Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Andrius Užkalnis: „Džiugina stiprėjantis mūsų žmonių asmeninės atsakomybės jausmas“

Andrius Užkalnis: „Džiugina stiprėjantis mūsų žmonių asmeninės atsakomybės jausmas“

 

„Praeitis slypi mūsų kraujyje ir mūsų kauluose. Praeitį pažinti – protinga”, – teigia Andrius  UŽKALNIS, penkių knygų autorius, neseniai išleidęs „Antrąją Evangeliją pagal Užkalnį“, antrąją tokio pobūdžio knygą, kurioje rašytojas ir žurnalistas, beveik dvi dešimtis metų gyvenęs ir dirbęs Londone, bet vis tik atsisakęs emigranto dalios ir 2011 m. grįžęs tėvynėn, žvilgteli į Lietuvą. Į tą, kurioje, atrodo, gyvenome taip neseniai ir apie kurią kartais išgirstame sakant: „O tarybiniais laikais buvo geriau.“ Balandžio 23 d., pirmąją Nacionalinės bibliotekų savaitės dieną, Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje vykusio susitikimo su knygos autoriumi Andriumi Užkalniu metu susitikimo dalyviai išgirdo pačias įdomiausias detales iš knygos kūrimo proceso, diskusijos metu uždavinėjo rūpimus klausimus pačiam knygos autoriui, savo „evangelijose“ teigusiam, jog tarybinis gyvenimas nebuvo toks gražus, kaip to meto animacija, ar toks blogas, koks buvo baisumu nepralenkiamas ligoninių maistas. Visą tą saldžiarūgštę praeitį ir aprašęs A. Užkalnis su būdingu kandžiu humoru bei taikliomis įžvalgomis, be nostalgijos, laužydamas mitus bei stereotipus. Pirmojoje, itin didelio populiarumo susilaukusioje šio autoriaus knygoje (beje, prieš penkerius metus taip pat pristatytoje ir Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje) skaitytojai įžvelgė tik vieną blogybę, kurią teko girdėti ir pačiam autoriui: „Ją perskaitę, žmonės teigė, jog ji lengvai skaitoma, tik per greitai baigiasi. Dar tiek visko neparašyta, ką buvo galima parašyti. Ši knyga – istorijos apie Tarybų Lietuvą ir tarybinius žmones tęsinys – apie mus pačius, kurie tada buvom suaugę, apie paauglius, vaikus arba dar negimusius“.

Skaitytojų dėmesiui – „Mūsų savaitės“ pokalbis su „evangelijų“ autoriumi.

– Abiejų jūsų knygų pavadinime dominuoja žodis „evangelija“…

– Ir tai neturi nieko bendro su religija.  Evangelija (gr. ευανγέλιον – geroji naujiena), tačiau prieš daugiau nei du tūkstančius metų evangelijomis būdavo vadinamos visos naujienos. Taigi ir knygos apie mano vaikystės Lietuvą – evangelijos, arba kitaip – Tarybų Lietuvos evangelijos, mat tie laikai jau tampa istorija, o mes dar galime (mėgstame) tai prisiminti. Apskritai skaitytojui knygų  skaitymas suteikia du džiaugsmus: pažinimo ir atpažinimo, taigi savo knygomis juos ir bandau suteikti, mat pažinimas būtų tikslingas jaunesniajai kartai, gimusiai ir užaugusiai jau ne Tarybų Lietuvoje, o atpažinimas – visiems tiems, kam tų laikų realijos buvo kasdienybė.  Pavyzdžiui, vienas iš labiausiai vykusių „antrosios evangelijos“ skyrių – apie tarybinių metų vaistus (man patinka rašyti apie smulkmenas, mat smulkmenos labiausiai ir yra įsimenamos): vos kelių rūšių pavadinimų vaistai būdavę kiekvieno namuose (kai kuriuose – dar iki šiol išlikę…), tad skaitytojui labai smagu tai atpažinti. O kur dar šiukšlių išvežimas – irgi smulkmena, bet charakteringa: tarybiniais laikais mašinos, atvažiuojančios sutartu laiku, laukdavo su šiukšlių kibirais ištisų kvartalų gyventojai (šiuo metu tai atrodo nesuvokiama).

– Kaip jūs manote, kodėl tarybiniai laikai vis dar prisimenami su nostalgija?

– Rašant knygas, patiko man fiksuoti, kaip keičiasi visuomenės supratimas ir atmintis apie tuos laikus, kurie – jau istorija. Apskritai atmintis viską išgrynina, tad praeitį mato gerokai gražesnę, būtent todėl sakoma, jog anksčiau buvę geriau. Be to, žmonės mėgsta pasakoti įspūdingus dalykus apie praeitį neretai ją pagražindami, iš vieno įvykio sakydami „visada“ . Kita vertus, nuo gerų prisiminimų gyventi lengviau.

– Ar bus trečioji evangelija pagal Užkalnį?

– Apie tarybinius laikus daugiau „nespausiu“, tačiau, manau, rašysiu apie atgimimo laikus (juk niekas iki šiol dar nerašė apie tų laikų buitį: apie Landsbergį, Brazauską, mitingus rašyta daug, o štai apie to meto buitį, tą laisvės pojūtį, didžiulių galimybių dvelksmą, kuris atvesdavo prie greito praturtėjimo, o netrukus – ir greito žlugimo tragedijos, – nieko).

– Kokį jūs Lietuvos žmogų, praėjusį tarybinius laikus, Nepriklausomybės kelius ir klystkelius, matote šiandien?

– Dauguma Lietuvos žmonių yra užsispyrę gerąja prasme, nepasiduodantys. Šiais laikais matomas žmonių noras būti individualistais, ir tai skiriasi nuo lietuviams būdingos, valstietiškosios gyvenimo būdo sampratos, susiformavusios per šimtmečius. Taigi civilizacijos bei besivystančios ekonomikos dėka mes galime būti individualistai: laisvai rinktis gyvenamąją vietą, kur galėtume save realizuoti (ypač tai būdinga jauniems žmonėms). Kita vertybė, kuri anksčiau nebuvo taip išryškėjusi, – atsiradęs asmeninės atsakomybės jausmas (tarybiniais laikais labiau būdavo akcentuojama kolektyvinė atsakomybė, „žmogaus-sraigtelio“ samprata, kuri aiškiai rėkė, jog niekas nuo tavęs nepriklauso). Kita vertus, slegia visuotinis pasipiktinimas, pasireiškiantis kad ir tokiais stereotipais: visa valdžia vienoda, nebalsuosiu. Taigi niekas tos valdžios jums iš dangaus nenuleido: politikai – irgi mūsų ir iš mūsų!

– Jūs, kaip žurnalistas, dažnai „apdalijamas“ epitetais „provokuojantis“, „ciniškas“, „sarkastiškas“, „akiplėša“… Kas už to slypi?

– Toks rašymo būdas, nevengiant stipresnių, drastiškesnių dalykų, – didelė dalis vaidmens, kurio tikslas – supurtyti, kad žmonės atsibustų, išgirstų, o išgirdę pradėtų mąstyti. Tai ir savotiškas juokdario vaidmuo, aktoriaus pasirodymas, skirtas, kaip jau minėjau, supurtyti (tam toks aktorius  naudoja gana platų raiškos diapazoną, stiprią leksiką, netgi keiksmažodžius, juoką, ironiją, sarkazmą). Koks viso to tikslas? Tikslas pasiektas, jei žmonės nuo viso to labiau susimąsto, ima labiau savim pasitikėti ar išleidžia neigiamą energiją ir taip „išsiskleidę“ lieka geresni. Būna, kad žmonės įsižeidžia, kai iš jų pasijuokiama, taigi jei pasirinkai tokią poziciją, nesitikėk, kad visi tavimi žavėsis. Kita vertus, kai kuriems žmonėms dar yra per anksti susidurti su aštria pašaipa, kritika.

– Palieskime jūsų rašinius apie maistą. Ar ragavote Marijampolėje?

– Ne. Rašyti apie restoranų, kitų maitinimo įstaigų maistą pradėjau prieš 3–4 metus, ir žmonės įsivaizduoja, kad tik tuo gyvenu, nors iš tikrųjų tokie rašiniai, pasirodantys kartą per savaitę, sudaro tik 10 proc. viso to, ką rašau. Nesu ekspertas, mano kriterijai „patiko–nepatiko“, tačiau ši mano patirtis rodo tą patį: su kai kuriais žmonėmis negalima juokauti, nes jie viską priima rimtai.

– Ar nesigailite, jog grįžote į Lietuvą?

– 16,5 metų Anglijoje turėjęs gerai apmokamą darbą (tiesa, svajonių darbas vienaip atrodė pradžioje, kitaip – vėliau) grįžau į Lietuvą dėl… baimės pasenti svetimoje šalyje. Teko matyti emigrantus, kurių dalios nenorėčiau: juk emigrantai tarsi pakibę tarp žemės ir dangaus, jie gyvena vis tiek svetimoje šalyje, o ir sava šalis jiems jau svetima. Taigi, manau, man pasisekė, kad galėjau grįžti.

– Ką knygų autorius Andrius Užkalnis pats skaito?

– Kelionių literatūrą, žymių žmonių biografijas, XIX a. romantikų kūrinius, mistiką ir vis grįžtu prie klasikos.

  – Dėkoju už pokalbį.

Laima GRIGAITYTĖ

Vytenio Skroblo nuotraukos ir video interviu.     

Andrius Užkalnis. Andrius Užkalnis. A. Užkalnio knygos apie tarybinius laikus. Susitikimo su A. Užkalniu Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje akimirka. Susitikimo su A. Užkalniu Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje akimirka. Susitikimo su A. Užkalniu Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje akimirka. Susitikimo su A. Užkalniu Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje akimirka. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite