Pagrindinis > Naujienos > Algimantas Vasiliauskas: apie kalnų ligą – su meile, pagarba ir… tragedijų atšvaitais

Algimantas Vasiliauskas: apie kalnų ligą – su meile, pagarba ir… tragedijų atšvaitais

 

…To jis nevadintų tik pomėgiu. Tai daug daugiau. Tai aistra, meilė, didžiulė pagarba ir… liga. Kalnų liga. „Kas yra kalnų liga? – retoriškai klausia Algimantas VASILIAUSKAS, UAB „Jotva“ direktorius, alpinistas, save kukliai vadinantis kalnų turistu. – Tai meilė. Juk kai iš tikrųjų myli žmogų, apie jį visada galvoji, kur bebūtum, visada jis yra su tavimi. Taip ir su kalnais… Visada jie yra šalia mintyse. Net vairuodamas automobilį žvilgteli trumpam į debesis, o akys iškart formuoja kalnų kontūrus…“ Tai didinga meilė, kupina pagarbos, deja, ne vieną ir pasiimanti amžiams…

Kalnų ligą „gavo“ rizikuodamas savo gyvybe

61 metų amžiaus Algimantas Vasiliauskas į kalnus kopia daugiau nei 40 metų. Prisiminimais žmogus nukeliauja į jaunystės priešaušrį, kur daugybė tuomet atrodžiusių atsitiktinumų buvo tiesiog kryptingas judėjimas link kalnų, meilės ir pagarbos jiems. Baigęs aštuonias klases tuometinėje Marijampolės Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje, kur lankė orientacinio sporto būrelį, devintą klasę pradėjo Suaugusiųjų mokykloje, kur jokių būrelių nebuvo. Jausdamas, jog jam yra būtina save panašioje veikloje realizuoti, susirado tuomet veikusį alpinistų klubą ir jau vasarą pirmą kartą nuvyko į alpinistų stovyklą Centriniame Kaukaze Ulutau, kur gavo pirmąjį rimtą krikštą ir „susirgo“ meile kalnams. Jis buvo tik septyniolikos metų, kai pirmąkart kopiant į kalną pasipylė daugybė sunkių išbandymų. Grupei esant 4 kilometrų aukštyje, A. Vasiliauskui trūko angina, prasiveržusi krauju ir pūliais. Vaikinas ne tik kad niekam nesiguodė, atvirkščiai: dvi dienas slėpė nuo visų ir tęsė žygį, kamuojamas neapsakomų skausmų, rizikuodamas savo gyvybe (pagal tuomet galiojusias taisykles, visai grupei kelionė būtų buvusi neužskaityta, jei jis dėl ligos būtų priverstas nutraukti žygį). Jau po to, kai žygio planą įveikė, jis vis dėlto prisipažino instruktoriui, kas jam nutiko. Iš pradžių instruktorius Algimantą tiesiog iš stovyklos išvyti norėjo, bet vėliau, kai stovykla pasibaigė, tas pats instruktorius, klausinėdamas visų, ar atvažiuosią jie kitais metais, prie Algimanto stabtelėjo ilgėliau. Kai vaikinas pasakė, jog niekada gyvenime į kalnus kojos nekelsiąs (didžiulis fizinis ir dvasinis krūvis, atrodė kaip išgyventas pragaras) instruktorius tik nusišypsojo: „Tavęs nė grandinėmis niekas nesulaikys nuo kalnų.“ Ir neklydo! Jau kitais metais A. Vasiliauskas sugrįžo vedinas dar trimis marijampoliečiais. „Tuomet dirbau melioracijoje, – pasakoja „Jotvos“ direktorius, – ir tokia kalnų trauka užėjo, kad niekur negalėjau vietos rasti. Iš pradžių dar tramdžiau save, tačiau nebeiškenčiau ir nuėjau atostogų prašyti. Kai nedavė (buvo pats darbymetis), tuomet visai išėjau iš darbo, tačiau į kalnus sugrįžau. Neįmanoma apsakyti tos kalnų traukos. Galbūt tai liga, tačiau tikrai ne visi, pabuvoję kalnuose, ja suserga.“      

Tą patį žygį pakartojo po 35 metų

Iš įsimintinesnių kelionių į kalnus A. Vasiliauskas vadintų ir 2007 m. įveiktą Elbrusą, viršukalnę, kurią pirmą kartą įveikė prieš 35 metus. Keisti sutapimai lydėjo jubiliejinį žygį. 1972 m. rugsėjo pradžioje, praėję 100 km maršrutą Kaukazo kalnais, keturi marijampoliečiai planavo kopti į Elbrusą, kai meteoroginės stoties darbuotojai pranešė, jog alpinistai privalo padėti gelbėtojams. Mat tuomet buvusią šiltą vasarą, aptirpus sniegui ir atsivėrus tarpekliams, viename iš jų buvo aptiktas rusų kario lavonas, ten įšalęs nuo II pasaulinio karo laikų. Rugsėjį, kai vėl šiek tiek pašalo, buvo jau galima iš tarpeklio mirusiojo kūną išvaduoti, štai todėl ir buvo pakviesti alpinistai. Gelbėjimo darbai užtruko, tad Elbrusas taip ir liko nepasiektas. 2007 m. vasarą, kartojant tą patį maršrutą, pagalbos prisireikė patiems alpinistams. „Kopiau į kalną dviese su draugu, kai pusšešto kilometro aukštyje draugas pametė „katę“ (įtaisą, tvirtinamą prie pėdų, kuriuo lengviau galima kabintis į kalną), puolė ir nuo smūgio jam trūko kelio raiščiai, – pasakoja A. Vasiliauskas. – Nebuvo mobiliojo telefono ryšio, tad draugą pats tempiau žemyn iki 4,8 km aukščio, kol galų gale pastebėjau gelbėtojus, kurie mano draugą transportavo žemyn, kur jau ir rimta pagalba buvo suteikta.“

„Į kalnus einu su didele pagarba jiems“

A. Vasiliauskas anksčiau kasmet bent pora kartų kopdavo į kalnus (o dar anksčiau šios išvykos buvo dažnesnės). Jis neskaičiuoja nugalėtų viršukalnių – šiam žmogui reikia tiesiog pabūti kalnuose. Vėliau, įgavęs patirties, ir kitus žmones į kalnus vedė, o atsakomybė už juos kalbėjo svarbiausiu tikslu – juos parvesti. „Į kalnus einu su didele pagarba jiems, nerizikuoju, – sako kalnų turistas, – gal todėl iki 2010 m. pavykdavo išvengti didelių traumų? Žinoma, čia viskas yra daug sudėtingiau: mažai deguonies, dideli fiziniai krūviai. Šąlant, pučiant žvarbiam vėjui, susiduriant akis į akį su tikrais pavojais apninka mintys, jog jau apsieisiu aš be tų kalnų, netgi kvailinu save, kam man iš viso to reikia, tačiau vos grįžus – vėl visos mintys apie kalnus…“ Anot A. Vasiliausko, kalnuose kitaip žmogus vertina savo galimybes, aiškiau, realiau viską suvokia, paprastai atsiskleidžia gerokai daugiau nei rutiniškoje kasdienybėje.

Ne veltui juk sakoma, jog alpinistas – kažkiek romantikas, turintis kalnuose nepaprastai didelę galimybę nepasiduoti, jaučiantis, jog jo fiziniai ir dvasiniai resursai kalnuose gerokai didesni, nei sėdint, pavyzdžiui, kabinete. Tačiau ir pavojai čia, kalnuose, daug realesni… Yra kalnuose žuvusių A. Vasiliausko draugų, yra ir tokių, kurie po nelaimingo atsitikimo kalnuose visam gyvenimui liko prikaustyti prie invalido vežimėlio, tekę iš tarpeklio plyšio įkritusį draugą traukti, teko nešti nelaimės ištiktą draugą, kuriam lūžo kojos, teko ir pačiam patirti didelę traumą… Apie nelaimes kalnuose su aplinkiniais alpinistai kalba nenoriai: čia absoliučiai viskas kitaip atrodo… Kitaip atrodo ir minėta A. Vasiliausko pagarba kalnams, ir šioks toks prietaringumas. „Išvykstant į kalnus, visada jaučiamas jaudulys: ir pats jaudinuosi, ir žmona (ji buvusi kalnuose, ji žino, kaip ten viskas būna, tačiau žino ir tai, jog man reikia kalnų…), – pasakoja A.Vasiliauskas, – o kai jau esu ten, stengiuosi laikytis nerašytų taisyklių: negalima kitam skolinti savo įrankių ir iš kito skolintis, kas beatsitiktų. Jau kopdamas į kalną, stengiuosi laikytis tylos, niekam nieko nesakau. Mano draugas, patyręs kelio traumą, prieš išeidamas (buvo naktis) paskambino žmonai. Tuomet pyktelėjau, mintyse net susikeikiau: „Ko tu, kvaily, žadini kalną?“ Žinoma, draugą tuo pat metu supratau: juk skambina labai artimam žmogui… Tačiau štai kas atsitiko – trauma…“ Su kalnais, kaip minėta, elgtis reikia itin pagarbiai. O tą pagarbą geriausiai ir išreiškia ta pati kalnų liga – paslaptinga meilė jiems…

Kalnai privertė patikėti likimu

„Netikiu likimu. Mano pasaulėžiūra tokia, kad atsitiktinumams, sutapimams linkęs nepalikti vietos: aš, kaip asmenybė, prisiimu atsakomybę už savo stiprybę, silpnumą, kaip susikuriu viską, taip ir turiu, tačiau tai, kas įvyko su Tumynais (Laima ir Arūnas Tumynai – marijampoliečiai, 2009 m. žuvę kalnuose. – Aut. past.) bei po to vykę įvykiai, verčia mane abejoti savo nuostata – visgi yra kažkokia nematoma ranka…“ – sako A. Vasiliauskas, mintimis nusikeldamas į jau tuoj dešimtmečiu skaičiuojamą praeitį.

…2007 m. „Laima Tumynienė paklausė, ar nesutikčiau juos (Laimą ir Arūną Tumynus) užvesti į Momblaną, – prisimena A. Vasiliauskas. – Tas kalnas techniškai galbūt nėra labai sudėtingas, tačiau daug kas čia priklauso nuo oro sąlygų ir vadovo. Jei noras neišblės, prieš Momblaną pasiūliau jiems išbandyti kitus, visiškai nesudėtingus maršrutus, mat jie kalnuose buvę tik kaip slidininkai. Taigi su Tumynais kitą vasarą buvome kalnuose prie Zakopanės, žiemą – Tatruose. Taip treniravomės ruošdamiesi Momblanui“.  

Tumynai buvo pasiryžę užkopti į Momblaną 2009 m. vasarą, tačiau A. Vasiliauskas tuomet turėjo asmeninių rūpesčių (tarsi jam iš anksto buvo uždrausta vykti su Tumynais) ir į kalnus ištrūkti negalėjo. Pasiūlė Tumynams kelionę atidėti, tačiau jie nesutiko. „Nepyksi, jei kitą vedlį kviesiu?“ – pasiteiravęs A. Tumynas A. Vasiliausko. „Žinoma, ne“, – atsakęs patyręs alpinistas.

Po pasiektos viršukalnės – tragedija

Su kitais vedliais 2009 m. liepos mėnesį Tumynai visgi išsirengė į kalnus. Į Momblaną tuomet vyko šešių žmonių grupė: marijampolietis verslininkas Juozapas  Zimnickas, Arūnas ir Laima Tumynai, Arūno pusseserė ir du vedliai kauniečiai. Iš Lietuvos į Prancūziją grupė nuvažiavo autobusiuku. „Viskas nuo pat pradžių labai gerai sekėsi, – vėliau pasakojo J. Zimnickas. – Visi buvome labai linksmi, nuvykę ten labai greitai aklimatizavomės.“ Liepos 14 d. jau ruošėsi kopti į Monblaną. Iš Šamoni (ten buvo apsistoję) stotelės traukinuku visi šeši lietuviai buvo perkelti į 2,3 km aukštį, o toliau jau patys kopė. Tądien patys jie pakilo dar 500 metrų aukštyn ir nakvoti liko turistų namelyje. Kitą dieną, liepos 15 –ąją, dėl oro sąlygų nutarė pasilikti stovyklavietėje, o liepos 16 –ąją iš pat ankstyvo ryto ėmė kopti į viršukalnę. Tą pačią dieną pasiekė 4810 metrų kalną ir nusileido iki namelio, buvusio 3,2 km aukštyje. Pernakvoję namelyje liepos 17 d. leidosi į Šamoni. Iki saugios vietos tebuvo likę visai nedaug, kai netikėtai įvyko tai, ko niekas niekada negalės atitaisyti… Reikėjo pereiti ledyno tarpą, vadinamą kuluarą (savotišką „vamzdį“ kalnuose, kurių nuolat tam tikrais periodais krenta akmenys), per kurį keliautojai turėjo eiti grupelėse po tris. Laima ir Arūnas Tumynai bei kaunietis Vytautas Diominas ėjo pirmi, kai netikėtai juos užpuolė akmenų griūtis ir visus tris nusinešė žemyn. „Mačiau tik, kaip Arūnas dingo…“ – dalijosi šiurpia patirtimi J. Zimnickas. Tuo pačiu ledo tarpekliu ėjo ir likusi trijulė, už kokio pusvalandžio pasiekė namelį, tačiau trijų draugų žūtis visam gyvenimui liko baisia žaizda…

…Praėjus mėnesiui po tragedijos, A. Vasiliauskas Tomui Tumynui, žuvusiųjų sūnui, pažadėjo po metų įamžinti tėvų žūties vietą. Tuomet dar nežinojo, jog norint šį pažadą išpildyti ne tik reikės ypač daug pastangų, tačiau ir pripažinti likimo įnoringumą…  

Trauma, likus vos vienam žingsniui iki saugios zonos

2010 m. sausio pradžioje A. Vasiliauskas vėl kalnuose. Bet šįkart čia iš tikrųjų prabyla likimas (vėliau A. Vasiliauskas dar bandys teigti, jog per daug pasitikėjęs savo jėgomis, jog per mažai rodęs pagarbos kalnams, tačiau nenuneigs, jog esama čia ir racionaliai nepaaiškinamų dalykų). Kopdamas į viršų, ėjo jis tokiu pačiu kuluaru, kokiu ėjo ir Tumynai. Buvo likęs vos vienas žingsnis, kurį žengus pavojinga zona būtų likusi už nugaros. Bet… Žingsnis į saugią zoną virto žingsniu į prarają. Beveik 300 metrų žmogus krito akmens ir ledo šlaitu. Po to apie 20 minučių gulėjo kraujo klane, sąmonę tai prarasdamas, tai vėl atgaudamas. Paskui kažkaip prišliaužė prie akmens, atėjo draugas… Kita lietuvių alpinistų grupė pakvietė gelbėtojus, kurie atvykę sraigtasparniu ir įvertinę visą situaciją pirmiausiai pasakė: „Švęsk gimtadienį“, mat išties atrodė tikras stebuklas, kad žmogus išvis liko gyvas. „Pervertinau savo jėgas: man tuomet buvo 55 metai, per daug atsipalaidavau, reikėjo pagarbiau elgtis, todėl ir nubaustas buvau,“ – aiškina A. Vasiliauskas, tačiau jau neneigia nepaaiškinamų sutapimų.

Nelaimės metu lūžo stuburas. Mėnesį praleido ligoninėje, po to mėnesį – sanatorijoje, o toliau pusę metų suėmė griežtai save į rankas, atstatinėdamas kūną, ir jau liepos mėnesį kartu su žuvusių Tumynų sūnumi bei dviem bičiuliais išsirengė į Momblaną pritvirtinti žūties vietoje atminimo lentelės. Kelionė buvo sėkminga. Pritvirtino atminimo lentelę 3,5 km aukštyje (aplink tokių lentelių daugybė), uždegė žvakutes…

Marijampolietė kalnuose liko amžiams

Atminimo lentelė žymi ir marijampolietės alpinistės, gydytojos Giedrės Abraitytės (1964–1997), kurią A. Vasiliauskas pažinojo nedaug, žūties vietą Tian Šanio kalnuose, o naujosiose Marijampolės kapinėse įspūdingas, daug kalbantis paminklas (kalnai, tarpekliai, pragaištinga gelmė ir iš jos kylantis kryžius) saugo jos, prieš 18 metų Tian Šanio kalnuose dingusios, taip pat sirgusios didingąją kalnų liga, atminimą. Deja, čia nėra žuvusios merginos palaikų, nes jos kūnas iki šiol nesurastas (kai buvo minimos Giedrės Abraitytės dingimo metinės, susirinkęs artimieji, draugai, alpinistai žuvusiajai pagarbą atidavė prie jai skirtos kapavietės. Tuomet į tuščią kapą buvo įleista metalinė kapsulė, į kurią sudėti patys brangiausi Giedrei priklausę daiktai, tarp jų – akmenėliai, žemių sauja iš kalnų…). Paminklas, pastatytas praėjus dvejiems metams po merginos dingimo, buvo tėvų, artimųjų, giminių skausmo liudytojas (čia amžino poilsio jau atgulę ir Giedrės tėvai) ir… himnas tai paslaptingai kalnų meilei, kurioje girdimi ir tragiški motyvai…

Po dukters dingimo kalbinta Algimanta Abraitienė, Giedrės mama, tebealsavo gyvu skausmu dėl mylimos dukrelės žūties. Ir taip – iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos.

Giedrė Abraitytė tąkart mamai pažadėjo, jog į kalnus važiuos paskutinį kartą. Tian Šanio kalnų „Pergalės“ viršukalnė tąsyk turėjusi būti paskutinė, kurią ruošėsi įveikti alpinistė. Visą laiką, kai tik Giedrė išvykdavo į kalnus, mama ją apraudodavo, su nerimu laukdavo grįžtančios. „Grįžo iš Kauno po budėjimo (dirbo Kauno klinikose, vaikų reanimacijos skyriuje gydytoja pediatre), – pasakojo A. Abraitienė. – Ir jau išeidama šūktelėjo: „Mamyt, jau autobusas, bėgu!“ Bėgdama pro vartelius, dar pamojavo“. Šis vaizdas mamai stovėdavo akyse visą laiką – skausmo, nevilties akimirkomis, o prisiminimų kaleidoskope – vienas ryškiausių. Giedrė negrįžo iš kalnų. Į „Pergalės“ viršukalnę, kurios aukštis 7200 metrų, Giedrė kopė kartu su alpinistu Alfredu Lukšu. Abu alpinistai amžiams liko tuose kalnuose…

Giedrė, kaip tuomet pasakojo jos mama, visada mėgo keliones, o dar būdama studentė išvyko su turistine grupe į kalnus. Štai tada ir „apsirgo“ vadinamąja kalnų „liga“. Tai lėmė jos įstojimą į alpinistų klubą, atkaklias treniruotes. „Reikia vieną kartą nueiti į kalnus, – sakydavo Giedrė, – ir jau nebegali į juos negrįžti“. Ir tikrai. Vienas kartas, kitas, viena viršukalnė, paskui kita… Vieni kalnai, kiti… Kopė Giedrė į Kaukazo kalnus, Tian Šanio… Aukščiausia jos pasiekta viršukalnė – 6900 metrų. 1997 m. ji pasiryžo įveikti aukščiausią savo gyvenime viršukalnę… Jai buvo 33 metai, kai iš tos aukščiausios savo gyvenime viršukalnės nebegrįžo…

Ketinimas – atsiprašyti kalnų

2010 m. baigėsi A. Vasiliausko rimtas kopimas į kalnus. Nuo 1970 m. kalnuose bent po 2–3 kartus kasmet lankydamasis, žmogus tempą gerokai sulėtino: tiesa, dabar nuvažiuoja į kalnus, pavaikšto kalnų takeliais, o aktyvaus laisvalaikio poreikį realizuoja su kateriu ar jachta po kelias dienas plaukiodamas Mozūrijos ežerais.

Bet… Sapnuoja kalnus, galvoja apie juos, nori vėl kopti…

„Visada reikia išlaikyti pagarbą kalnams, – pakartoja A. Vasiliauskas. – Kai atsipalaiduoji kalnuose, koks bebūtum sportiškas, praktikas, žinių turintis, kokį beturėtum inventorių, vis tik sėkmę lemia kalnai: prisiima tave, įsileidžia ar ne. Jei ne, niekas nepadės. Jei per daug sau leisi, bus bėda. Per mažai būna pagarbos kalnams, todėl ir ištinka nelaimės…“

Trauka kalnams didžiulė. „Viskas ten kitaip, – sako A. Vasiliauskas, – pradedant oru, baigiant santykiais tarp žmonių. Vaizdai, pasitenkinimas, kad įveikei. Buvę tokių situacijų, kai supratau, kokios didelės žmogaus galimybės, netgi neribotos. Atrodo, jau viskas, bet turėdamas protą gali išgyventi. Nori gyventi, rodos, neįmanomą padarai: turiu dar kažkiek nušliaužti, paskui gal kas nors padės. Jei psichologiškai nepasiduosi, tos ribos dar labiau išsiplečia. „Nepajėgiu“ – tokio žodžio negali būti: pajėgiame daug daugiau, nei manome. Žmogui duoti labai dideli resursai, tik patekus į kritinę situaciją jie atsiveria.

…Kai jaunas esi, kalnai pirmiausiai siejasi su romantika, vėliau atsiranda pagarba kalnams, ne tik grožiesi jais, bet ir aiškiai suvoki, jog jų nenugalėsi. Ir tada, kai puoselėji tą pagarbą, jie priima tave. Vėliau supratau, kad kalnai man daug davė. Jei sugebėjau kažką gyvenime pasiekti, tai tik todėl, kad mane kalnai užgrūdino. Didelių pastangų, darbo, ištvermės dėka pavyko įveikti sunkumus. Jei labai sunkiai ką nors darysi – padarysi.

…Žiūriu į debesis, vilku norisi kaukti, kaip į kalnus norisi. Išlikęs noras nuvažiuoti į tą pačią vietą, kur nukritau, ir… atsiprašyti kalnų… Už tai, kad per maža buvo mano pagarbos jiems… “

Laima GRIGAITYTĖ

A. Vasiliausko asmeninio albumo nuotraukose – kelionių po kalnus fragmentai.

lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite