Kai žmogus leidžia sau būti laimingas, nesvarbios jokios kliūtys. O jeigu dar ir moka branginti savąją laimę, visi sunkumai įveikiami su lengvumu širdyje. Šios tiesos gyva iliustracija – Serdokų kaime (Vilkaviškio r.) gyvenančios šeimos patirtis.
Ji – mažutė, vos 114 cm ūgio, nuo pat gimimo prikaustyta prie invalido vežimėlio sunkios ir retos ligos, jis – aukštas (kone krepšininko ūgio), sveikas, ir jie kartu daugiau nei šešerius metus. Žydrūnės ir Giedriaus Survilų šeimos tvirtumą liudija ir šių metų vasario 2 dieną šeštojo gimtadienio sulaukęs poros sūnus Deividas – sveikas, guvus berniukas, jau seniai praaugęs savo mažytę mamą.
Žydrūnė Survilienė (g. 1981 m.) – žmogus, kurio optimizmui, šiuolaikinės visuomenės, deja, dažnai orientuotos vien į blizgančių žurnalų viršelių ir žėrinčių podiumų etalonus, akimis žvelgiant, reikėtų paminklą pastatyti. Ji nebijo būti laiminga: kaip moteris, kaip žmona ir net… mama. Pats likimas, rodos, sveikina tokį pozityvų mąstymą, o gyvenimas tokiam nebijančiam iššūkių žmogui atsilygina pildydamas jo svajones… Savo gyvenimo būdu Žydrūnė sugriovė negatyvų, tačiau stereotipu virtusį požiūrį, jog laimė ir sėkmė lydi tik tuos, kurie telpa į tam tikras kategorijas – svorio, ūgio ir panašiai, o jei jau pastebimas ryškus nukrypimas nuo šių kategorijų, iškart – nevisavertiškumo kompleksai, savigrauža ir retorinis beviltiškas skundimasis: „Aš ne toks (dažniau – ne tokia) kaip tie, kuriems priklauso pasaulis, vadinasi, ne man laimės paukštė…“
Žydrūnės šeima pelnytai save gali vadinti laiminga. Nors, skaičiuodami kiekvieną centą, daug ko sau negali leisti, nors teko iškęsti daug nuoskaudų, jie turi patį brangiausią dalyką: laimę mylėti ir būti mylimiems…
Mažytę mamą su meile saugo šešiametis sūnus
Survilų šeima treti metai gyvena Žydrūnės mamos namuose Serdokų kaime. Prieš tai ketverius metus gyveno Tauragėje, Giedriaus gimtajame krašte. Apie tą gyvenimo etapą Survilos nebenori net kalbėti: „Per daug buvo patirta nuoskaudų“, – lakoniškai reziumuoja Žydrūnė.
Danutė Baltrušaitienė, Žydrūnės mama, prieš daugiau nei dvejus metus dukrą su šeima mielai priėmė. Pamažu Survilos susitvarkė jiems skirtą atskirą butą D. Baltrušaitienės „alytnamio“ antrame aukšte, į kurį reikia užkilti gana stačiais laiptais. „Ne bėda!“ – šypsosi Giedrius, savo mažytę žmoną į namus visada užnešantis ant rankų. Sūnaus Deividuko jau nereikia nešioti: jis pats kaip vijurkas siuva tarp tėvų ir močiutės – visų mylimas, nuoširdžiai globojamas. Materialiai Surviloms gyventi nelengva: kaime Giedriui darbų sunku surasti, be to, jo rankų ir jėgų nuo ryto iki vakaro reikia namuose, tad pragyventi tenka iš Giedriaus socialinės išmokos bei Žydrūnės pensijos.
Šios šeimos „smegenys“ – Žydrūnė. Tvirto būdo mažutė moteris – Survilų „vadybininkė“, priimanti visus sprendimus, vadovaujanti visiems darbams, taip pat vairuojanti automobilį šeimos išvykų metu. Giedrius dirba visus darbus: kuria krosnį, tvarkosi kambarius, gamina šeimai valgyti, netgi prausia sūnų ir žmoną, šiltuoju metų laiku rūpinasi gretimai esančiu daržu ir šiltnamiu. Deividukas, be savo vaikiškų užsiėmimų, turi ir labai rimtą pareigą, kurią kone nuo pat kūdikystės prisiskyrė sau pats: jis saugo savo mažytę mamą…
Laiminga santuoka gyvuoja daugiau nei šešerius metus
Nepaisant visko, Survilai drąsiai save vadina laiminga šeima. Atrodytų, keista, žvelgiant stereotipiškai: neįgali mergina išteka už sveiko dvejais metais vyresnio vaikino, susilaukia sūnaus ir laimingai gyvena. Ji, kaip minėta, – visiškai mažutė, jis – gerokai didesnio nei vidutinio ūgio… Bet, pasak Žydrūnės, klysta tie, kurie mano, jog invalidas neturi jausmų ir atsitveria nuo prigimtinės teisės į asmeninę laimę. Bendrauti linkusi Žydrūnė ir iki Giedriaus buvo užmezgusi pažinčių su vaikinais, tačiau tik Giedrius pateisino jos visus lūkesčius.
O pažintis iš pradžių buvusi neakivaizdinė. Žydrūnė 2006 m. rudens pabaigoje pasiuntė į Baltijos televizijos teletekstą skelbimą, kuriame nurodė savo negalią ir išsakė norą susirasti vaikiną rimtai draugystei. Beveik po mėnesio, paskutinę skelbimo transliavimo dieną, jį perskaitė ir susidomėjo tauragiškis Giedrius, kuris, kaip prisipažįsta, turėjęs karčių nusivylimų meile su sveikomis merginomis. Juodu pradėjo susirašinėti žinutėmis, dažnėjo pokalbiai telefonu. Po mėnesio vaikinas atvažiavo į pirmąjį pasimatymą Vilkaviškyje. Jis iš pokalbių įsivaizdavo, kaip galėtų atrodyti Žydrūnė, bet nemanė, jog ji tokia mažutė ir miela. Giedrių iškart sužavėjo merginos energija ir optimizmas, iškalba, nuoširdumas. Pora jautė vis didesnį poreikį būti kartu, kol galų gale atėjo tas laikas, kai jie nusprendė nebesiskirti.
Naujuosius metus Žydrūnė sutiko jau Tauragėje, o balandžio pabaigoje įvyko vestuvės, kurių iškilmėmis pasirūpino patys jaunavedžiai. Iš pradžių jauna šeima apsigyveno pas Giedriaus tėvus Tauragėje, o paskui, norėdami gyventi atskirai, jaunieji Survilai Tauragėje išsinuomojo butą, kuriame Giedrius pažemino baldus ir aplinką pritaikė pagal Žydrūnės poreikius. Deja, gyvenimas Tauragėje atnešė labai daug kartėlio, tad šeima, pavargusi kariauti dėl įsitvirtinimo vyro tėviškėje, atsikėlė į Serdokus – žmonos tėviškę.
Sveiko kūdikio gimimas – didžiausia likimo dovana
Sukūrusi savo šeimą, Žydrūnė nė nenumanė, kad likimas ją apdovanos ir motinystės džiaugsmais bei maloniais rūpesčiais. Vilkaviškio medikai jai, dar netekėjusiai merginai, buvo paskelbę nuosprendį, kad ji niekada negalėsianti tapti motina. Jaunoji Survilienė susigyveno su ta mintimi. Su Giedriumi vis pašnekėdavo apie įsivaikinimą, bet to padaryti neskubėjo. Kad ji laukiasi, sužinojo tik pajutusi kūdikio judesius ir po to kreipusis į Tauragės medikus, kurie nustatė jau penkto mėnesio nėštumą. „Nepaprastai malonus jausmas tuomet apėmė, – sako Žydrūnė, – juk širdies kertelėje visada buvo likęs motinystės ilgesys, nors Vilkaviškio medikų prognozės žudė viltis.“ Kartu su džiugia žinia Survilus apėmė ir baimė: kaip pavyks gimdymas, ar vaikelis nepaveldės mamos negalios? Ultragarso tyrimai nudžiugino: viskas turėtų būti gerai, tad naujos gyvybės ateinant su džiaugsmingu virpuliu laukė ir Žydrūnė, ir Giedrius. Džiugino, stiprybės teikė ir visą nėštumo laiką gydytojų padrąsinimas, palaikymas dėl nusiteikimo gimdyti.
Sūnelį Žydrūnė gimdė Kauno klinikose. Ir Kauno medikai pagarbiai žiūrėjo į tokį pasiryžimą, netgi sudarė sąlygas ligoninėje kartu gyventi ir jos vyrui – šeimai skyrė palatą Naujagimių ligų skyriuje. Po Cezario pjūvio operacijos pasaulį išvydo Deividas (žinodami iš anksto, kad gims berniukas, tėvai jau ir vardą jam buvo parinkę). Kūdikis gimė neišnešiotas, todėl dar mėnesį šeima gyveno klinikose prižiūrimi medikų, kol Deividukas priaugo reikiamo svorio. Palatos, kurioje gyveno visi trys Survilai, medikai džiaugėsi, kad abu tėveliai labai imlūs visiems pamokymams ir puikiai prižiūri kūdikį, o šis tvirtėja ir auga. Jaudino Žydrūnės optimizmas, jos meilė gyvenimui, energija ir gebėjimas net personalui pakelti nuotaiką, stebino didžiulė atsakomybė už kūdikį, kai net kai kurios sveikos mamos pasprunka iš ligoninės, savo naujagimius pamesdamos likimo valiai.
„Aš esu labai laiminga, – sako Žydrūnė, – nes išsipildė mano svajonė turėti savo šeimą, vaikelį.“
Žydrūnę neįgalumui nuo gimimo pasmerkė trapiųjų kaulų liga
Grįžkime į gana tolimą praeitį. Serdokų kaime gyvenanti Danutė Baltrušaitienė užaugino penkis vaikus (tris sūnus ir dvi dukteris). Visi vaikai, išskyrus Žydrūnę, sveiki. Mergytė gimusi išoriškai atrodė sveika, tačiau medikai netrukus pasakė, kad ji bus visą gyvenimą neįgali – nevaikščios. Kūdikiui buvo diagnozuota trapiųjų kaulų liga, kuri, pasak medikų, yra paveldėta, nors Žydrūnės motinai iki šiol tai atrodo neįtikėtina: nei jos, nei vyro giminėje tokia liga sergančių ar sirgusių asmenų nepavyko išsiaiškinti.
Liga netruko iššiepti savo aštrius dantis: Žydrūnės kaulai lūžinėjo net neprisilietus, ji patyrė daugiau nei trisdešimt lūžių. Šešerių metukų sulaukusi mergaitė bandydavo pastovėti, žengti keletą žingsnelių savo kojomis. Atrodė, kuo toliau, tuo labiau jos kojytės tvirtės, ir ji galės vaikščioti, bet šias viltis nenumaldomai laidojo vis nauji kaulų lūžiai – rodės, net nesusitrenkdavus… Naujas lūžis – naujas gipso įtvaras. Kiek kartų tai tekę iškentėti, Žydrūnė dabar jau ir nebesuskaičiuotų. Medikai prognozavo, kad kone savaiminiai kaulų lūžiai baigsis jai sulaukus pilnametystės – visiškai pasibaigus brendimui. Iki to laiko mažajai ligoniukei buvo atliktos aštuonios operacijos, kurios turėjo padėti neįgaliosios kasdienybę nors kiek „iškelti“ iš vežimėlio. Deja, netgi tituluotiems Lietuvos ir užsienio medikams Žydrūnės ant kojų pastatyti nepavyko. Sėdėdama ratukuose mergaitė užaugo ir subrendo. Džiaugtis beliko tik pasitvirtinusiomis specialistų prognozėms, kad atėjus brendimo metui kaulai nustos lūžinėti. Tik jie deformavosi, šiek tiek atsikišo nugara ir krūtinė.
Jau kurį laiką Žydrūnė medicinos įstaigų durų nebevarsto: sveikata per daug nesiskundžia, o jos gyvenimas laimingas bei prasmingas ir sėdint invalido vežimėlyje. Ypač dabar, kai ne tik kojų nebeskauda, gipso įtvarų nebeprireikia, bet kai ir save ji puikiai realizuoja kaip moteris, žmona, mama.
Į gyvenimą optimistiškai žvelgia nuo mažens
Žydrūnė nuo pat mažens stebino aplinkinius nepaprastu komunikabilumu ir gyvenimo džiaugsmu. Nepaisydama smalsių ir įkyrių žvilgsnių, ji labai gerais pažymiais baigė dešimtmetę mokyklą, nors ne vienas iš jos aplinkos žmonių skeptiškai vertino neįgaliosios norą „būti mokytai“. Akibrokštu daug kas vadino ir Žydrūnės troškimą įgyti vairuotojo pažymėjimą – atkalbinėjo, šaipėsi, stebėjosi. Kai devyniolikmetė neįgalioji be jokių problemų išlaikė reikiamus egzaminus, skeptikams beliko patylėti. Išmokusi vairuoti, Žydrūnė automobiliu su mama važinėjo pas gimines ar į parduotuves Vilkaviškyje, neretai – net ir į Kauną. Abi dalyvaudavo kone visose vykstančiose šventėse, neįgaliųjų renginiuose. Baigusi kompiuterinio raštingumo kursus, Žydrūnė puikiai dirbo kompiuteriu. Maža to! Žydrūnė įsiliejo į politinį gyvenimą, netgi balotiravosi į LR Seimą praėjusiuose rinkimuose.
Jau gana seniai Žydrūnė yra kalbinama žurnalistų. Laisvai bendraujanti moteris prisipažino, kad būtent tas išskirtinis žiniasklaidos atstovų dėmesys jai ir primena, kad ji esanti kitokia nei jos bendraamžiai. Susigyvenusi su savo negalia veikli ir optimistišku požiūriu į gyvenimą stebinanti jauna moteris visiškai nejaučia, kad neįgalumas yra kliūtis laimei ar gyvenimo džiaugsmui. Ypač šis pojūtis sustiprėjo, kai į jos širdį pasibeldė meilė, kurią vainikavo vedybos, kūdikio gimimas… O dabar? Dabar reikia sūnų užauginti. Tad Survilai, ypač Žydrūnė, su jauduliu laukia šių metų rugsėjo pirmosios – Deivido pirmųjų mokslo metų pradžios…
Laima GRIGAITYTĖ
Nr. 9(13), 2013 m. kovo 2-8 d.
Žydrūnė ir Giedrius kartu jau daugiau nei šešeri metai.
Deividukas jaučia pareigą rūpintis savo mažyte mama.
Laiminga šeima.
Žydrūnė Survilienė.
Nėra nieko smagiau už moters džiugesį, turint vaikelį. Tai yra mūsų prigimtis, gamtos šauksmas ir džiaugsmas, kurio nusipelnė kiekviena moteris!