo tuos dantis plaudavo? Taigi degtine! Tačiau nerekomenduojame visiems linksmų vyrukų pavyzdžiu sekti, juk Pelenų dieną jau prasideda gavėnios pasninkas. Žmonės kalbėdavo, kad Užgavėnės – pavasario pradžia. Tačiau tik ne šiemet – juk pats žiemos smagumas!

Taigi tokie papročiai buvo mūsų krašte ir neverta nieko naujo kurti, išradinėti…

P. S. Straipsnyje yra tarmiškų žodžių – nesistebėkite, juk 2013-ieji – Tarmių metai, tad pratinamės savo krašto kalba šnekėti, o Višakio Rūda – tai riba tarp kapsų ir zanavykų.

Vitalija FILIPOVA

Kazlų Rūdos kultūros centro archyvo nuotrauka.

Nr. 5(9), 2013 m. vasario 2–8 d.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.