Antradienis, spalio 23, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Asmenybė > Antanas Žilinskas: „Gyvenimas – kaip nuotykių romanas“

Antanas Žilinskas: „Gyvenimas – kaip nuotykių romanas“

 

…Jam kalba  viskas: ir senamiesčio gatvės, raudančios dėl nesibaigiančių liūčių, ir senos apleistos kapinės, nesulaukiančios lankytojų, ir pliki laukai, aimanuojantys dėl žmogaus nepagarbos jų gerbtinam amžiui, ir… – vardinti galima dar labai daug. Tiesa, tame kalbėjime – ne vien dabarties akimirkos spindesys, čia – ir praėjusių laikų atspindžiai, kuriuos jis ne tik girdi, bet ir kruopščiai užrašo. Jei nepakanka savų įžvalgų ar išlikusių dokumentų liudijimų, jis nesidrovėdamas seka pėdsakais: apklausinėja visus, kiek įmanoma, galinčius prisidėti prie tos istorijos išsaugojimo. 

Susipažinkite: istorikas Antanas ŽILINSKAS (g. 1948 m.), kuriam gyventi istorijos alsavimu kiekviename žingsnyje tarsi prisakė pats likimas. Istorikas daug kam žinomas kaip įvairiausių straipsnių, ypač istorine tematika, publikuotų daugelyje leidinių, autorius, išleidęs lietuvių ir anglų kalbomis knygą „Dingusios tautos pėdsakais“, susilaukusią plataus atgarsio, šiuo metu spausdinimui rengiama kita jo knyga, kuri vadinsis „100 Vilkaviškio krašto istorijų“. 

Šio žmogaus gyvenimas – kaip nuotykių romanas, prasidėjęs tuomet, kai jo paties net šio pasaulio planuose nebuvo ir tarsi būti negalėjo…

Gimti tarsi ir neturėjo

Antanas Žilinskas gimė 1948 m. vasario 11 d. (tą patį mėnesį ir tą pačią dieną kaip ir iš Vilkaviškio krašto kilęs poetas Kazys Bradūnas) Rūdos kaime, Gižų valsčiuje (Vilkaviškio raj.). „Mano tėviškė, – sako A. Žilinskas, – buvo keli šimtai metrų nuo Kubilinskų sodybos, nevienareikšmiškai vertinamo poeto Kosto Kubilinsko tėviškės. Matydavau K. Kubilinską grįžusį tėviškėn, ne kartą ir girtaujantį…“

Gimti, kaip dabar juokauja, A. Žilinskas tarsi ir neturėjo: mat jo mama buvo ištekėjusi už Kazio Žilinsko, kurį išvežė į Sibirą, o ji, likusi su vienų metų sūneliu Vincu (vyresniu Antano broliu) ir vyro, politinio kalinio, tėvais, buvo kamuojama ir sunkios kasdienybės, ir nežinios dėl vyro: grįš – negrįš, jei grįš – kada, nors tikrų vilčių per daug neturėjo, o gyventi, rūpintis vaiku, seneliais karo ir pokario metais reikėjo diena iš dienos. Jauna moteris nepajuto, kaip susibendravo su kaimynu našliu Mečislovu keista pavarde Gulius (Hull), po kurio laiko pradėjo kartu  su juo gyventi, pora susilaukė sūnaus Antano, kuriam motina vis tik davė oficialaus vyro pavardę. K. Žilinskas grįžo, tačiau žmonos neatgavo…

Antano tėvo, motinos ir jos pirmo vyro likimai buvo supainioti gana anksti. „Mano motina dalyvavo savo būsimo vyro, mano tėvo, vestuvėse, – pasakoja A. Žilinskas. – Atkėlė vartus, kai jis tuokėsi, o Mečislovo pabroliu vestuvėse buvo Kazys Žilinskas. Kai tėvo pirma žmona mirė, mano tėvai pradėjo kartu gyventi.“

„Turėjau du tėvus“

Antanui buvo 8 metai, kai iš tremties Sibire grįžo K. Žilinskas.

K. Žilinskas Antaną mylėjo kaip savo sūnų, mat šis labai domėjosi pačiu K. Žilinsku. Kaip dabar pastebi A. Žilinskas, būtent Kazys Žilinskas ir sužadino tuomet jo, dar vaiko, domėjimąsi istorija, ypač Lietuvos istorija ir ypač tremties. Augančio vaiko sąmonė godžiai gėrė K. Žilinsko prisiminimus. Štai tremtyje, Sibire, pjauna K. Žilinskas medį kartu su Prezidentu A. Stulginskiu ir netveria juokais. „Ko juokiesi?“ – klausia A. Stulginskis. „O kaipgi nesijuokti? – atšauna Kazys. – Juk medį aš, kaimo bernas, pjaunu kartu su Lietuvos Prezidentu!“

„Turėjau du tėvus“, – sako dabar A. Žilinskas, kiekvieno iš šių dviejų lemtingų savo motinos gyvenime vyrų atminimą apgaubdamas pagarba ir dėkingumu.

Giminės istorija veda į XVIII amžiaus Peterburgą

Tikroji Antano Žilinsko tėvo pavardė, kaip minėta, Hull. Senelis – Adam Hull. Visa giminė gyvenusi Baltarusijoje, kaime netoli M. K. Oginskio dvaro Zaleslėje (ten ir dabar gyvena A. Žilinsko pusbrolis). Trečdalis Voistomo miestelio kapinių (Baltarusija) užlaidota žmonėmis su pavarde Hull, o štai Lietuvoje likusi vienintelė A. Žilinsko giminė – sesuo Vida, gyvenanti Vilniuje.

Giminės istorija turi gražią legendą, kuri nukelia į XVIII amžiaus Peterburgą. Būtent ten iš anglų laivo buvo išlaipintas maištaujantis jūreivis, kurį, braidžiojantį be dokumentų po Peterburgą, sulaikė policija. Klausinėjamas, kas jis toks, iš kur, buvęs jūreivis pasakęs, jog esąs iš Hulio uosto (Anglija), tad nurodyta vietovė prilipo jam kaip pavardė. Ilgai Peterburge Hulis neišbuvo, bet ir į Angliją negrįžo. Persikėlė į Smorgainių kraštą Baltarusijoje, jau ten vedė vietinę lenkaitę, ir nuo tos sąjungos prasidėjo didelė giminė. „Mano gyslose yra lenkiško, ukrainietiško, rusiško ir angliško kraujo“, – sako A. Žilinskas.

Per I pasaulinį karą fronto linija sustojo Tieliakų kaime, būtent toje vietoje, kur gyveno senelis Adam Hull (beje, kone pusė kaimo gyventojų turėjo Hull pavardes). Vokiečiai vietinius gyventojus evakavo į Lietuvą. Senelis su šeima buvo atvežtas į Pilviškių valsčių, apsigyveno Parausių kaime. Vėliau senelis su broliu grįžo į Baltarusiją, o Mečislovas Hull, A. Žilinsko tėvas, liko Lietuvoje, savo pavardę sulietuvės – tapo Guliumi. 1930 m. jis atsikėlė į Gižus, kur kurį laiką tarnavo bernu pas Praną Lingį, labai įdomų žmogų, dalyvavusį 1905 m. revoliucijoje prieš carą, I-ajame LKP suvažiavime. „Net paauglys būdamas žinojau komunistų partijos istoriją“, – sako A. Žilinskas, prisimindamas savo tėvo pasakojimus.

Mokykloje pasireiškė kaip literatas

A. Žilinskas mokėsi Rūdos kaimo pradinėje mokykloje (mokytoja Izabelė Zapūstienė), Gižų aštuonmetėje mokykloje. Čia atmintin įsirėžė penktoje klasėje Antano parašytas rašinys apie susitikimą su Kostu Kubilinsku. Mokytoja Trubilienė rašinį perskaitė visai klasei, o mokiniams pasakė: „Vaikai, auga būsimasis rašytojas“. Mokytojos įvertinimas ir klasės draugų nuostaba Antanui buvo stimulas: tuomet dar tiksliai nežinojo, bet nujautė, jog visas jo gyvenimas bus susijęs su rašymu ir istorija, istorija ir rašymu.

Ir tuometinėje Vilkaviškio S. Nėries vidurinėje mokykloje jo rašiniai stebindavo ne tik kūrybiškumu, bet ir ilgumu (12 lapų prirašyti jam nebuvo problema, nors įvertinimas būdavo keblus: 5 (tuomet aukščiausias įvertinimas) už kūrybą, 2 – už klaidas). Pradėjo ir eiles kurti. Jo moksleivišką kūrybą spausdino „Pergalė“ (įsiminę iš to meto eilėraščiai „Ateis pavasarėlis“, „Kosmonautų daina“). Net JAV leidžiamas laikraštis „Laisvė“ spausdina jaunojo kūrėjo eilėraščius! Pirmas Antano rimtas rašinys „Laikus ir laikraščius – tik adresatams“, kuriame jis sukritikavo laiškininkų darbą, jau susilaukia ir platesnės visuomenės dėmesio.

Vis tik istorijos mokytojo Leono Kumpio įkvėptas (iki šiol A. Žilinskas jaučia jam dėkingumą) savo gyvenimo keliu pasirenka istoriją.

Pirmą kartą gyvenime sutinka tikrą partizaną

Po vidurinės mokyklos baigimo – studijos Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Ten besimokydamas pasirenka Lietuvos istorijos specializaciją. Etnografiją dėsto profesorė Pranė Dundulienė. Su ja dalyvauja ekspedicijose po visą Lietuvą. Perlojoje, Varėnos raj., pirmą kartą gyvenime sutinka tikrą partizaną – Perlojos gyventoją Juozą Kaminską. Profesorė studentui nurodo surinkti atsiminimus apie Perlojos respubliką (1918 m.). Studentas klusniai vykdo paliepimus: užrašo tos respublikos kūrėjo atsiminimus, o minėtas partizanas parodo užrašinėtojui savo nugarą, kuri nusėta randų, likusių po rimbų kirčių Lukiškių kalėjime…

Diplominį darbą Antanas rašo tema „Lietuvių liaudies pavasario šventės“. Jam leidžiama naudotis M. Mažvydo bibliotekos spec. fondais. Naudodamasis proga, perskaito viską apie Vasario 16-ąją, ir tai galutinai suformuoja jauno žmogaus pasaulėžiūrą.

Po universiteto baigimo dirba Alytaus kraštotyros muziejuje, paskui pereina į pedagoginį darbą – moksleivius moko istorijos.

Dėl buto – nemielas širdžiai darbas

1976 m. grįžta į gimtąjį kraštą – Vilkaviškio rajoną. Žaliosios tuometinėje aštuonmetėje mokykloje dirba direktoriaus pavaduotoju. Tuo pat metu renka istorinę medžiagą apie pulką „Normandija –Nemunas“ (tai buvo prancūzų lakūnų pulkas, II pasaulinio karo metais veikęs Raudonosios armijos gretose).

Po to – liūdniausias 11 metų laikotarpis. A. Žilinskas dirba Vilkaviškio rajono švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. Tai tikras išbandymas susiformavusių vertybių pasauliui, mat jam užkrovė rūpintis ateistiniais, internacionaliniais, komunistiniais ir kariniais, patriotiniais reikalais mokyklose. Tai nebuvo, švelniai kalbant, prie širdies, tačiau šeimai buvo suteiktas butas Vilkaviškyje.

Nuo pedagogo iki – muziejininko

1988 m., kai dirbo Vilkaviškio V. Vitkausko vidurinės mokyklos direktoriumi, leido laisvai veikti Vilkaviškio sąjūdžio pirmeiviams: jo vadovaujamoje mokykloje ir prasidėjo Sąjūdis Vilkaviškyje.

Šviesiausias laikas, kai 1989-1990-1991 veikė Sąjūdis. Bet tuo metu buvo ir išpuoliai prieš partijos narius. A. Žilinskas pasitraukė ir iš partijos, ir iš politikos, ir iš valdžios. 10 metų po to dirbo eiliniu mokytoju Gražiškių vidurinėje mokykloje. Žmogus neslepia: turėjo pedagogo gyslelę, mylėjo vaikus, gebėjo juos sudominti savo dėstomu dalyku, ir jį vaikai mylėjo…

Nuo 2002 iki 2014 m. jis – Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius. Jei G. Karalienė tą muziejų įkūrė, tai jis sukūrė, mat kai pradėjo dirbti, nebuvo nei patalpų, nei darbuotojams tinkamų kabinetų… Jam dirbant atsirado gražios ekspozicijų salės, daug renginių, leidinių…

Darant tai, kas patinka

A. Žilinskas prieš 5 metus sugrįžo į politiką: yra socialdemokratas, Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys. Jis taip pat – Vilkaviškio krašto muziejaus ekskursijų vadovas.

Dabar, kaip sako pats, daro tai, kas patinka: rašo savo krašto istoriją.

Žmogus džiaugiasi ir gražia šeima: 4 vaikai, 11 anūkų. Sūnus Tonis, įkūręs grupę „Miledi“, dabar dainuoja vienas, sūnus Renaldas – arboristas. Renaldas, Vilma pagal profesiją – istorikai. Ištikima gyvenimo palydovė ir visur palaikanti savo vyrą žmona Nijolė – irgi pedagogė , parengusi gyvenimui ne vieną pradinukų laidą Vilkaviškyje. Mažylė Živilė – tėčio kopija: pedagogė, moko lietuvių kalbos būsimus JAV diplomatus  Lietuvai ir moko  lietuvių kalbos Vašingtono K. Donelaičio lietuvių mokykloje. Živilė taip pat rašo gražius eilėraščius bei istorinius pasakojimus ir planuoja kartu su tėčiu parengti knygą apie tėčio gimtąjį kaimą.

2002 m. A.Žilinskas parengė ir išleido brošiūrą „Gražiškių istorija“. 2015 m. pasaulį išvydo jo knyga „Dingusios tautos pėdsakais“ lietuvių ir anglų kalbomis, apkeliavusi visą pasaulį. Būsimoji knyga, kaip tikisi autorius, bent Suvalkiją apkeliaus!

Asmeninio archyvo nuotraukos.

Antanas Žilinskas. Antanas Žilinskas. Antanas Žilinskas. A. Žilinskas 1971 m. Antanas Žilinskas. Kun. K.Senkus ir A.Žilinskas 2007 m.
lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

 

Komentaras “Antanas Žilinskas: „Gyvenimas – kaip nuotykių romanas“

  1. Rodos, eina Žmogus gatve – eilinis, paprastas, simpatiškas… O kiek JAME visko! Įdomūs paties gyvenimo faktai, kai kurių tų faktų lemtingas atsikartojimas vaikuose, meilė gyvenimui – žmonėms, kraštui, praeičiai. Kaip jis viską ir suspėja!? Didžiausia PAGARBA šiam mūsų krašto ŠVIESUOLIUI! O ir straipsnis gražiai parašytas – pagarba Autorei! Man atrodo, jųdviejų bendradarbiavimas dar ne kartą džiugins skaitytojus! To ir linkiu! (Kaip gražu ir prasminga – cituoju: “…, kuriam gyventi istorijos alsavimu kiekviename žingsnyje tarsi prisakė pats likimas”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.