Iš kur atsirado baltai? Ne dėl Baltijos jūros, nes lenkai, švedai, suomiai ir estai – ne baltai.
1845 metais kalbininkas F. Neselmanas savo veikalo „Senųjų prūsų kalba“ įžangoje pasiūlė prūsų, lietuvių ir latvių kalbas vadinti baltų kalbų šeima. Bet… Tautos, kalbančios germanų kalbomis, yra germanų tautos, slavų kalbomis kalbančios – slavų tautos ir t.t. Po 100 metų Vakarų Vokietijoje po Antro pasaulinio karo pabėgėliai iš Latvijos, Lietuvos ir Prūsijos pradėjo kurti Baltų Tautų Sąjungą. 1958 metais Mordovijos „Dubrovlage“ pasirodė pirmieji Sąjungos kaliniai – trys latviai: vienas iš Vakarų Vokietijos ir du Rygos studentai.
Seniausios žinios apie baltus.
Senas sanskrito žodis „bala“ reiškia – valstybę, valdžią, kareiviją, prievartą, jėgą, galybę. „Šambala“ – be prievartos, dieviškoji ramybė. Tai vietovė, gyvenvietė, miestas, kuriame gyvena dievaičiai, ypatingos dvasios ir šventi žmonės. Ji yra į šiaurę nuo Himalajų kalnų. Indų epe „Mahabharatoje“ minimas kalnas, gyvenvietė „Meru“, panašus į Šambalą tik jame gyvena ir velniai. Jis yra taip pat į šiaurę nuo Himalajų. Graikas Platonas aprašo miestą-salą „Atlantidą“ Atlanto vandenyno viduryje. Jos žmonės buvę labai galingi, žiaurūs ir žuvo po vandeniu. Apaštalas evangelistas Jonas „Apreiškime“ rašo: „Aš regėjau Naują Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, dėl Dievo šventųjų“.
Visi kalba apie ypatingą gyvenvietę ir ypatingus žmones.
Ką mes žinome apie šiuos dalykus?
Kasdieninėje kalboje sakome: „Graži kaip iš balos“, „Ima kaip iš balos“, „Dingo kaip baloj“, „Bala žino“, „Bala nematė“, „Palaida bala“ ir t.t. Šiuos pasakymus suprantame: „Bala gali pakeisti kūną ir dvasią“, „Bala – nesibaigianti gėrybių versmė“, „Bala gali sunaikinti pėdsakus“, „Bala žino apie viską“, „Balai nerūpi šis menkniekis“, „Nėra nei įstatymo, nei tarpusavio ryšio – betvarkė, netvarka“.
Mūsų kalboje „baltas, balta“ reiškia visų spalvų (išskyrus baltą) kryptingą judėjimą, kuris pagimdo baltą spalvą – tobulą spalvą.
Baltijos jūra įvardinta vietinių gyventojų. Trečiame amžiuje prieš Kristų. Vardas yra antrinis.
Vilkaviškio rajone yra keliolika įvardintų gyvenviečių, kurių vienas sandas yra „-bal-“ – Virbalis, Vaitkabaliai, Krijobaliai, Ožkabaliai, Šilbaliai ir t.t.
Tame pačiame rajone Podvarko miške ir Mėšlinių kaime prie Kumečių ežero yra dvylika Baltkalnių.
Ant Pajevonio ir Būdviečių kaimų ežios yra Balakalnio kalnas, kurio dvasinių objektų gausa ir jų galių įvairovė neturi analogų Žemėje.
Prie Balakalnio šiaurės-vakarų pusės yra slėnis, vadinamas Balonis arba Apatkas.
Nuo Balakalnio į vakarų pusę už 300 žingsnių prasideda kalnas. Jo vardai priklausė nuo gyventojų pavardžių. Jis papėdėje apjuostas trijų šventtakių juosta ir vidaus plotas apie 76 ha. Jo viduje – centre yra keturkampis plotas 1,5 ha, apjuostas vienu šventtakiu. Visas kalnas yra buvusi prieštvaninė gyvenvietė. Jos išorės rytų pusėje – Dievo Tėvo šventykla. Šiaurės – Dievo Dvasios ir Dievo Sūnaus šventyklos. Iš gyvenvietės iš pietų pusę eina šventtakis ir už 200 žingsnių atsišakoja šventtakis į prisikėlusiųjų kapus. Toliau šventtakis, perkirtęs Javonio upelį, pasuka į rytų pusę, kol pasiekia didoką kalną – bendruomenės kapus. Abeji kapai apardyti per Antrąjį pasaulinį karą ir melioraciją. Žmonių skeletų kaulai suakmenėję.
Po tyrinėjimų nustatyta: gyvenvietė įkurta prieš 14.400 metų ir baigusi gyvuoti prieš 12.200 metus. Ji vadinos Bala, o gyventojai – baltais (tobulaisiais).
Baltai Baloje nesidaugino, nors gyveno poromis. Jie rinkdavo jaunuolius iš Tautos genčių, kurios gyveno nuo Oderio iki Minsko ir nuo Lietuvos-Latvijos ribos iki Būgo (pagal dabartinius įvardijimus).
Baltai kalbėjo Tautos genčių bendra kalba, kurią patvirtino Aukščiausias redaktorius ir ją įvardijo baltų kalba.
Bala buvo tik gyvenvietė, o Balakalnis – darbovietė. Dievas per baltus tvarkė baltų, Tautos ir visos žmonijos gyvenimą, taip pat Saulės ir Visatos kūnus.
Ar dabar galima įvardyti baltų tautomis tas, kurios kalba baltų kalbomis? Tikrai galima, nes šių kalbų neįmanoma prikergti prie jokių kalbinių grupių, net prie indoeuropiečių. Kalbininkai, nesuradę įtikinamų ryšių tarp baltų ir indoeuropiečių kalbų, sugalvojo saliamonišką apibrėžimą – baltų kalbos yra seniausios indoeuropietiškos kalbos. Tiesos yra. Vadinasi, jeigu kalbame baltų kalba, tai esame baltai.
Antras žodis „vienybė“ reiškia atskirų dvasių (žmonių) sambūrį, sąjungą – vienybės dvasią.
Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas pasaulis arba „Kiek galvų, tiek protų“. Tuomet ar įmanoma vienybė, bendrystė, brolybė tokioje minioje? Įmanoma, jeigu virš visų dvasių iškeliama viena dvasia – pripažįstamas jos būtinumas, teisingumas, gyvybingumas, saugojimas, gynimas, už ją kovojama ir aukojamasi, o tai reiškia kitų vienybės dvasių menkinimą, žeminimą, atskleidžiant jų nepilnavertiškumą, kenksmingumą ar naikinimo būtinumą.
Aišku, kad tiek, kiek yra žmonių sambūrių, tiek vienybės dvasių, nors jos visos skirtingos, bet savo siekimo būdais ir galutiniu tikslu panašios. Vadinasi, ir Baltų vienybės dvasia yra … „nepanaši į jokią vienybės dvasią,– pasakė kalbininkai ir tautosakų tyrinėtojai,– „Eglė žalčių karalienė“ – nestandartinė, nepaaiškinama“.
Mes patys privalome ieškoti savęs. Visgi Baltų vienybė panaši į Rato vienybę. Ratas sujungtas iš skirtingų dalių: stukų, stipinų ir stebulės pagal Rato Statutą. Kam ratui reikalinga stipri vienybės dvasia? Ar turtui, pelnui, garbei, malonumui, žaidimui, pasiaukojimui, tarnavimui, vergavimui ir t.t.? Rato vienybė šių dvasių nesiekia. Jos vienintelis siekimas – tikslas kiekvienam padėti, pagelbėti, patalkinti –nuvežti, atvežti, pervežti, pavėžinti nesiteiraujant, kas tu esi – draugas ar priešas. Bet ratas pats negali pajudėti iš vietos. Jis visa savo esybe yra sujungtas su vežėju, kuris žino, kiek krauti ant rato, kur link važiuoti, pasukti, sustoti ir kada taisyti. Rato vienybė neįmanoma be rato ir vežėjo vienybės. Vežėjas yra Dievas.
Pagaliau aišku, baltų vienybė yra baltų ir Dievo vienybė, kurią patvirtina Tautos pėdsakai mūsų žemėje, mūsų kalba ir Dievo archyvas.
Apie pėdsakus šiek tiek kalbėjome.
O mūsų kalbos ryšį su Dievu patvirtina keturi žodžiai: svajonė, gyvenimas, žaidimas, laimė.
Svajonė – siekimas patekti į motinos įsčias.
Gyvenimas – būtinybė pasiteirauti Dievo dvasios. Pavyzdys. Man reikia iš Vilniaus nuskristiį Kairą. Teiraujuosi Dievo dvasios, ar nuvyksiu? Sako, kad šiuo reisu nenuvyksiu, nes prie Viduržemio jūros nukris lėktuvas. Teiraujuosi toliau. Ar galiu pašalinti kliūtį? Atsako, kad galiu arba kad negaliu.
Žaidimas – nesiteiravimas Dievo dvasios. Pavyzdys. Man reikia iš Vilniaus nuskristi į Kairą. Atvykstu į oro uostą, perku bilietą ir skrendu į Kairą. Netoli Viduržemio jūros lėktuvas krenta iš 8 km aukščio. Per kritimo laiką galiu daug ką atlikti, o dar daugiau ištarti, bet žaidimas ir žaidėjas jau pasiekė finišą – pabaigą – nelaimę.
Laimė – prisikėlimas, aukščiausias pasiekimas. Senoji mūsų pasakojamoji tautosaka dažnai užbaigiama: „… ir laimingai gyveno“. Šių dviejų žodžių junginys-formulė aiškiai sako: norint pasiekti laimę – prisikėlimą, reikia būtinai gyventi – pasiteirauti Dievo dvasios. O kad pasiteirautume Dievo, reikia jį pažinti. Tautos ir baltų seniausias įstatymas yra Dievo pažinimo įstatymas: „Tautos kalba savo žmogų supažindina su Dievu per akimirksnį“. Šiuo įstatymu negali pasinaudoti jokia imperija, valstybė, tauta ar gentis, kalbanti kitomis kalbomis, nes jo įstatymo galios aprėžtos nepajudinamais žodžiais: „Tautos (baltų) kalba…“ Ar dėl to kitos pasaulio tautos yra nuskriaustos? „Ne, – atsakė ratas, – nes ką aš galiu, kiti negali, kaip ir aš negaliu, ką kiti gali“.
Taigi Baltų vienybė yra gyvenimas, bet ne žaidimas.
Albinas KURTINAITIS