Trečiadienis, gruodžio 19, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Apie matymą („Planetos „Žemė“ auditas“ tęsinys)

Apie matymą („Planetos „Žemė“ auditas“ tęsinys)

 

(Į pradžią)

Turiu pasakyti, kad šioje planetoje tiesiogiai mato visi. Nes taip jie buvo sutverti. Tik štai žmonės patys sau užsidengė akis. Save įtikino, kad negali matyti, o tai, ką mato, tėra haliucinacijos ar fantazijos projekcijos. Taigi tik dvikojai apvalkalo nešiotojai susitarė nematyti, o visi likusieji, nesvarbu, ar keturkojai ar sparnuočiai, mato. Vieni daugiau, kiti mažiau, kiti savotiškai, bet mato.

Šuo budistas – egzorcistas

Turiu ypatingą šunį. Labai gudrus ir veislinis šuo. Jis – Lietuvos „lenciūginių“ veislės keturkojis draugas. Kaip tikras budistas, jis visą savo gyvenimą paskyrė tuštumos ieškojimui. Kaip ir kai kurie žmonės, kurie Rytuose nusiskuta plikai, apsivelka rudais arba oranžiniais drabužiais ir paskiria savo gyvenimą tuštumos paieškoms. O mano šunelio uolumas atsipirko su kaupu: jis rado tuštumą. O rado tuštumą jis būdoje. Ir tą tuštumą užpildė savimi. O kitą savo gyvenimo tuštumą, kurią jis dažnai randa savo dubenėlyje, užpildau aš. Taip ir tapo tas šunelis būdistu, arba budistu… Taigi tas nuo gimimo rudais drabužiais apvilktas budistas turi savo misiją. Jis loja ant vėjo, ant debesų, ant laukų. Pažiūrėjęs pamatau, kad tas lojimas nėra be pagrindo. Jis loja žiūrėdamas į laukus, kur nieko nėra. Ir kaip tas budistas rado savo pašaukimą? Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Šunelis tiek lojo, tiek draskėsi, kad net tris kartus ėjau žiūrėti, kas ten darosi. Ir vis nieko nerasdavau – jokio objekto, verto tokio triukšmo. Net pabariau tuštumos realizatorių, kad jis skalija be reikalo. Tada atėjo į galvą pažiūrėti kitaip – tiesiogiai. Tik tada pamačiau tų aliarmų kaltininkus. Pasirodo, netoliese namo sklypo ribos slankiojo beapvalkalės tarpdimensinės būtybės, o šuo jas matė ir vijo lauk nuo jo prižiūrimos teritorijos. Tada būdistas šeimininko buvo giriamas, ir jo bliūdelio tuštybė tą dieną surado papildomą pilnatvę. Ir jo naujasis vardas pasipildė dar vienu žodžiu – budistas – egzorcistas. Keturkojai gyvūnai moka ne tik matyti, bet ir mintis ar intencijas skaityti. Jie atskiria piktus ar blogus žmones. Tiksliau, ne pačius žmones jie identifikuoja, o tuos sutvėrimus, kurie ant žmonių jodinėja ir juos valdo. Taigi viršininkas, pasiuntęs mane į šią paskirties vietą, aprūpino mane ir puikiu mokytoju – vienuoliu būdistu. Geras mokytojas: jis visada geros nuotaikos, visada laukia bei pasitinka ir grįžusį namo pasveikina džiaugsmingu amsėjimu. Jis mane išmokė dar ir savo kalbos. Aišku, iki detalių suprasti jo kalbos neįmanoma, bet susišnekėti galima. Keturkojų kalba susideda iš trijų dalių: 1) neverbalinė (kūno judesiai, uodegos padėtis ar vizginimo dažniai iškalbūs it Morzės abėcėlė); 2) lojimas ir lojimo intonacijos (liūdnas, džiaugsmingas, įspėjantis, barantis, besiskundžiantis lojimas ir t.t.); 3) telepatinis intencijų ar jausmų transliavimas. Pokalbis su šunimi panašus į lietuvio pokalbį su Vilniaus lenku – tuteišu. Kiekvienas kalba savo kalba ir vienas kitą gerai supranta. Taigi yra trys būdai, ir šiais trimis metodais keturkojai, „lenciūginių“ veislės atstovai, pavilgę savo uodegas į fantazijos rašalą, gali rašyti romanus. Bet jiems, keturkojams istorijų pasakotojams, reikia dvikojo vertėjo, kuris gali tiesiogiai matyti, girdėti, jausti ir išversti į dvikojų kalbą.

Tiesioginio matymo – pajautimo būdai

Žodžiai „matymas“, „regėjimas“ yra gan klaidinantys. Na, žodis „aiškiaregys“ apibūdina, kad būtybė su apvalkalu mato tiesioginiu būdu. Bet tai nėra matoma tik akimis. Iš tikrųjų matoma keliais būdais vienu metu. O jų yra šeši ar dar daugiau. Štai tie tiesioginio matymo (pajautimo) būdai:

1. Matymas, kai matoma akimis tiesiogiai. Taip matomos ir kitos būtybės, kurių nematome paprastuoju būdu, matomi ryšiai tarp žmonių, matomos ligos, žmogų apnikę dvasiniai parazitai ir t.t.

2. Klausymas, kai žmogus gali girdėti tai, kas dedasi paralelinėje dimensijoje. Galima girdėti dangiškąją muziką, nuostabiausius kūrinius. Oi, kad mokėjus juos užrašyti ir sudėti į partitūras! Iš karto jie taptų pasaulinio lygio hitais. Tarp kitko tie žymieji praeities kompozitoriai taip ir darė. Jie nurašinėdavo muzikas, kurias girdėdavo „ten“,  ir tapo labai žymiais. Tas klausymas labai panašus į radijo imtuvo klausymą, tereikia išsirinkti reikiamą dažnį, susirasti reikiamą „radijo stotį“ ar transliuotoją. Vieną kartą susiradus tą stotį, ji įsimenama ir panorėjus vėl grįžtama prie jos. Tik tų transliuotojų „ten“, lyginant su šios žemės radijo  dažniais, kurie apsiriboja FM ar AM, yra milijardai ar dar daugiau. Galima girdėjimo būdu girdėti ir kitų žmonių mintis. Nors iš tikro žmonės ir girdi abiem būdais, tik visų būtybių žodžius identifikuoja kaip savo mintis. Didžiausias sunkumas, vystant tiesioginį klausymą, – tai svetimų kalbėtojų minčių atskyrimas nuo savųjų.

3. Uostymas – tai dar vienas būdas tiesioginėmis pajautomis. Galima užuosti dalykus, kurie yra trijų matavimų rėmuose (pvz., gėlių, maisto, kvepalų kvapas). Bet tiesioginiu būdu uostant galima užuosti ir tuos kvapus, kurie yra „anapus“, arba paralelinėje dimensijoje. Tokiu būdu labai ryškiai galima užuosti žmogaus energetinius parazitus ar ligas. Tiesioginiam uostymui nereikalingi fizinio kūno uoslės receptoriai. Sakykime, jie netgi trukdo. Jei žmogus visiškai neturi uoslės, jis gali daug greičiau išmokti uostyti tiesiogiai. Žiloje senovėje gydytojai buvo ruošiami ir mokomi šio diagnostikos būdo. Jie tik įėję į ligonio kambarį galėdavo tiksliai diagnozuoti ligą ir jos priežastį, vien pauostę ligonio kambario orą. Na, o  dabar tiesioginį uostymą ar matymą pakeitė tonas sveriantys ir mintantys elektra diagnostiniai prietaisai.

4. Skonis. Šis pojūtis vadinamas atskiru, bet aš jį iš dalies priskirčiau prie uostymo. Nes mes skonį jaučiame daugiausia uoslės pagalba. Bet yra ir išskirtinumų. Tiesioginio skonio pajautimo būdu mes galime jausti maisto energetinę struktūrą. Galima jausti, kuo „užkrautas“ maistas. Reikia įrodymų? Tarkime, kokioms keturioms šeimininkėms paduokime tą patį receptą ir tuos pačius produktus bei paprašykime jas tiksliai pagaminti patiekalą. Ir kas gautųsi? Vienodi patiekalai? Štai ir ne! Tie patiekalai gautųsi skirtingų subtilių skonių. Kodėl?  Todėl, kad kiekviena šeimininkė – atskira kurianti būtybė, ir ji į patiekalą įdeda dalelę savęs. Kitaip sakant, skirtingai struktūruoja patiekale esantį vandenį. Na, taip pat yra žinoma, jog raganos ar piktosios burtininkės gamina viralus pagal užsakymą, su tam tikru „įdaru“, kitaip sakant, energetiniu įdaru. Ir suvalgius tokį patiekalą, tas „įdaras“ įsiskverbia į žmogaus energetinę struktūrą ir ją nuodija apkrėsdamas visokiais parazitais. Taigi tiesioginio skonio pajautimo būdu galima jausti tuos įdarus ar kitus panašius darinius.

5. Lytėjimas, arba pajautimas per prisilietimą. Galima rankomis jausti šilumą, šaltį, kietumą, minkštumą, švelnumą, šiurkštumą ir t.t., bet tai tik šio trijų matavimų pasaulio pojūčiai. Bet rankomis galima jausti ir tiesioginiu būdu. Galima rankų pagalba diagnozuoti ligas, įvairiausius uždegimus ir t.t. Lytėjimo pagalba galima „matyti“, persmelkti kaip rentgenu visą žmogaus organizmą, kaulus, raumenis, vidaus organus. Daugiausiai diagnostika daroma be prisilietimo, kad netrukdytų fizinio kūno pojūčiai. Daugelis tai apibūdina kaip „matymą rankomis“. Bet ir ne tik rankomis. Iš tikro tai mes nuskaitome informaciją visu kūnu, arba, kaip sakoma Rytuose, – visomis „čakromis“.

6. Žinojimas – tai būdas, išeinantis už žemiškųjų trijų matavimų ribų. Jis neturi projekcijos trijuose matavimuose, tai išskirtinai tik tiesioginio pajautimo būdas. Tai technika nuskaityti informaciją iš taip vadinamo „masinio informacinio lauko“. Na, aš tai vadinu tikruoju internetu. Jei „google‘e“ daug gali rasti, bet tikrai ne viską, tai tikrajame „internete“ yra tikrai viskas. Ten, kaip ir „google‘e“, reikia mokėti ieškoti. Yra specifiniai informacijos ieškojimo būdai. Ir tai galima gan nesunkiai išmokti. Tai mokėjo daryti daugelis šios planetos žmogiškų apvalkalų nešiotojų. Tokie žmonės kaip Archimedas, Leonardas Da Vinčis, Nikola Tesla ir kiti. Yra tam tikri būdai paduoti užklausą į tikrąjį „internetą“. Po to, priklausomai nuo to „interneto plano“, gauni atsakymus. Jei planas geras, gauni greitai, jei prastesnis – reikia palaukti. Atsakymai pareina suarchyvuoti tokiais paketais, kurie išsiskleidinėja žmogaus galvoje ir mąstyme lėtai, priklausomai nuo mąstymo greičio, kuris kiekvieno labai skirtingas. Kai tas paketas išsiskleidžia, atsiranda toks jausmas, kad „žinai ir iš kur – nežinai“, paprasčiausiai žinai ir tiek, ir nekvaršini sau galvos, iš kur ir kaip. Arba užklausta informacija ateina lyg žaibas. Iš niekur tik „dzingt“ mintis, ir še tau atsakymas į kažkada padarytą užklausą. Žmogui patobulėjus, atsakymai gaunami iš karto, „realiuoju laiku“.

Laikykitės Gamintojo instrukcijų!

Šiais visais būdais galima ne tik diagnozuoti ar nuskaityti informaciją, bet su kiekvienu iš būdų galima atlikinėti ir kažkokius veiksmus: gydyti žvilgsniu, gydyti prisilietimu ar be prisilietimo, užuosti problemą ar paskleisti aromatus, žinoti arba perduoti žinojimą. Visi jutimo būdai turi dvipusį ryšį ir jautimui, ir veikimui. Žmonės nebūtinai gali matyti tiesioginiu būdu visais šešiais būdais, dažniausiai sutinkami išvystę vieną arba du būdus. Bet tai tik dvasinio išsilavinimo reikalas. Juk ne visi šioje žemėje inžinieriai ar chirurgai. Yra ir valytojų ar grioviakasių. Taip ir dvasinis išsilavinimas visų skirtingas. Bet tai nereiškia, kad negali kiekvienas naudotis visais pojūčiais. Aš manau, kad kiekvienas žmogus gali tai išmokti. Reikia į tai įdėti truputį laiko ir darbo. Prisiminkime, kiek darbo buvo, kol išmokome skaityti. Pirmiausia mokėmės atskirai raides. Kiekvieną raidę palygindavome su paveiksliuku:  „U“ – tai upė, „N“ – tai namas ir t.t. Kiek darbo buvo sujungti visa tai į skiemenis, kaip sunku buvo perskaityti žodį, o sakinys buvo išvis kažkokia utopija. Pradedi skaityti sakinio pradžią, apie vidurį užmiršti, kuo sakinys prasidėjo, o sakinio gale išvis nieko nesuprasdavai, apie ką čia buvo kalbama išvis. Bet ilgainiui tobulėjome, o dabar tekstus skaitome intuityviai, net „neprisiliesdami“ akimis prie atskirų raidžių, tik užmesdami akį perskaitome žodį. Bet kiek tam reikėjo laiko??? Och, kad žmonės tiek laiko skirtų dvasiniam lavinimuisi… Juk žodis „ekstrasensas“ – tai sudurtinis žodis. Extra Sense, kur extra anglų kalboje reiškia "pridėtinis", "papildomas", "specialus", "neeilinis"…, o žodis sense reiškia „jausmas“, „jutimas“, „sąmonė“, „sveikas protas“, „supratimas“. Taigi ekstrasensas yra apibūdinamas kaip specialaus ar neeilinio jutimo ar sąmonės sveiko proto žmogus. Tik nedrįsau pasidomėti, kaip žodynas apibūdina neekstrasensus. Tie sugebėjimai pas mus labai jau mistifikuoti. O iš tikro labai nesunkiai išugdomi ir išmokstami. Aišku, galima viso to išmokyti per mėnesį, o galima mokyti metų metais, priklauso nuo to, kas moko. Jei už mokymus imami pinigai, tai mokantysis suinteresuotas jų gauti ir gauti, tad žinias skiedžia pamažu ir taip ištempia laiką, kad gautų daugiau pinigų. Viskas labai paprasta. O iš tikrųjų tai priklauso nuo žmogaus noro išmokti, jo skiriamo laiko ir žinių, kuriomis disponuoja, arba mokytojo. Taigi šitų visų dalykų mokė Kristus ir darė tai nemokamai. Ir Buda mokė nemokamai, ir Krišna, ir dar daug kitų, palikusių žymę istorijoje, tai darė nemokamai. Galima panagrinėti kad ir krikščionybę, kuri pas mus labiausiai žinoma ir paplitusi. Krikščionybė prasidėjo nuo Kristaus, kuris visus mokė matyti ir veikti. Tik turintys visą paletę tokių sugebėjimų vadinosi tikinčiaisiais. Tai įrodo ir Jo mokinio Morkaus liudijimas, kur aprašomas Kristaus buvimo žemėje paskutinis epizodas, kai Jis, nužengdamas į dangų, ištaria savo paskutinius žodžius. „Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“(Morkaus evangelija, 16 skyrius nuo 15 eilutės.)  

Oho! Tai sensacija! Pažiūrėjus į aprašymą, mūsų kalba kalbant, tai monstrai, o ne žmonės, tai antžmogiai, mutantai, tai kažkokie super galių žmonės: mūsų ekstrasensai atrodo vaikai prieš Kristaus mokinius! Kristus liepė skelbti evangeliją (evangelija – gr. ευανγέλιον „geroji naujiena“, „džiugi žinia“) – gerą naujieną ar džiugią žinią. Arba, galima sakyti, mokymą. Jis liepė dalintis žiniomis su visa kūrinija. Liepė tai daryti nemokamai. Jėzus sakė, kad kas įtikės, tuos lydės ženklai. Įtikėti – panaudojamas specifinis žodis su priešdėliu „į“ – tai reikštų, kad tikėti specialiuoju būdu – būtent tiesioginiu būdu. Galima sakyti: įmatys, įklausys, ir t.t. Ir to mokymo pilnas Naujasis Testamentas. Bet kokia aukščiau pacituotų žodžių esmė? Ogi ta, kad kas įtikės, taps Kristaus mokiniais, krikštysis ir bus išgelbėti. Vadinasi, jei neįtikės, nebus išgelbėti… O kad nekiltų didelių spekuliacijų išgelbėjimo ir mokinystės klausimais, dar pridūrė, kad tuos, kurie bus išgelbėti, lydės ženklai: „mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.

Panagrinėsime smulkiau šiuos ženklus. Išvarinės demonus. Kitaip sakant, įsakinės visam nematomajam pasauliui, visam paraleliniam pasauliui, visoms būtybėmis. Galės apvalyti žmones nuo dvasinių parazitų, kurie it dėlės geria jų gyvastį. Čia žodis „demonus“ apibūdina visas be išimties parazitines dvasines būtybes. Demonai – tai aukšto rango intelektualios, visokių žinių ir klaidžiamokslių sklidinos būtybės, yra ir visai „bukų“ dvasinių būtybių, kurios kaip uodai žino tik viena: kaip aptikti auką, priskristi ir gerti kraują. Kalbės naujomis kalbomis. Čia minima speciali kalba, kurią gauna kiekvienas, kuris seka tikrąjį Kristaus mokymą. Tai galingas ginklas, kuris įgalina žmogų tobulinti savo tikruosius pojūčius dešimtis kartų greičiau. Tai ženklas dvasiniam pasauliui, kad ši būtybė su galiomis ir su ja reikia skaitytis. Tai lyg įgaliojimas veikti Viršininko vardu. Ims plikomis rankomis gyvates. Tai reiškia baimių nebuvimą. Reiškia darną su gamta. Bet simbolis „gyvatė“ senojoje kalboje, kaip žinome iš Adomo ir Ievos istorijos, simbolizavo piktąją dvasią. Plikomis rankomis – tai reiškia, jog be jokių magiškų apsaugų, amuletų, skeptrų ar kitokių įdvasintų daiktų. Plikomis rankomis dar reiškia ir tiesiogiai paprastai. Jei nuodinga gyvatė įkąs, tai visiškai nieko nekenks. Tai paliudija Naujajame Testamente aprašytas įvykis, kai mūsų eros 60 metais sudūžta laivas, gabenęs vieną iš Kristaus pasekėjų – Paulių. Tam tik išsikabarojus į Maltos salos krantą, besišildant prie laužo, įkerta nuodingiausia gyvatė. Vietiniai laukė jo mirties, o jis nemirė. Jam visiškai nieko neatsitiko, be to, jis išgydė didelę dalį salos ligonių (apie tai galite pasiskaityti Naujajame Testamente, Apaštalų darbų paskutiniame skyriuje). Jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nieko nekenks. Tai susiję su trečiuoju ženklu: ir gyvačių, ir kiti mirštami nuodai bus neutralizuoti ir nekenks. Dės rankas ant ligonių, ir šie pasveiks. Ir Kristus gydė ligonius, ir jo mokiniai tai darė. Ir jų mokiniai mokė savo mokinius tai daryti. Kristus mokė juos atpažinti ligą, atpažinti jos priežastis tiesioginio matymo būdu. Tai išmokstama. Evangelijoje rašoma, kad mokiniams iš pradžių nelabai sekdavosi tai daryti: Kristus juos taisydavo, bardavo dėl jų netikėjimo. Ir išmokė – gerai išmokė.

Taigi jei šių ženklų nėra, tai žmogus nėra Kristaus pasekėjas. Ne Viršininko darbuotojas. Dirba ne toje įmonėje. Negaus jo įsivaizduojamo atlygio. Čia ne mano žodžiai – taip parašyta Evangelijoje. Gali daug kalbėti apie Dievą, apie Šventąjį raštą, bet jei ženklų nėra – visa tai tik šnekos. Kristus savo mokinius mokė trejus metus. Tik trejus metus. Tik tiek tereikia, kad išmoktum viso šito? Tik noro ir šiek tiek laiko tereikia. Kristaus mokiniai gi nebuvo kunigai ar profesoriai, ar filosofai, jie buvo paprasti žvejai ar kitų paprastų specialybių atstovai. Tam nereikia nei intelektinių gebų, nei aukštųjų mokslų. Genialumas  glūdi paprastume. Instrukcija palikta ir guli jau beveik kelis tūkstantmečius – imkite, skaitykite, mokykitės. Tas mokslas veikia ir šiandien.

Romas ŠIMANAUSKAS