Pagrindinis > Naujienos > Algimantas Sakalauskas: kai į kūrybinius sprendimus pasitelkiamos ir… kelionės laiku

Algimantas Sakalauskas: kai į kūrybinius sprendimus pasitelkiamos ir… kelionės laiku

„Reikia gyventi taip, kad tiek materialusis, tiek dvasinis pradas būtų pusiausvyroje, nes jei tik kuri nors pusė bus pažeista, bus blogai: jei vien materialus pradas vyrauja, žmogus užsidaro  materijoje, apanka nuo materialinės gerovės, jei jis save paskiria vien dvasiniams dalykams, jis nepajėgus pasirūpinti savimi, tampa kitiems našta“, – sako Algimantas SAKALAUSKAS (g. 1958 m.), tautodailininkas, medžio skulptorius, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, Kauno bendrijos valdybos narys, medžio sekcijos pirmininkas, Lietuvos kultūros premijos laureatas, Tautodailės asociacijos narys nuo 1991 metų, asociacijos „Norde Lietuva“ narys nuo 1998 metų, drožybos centro VŠĮ „Prienų drožėjai“ vadovas, kurio šaknys – Vilkaviškio rajonas, Dailučių kaimas. Jis, kaip menininkas, žinomas ne tik Lietuvoje: jo kūrinių – ir stogastulpių, ir kitų medžio darbų – geografija labai plati, siekianti net Japoniją, Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Austriją, Rusiją.

Su A. Sakalausku šįkart vis tik kalbamės ne apie meną, o daugiausiai – apie jo keliones laiku (taip! taip! tai įmanoma!), apskritai apie dvasingumą, tą neregimą, neužčiuopiamą plikais pirštais, tačiau be kurio ir materialus pasaulis tiesiog neegzistuotų. Mat šiam menininkui dėl atsivėrusio dvasingumo, kelionių laiku gautų žinių, rodos, paprasto koplytstulpio paslapties įminimui, savo misijos suvokimo atsisakiusiam svaiginančios karjeros, svarbiausia, kas yra čia: mūsų šalies istorija, mitologija, menas ir… galimybė savo darbais prisidėti prie teigiamos energijos skleidimo.

 „Dvasingumas – kai žmogus vadovaujasi pojūčiais, jaučia, kad jį saugo angelas sargas, kai gyvas šeštasis jausmas, kuris leidžia prisijungti prie subtiliųjų energijų, kurių dėka galime keliauti ne tik erdvėje, bei ir laike, pajusti energetinius ženklus, numatyti pavojus, kad galėtume jų išvengti, ir nuolankiai vykdyti savo misiją Žemėje,“ – sako jis.

Į šį pasaulį – su įgimta „skrynele“, bet…

„Mes visi į šį pasaulį ateiname su skrynele – ją gauname gimdami, – sako A. Sakalauskas. – Ta skrynelė – dalia, jos programa, informacija, kurią atsinešame. Toliau jau –  viskas priklauso nuo mūsų: gebėsime ta programa naudotis, netgi vadovautis ja ar ne.“

 Algimantas savo mintis grindžia senojo baltų tikėjimo išmintimi, kuri remiasi dipoliu: tuo, kas duota, ir tuo, kas įgyta paties pastangomis. Visa tai įkūnija deivė Laima, likimo lėmėja, leidžianti suvokti tai, kas duota, ir tai, ką galime koreguoti, mat likimo pakeisti neįmanoma. Likimas – programa, kurią žmogus gyvendamas turi įvykdyti. Todėl Dalios skrynelėje – pagrindiniai tos programos pamatai.

 „Kito žmogaus negalima keisti, galima tik pačiam keistis, – sako A. Sakalauskas, remdamasis ta pačia baltiškąja išmintimi. – Žmogus visada renkasi mažiausiai iš dviejų galimybių (kairė – dešinė), remiasi dviem punktais: praeitimi – ateitimi.“

 O štai misija – šio gyvenimo tikslas. Vieniems tas aiškumas ateina gan greitai, o kitiems – tik pragyvenus visą gyvenimą. „Jei neklausai, nevykdai tau skirtos misijos, esi paaukojamas – pašalinamas iš šio pasaulio, – įsitikinęs A. Sakalauskas. – Vykdyti savo gyvenimo misiją nėra paprasta: žmogaus išoriniai ir vidiniai konfliktai nuolat kiša koją, todėl žmogus yra pats sau didžiausias priešas.“

„Minčių pagalba ateičiai tiltus tiesiame, – dėsto toliau savo mintis menininkas. –  Svajojantis ir svajones realizuojantis žmogus yra visavertis. Baimė – visa ko stabdis. Jei sau pasakome: „Aš laisvas!“ (pirmiausiai nuo progresą stabdančių baimių), bendraujame tiesiai su svajone, kuri mus tiesiai sujungia su energetiniu lauku, leidžiančiu bet kokią svajonę paversti tikrove.“

Nuo pat gimimo – maištininkas

Algimantas neslepia: nuo pat gimimo jis buvo tikras maištininkas, į viską turėjęs savitą požiūrį. Jo gilus tikėjimas, nuoširdi pagarba mūsų tautos šaknims – tai įsiklausymo į savo sielos gelmes išdava ir jokiu būdu ne išorės jėgų prievartos rezultatas. Dabar jis pats juokauja, kad savo giminėje buvo laikomas kone eretiku: močiutė nė su šluota neprivertusi nei Komunijos priimti, nei apskritai tapti tradiciniu krikščioniu.

„Domėjimasis mūsų tautos istorija man suteikė pasitikėjimą savimi ir išugdė pasididžiavimą, – pastebėjimais prisiminimuose dalijasi A. Sakalauskas. – Juk  mes ne iš pelkių išlindę „pilypai“, o senosios kultūros nešėjai ir sergėtojai.  Mūsų baltiška kalba yra seniausioji, motininė Europos kalba. Išsiaiškinau ženklų prasmes ir suvokiau , kad mūsų tautino paveldo palikimas yra gryno aukso aruodas. Juk  simboliniai geometriniai ženklai, ornamentai – seniausi pasaulyje.  Stogastulpių, koplytstulpių, koplytėlių ir pastatų geometrinės formos –  ištisas mokslas, o ne prietarai ar praeities atgyvena.“

Gyvenimą pakeitė ribinėmis akimirkomis gauta informacija

„Kelias mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, – pasakoja A. Sakalauskas, – elementariai paprastas: kažką bakstelėjai, suklupai, prabudai… Taigi ir man, jei jau grįžtant į labai senus laikus, buvo lemta būnant armijoje patirti artimą ribą tarp gyvenimo ir anapusinio pasaulio, ir per tas kelias sekundes aš gavau pažinimo pradžios tašką. O paskui, po kažkiek laiko, tai pasikartojo, tiesa, ne taip grėsmingai: tuomet priėmiau informaciją, kas yra tie mūsų koplytstulpiai, kas yra Lietuva, kodėl mes čia gyvename, kodėl mums duotas ypatingas likimas – sukauptą per amžius protėvių patirtį nešti per laiko vartus“.

Gauta informacija, kaip sako menininkas, leidžia teigti, jog mums lemta pereiti į naują proto pakopą per virsmą. „Visi apie tai kalbame, – apgailestauja stogastulpių meistras, – bet nežinome, kas tai yra, kas bus ir ką reikia daryti…“

Šis suvokimas, kurį, kaip teigia A.Sakalauskas, gautas išgyvenus ribines akimirkas, balansuojant tarp gyvenimo ir mirties, visiškai pakeitė jo gyvenimą, nurodė kelią, kuriuo jis iki šiol eina.

Ribinės akimirkos

Veržlios jaunystės metais Algimantas aktyviai fotografavo, kultivavo visas įmanomas sporto šakas, netgi skraidė sklandytuvu, šokinėjo iš lėktuvo su parašiutu (prieš armiją buvo atlikęs 5 šuolius, o iš viso jo įskaitoje – 25 šuoliai).

Nejučia pradėjo keliauti ir laiku. Dabar jis sakys: „Noras valdyti situaciją pastatė prieš ribą: sugrįžtu į dausų pasaulį, gaunu pilną informaciją, ką turiu daryti. Taip suvokiu savo misiją.“

Bet apie viską – nuosekliai.

…Buvo 1980 m. Tada Algimantui buvo 20 metų. Vieno šuolio metu (šoko Kazlų Rūdoje, iš 800 m aukščio), norėdamas fotografuoti, iškišo alkūnę kaip tik tuo metu, kai parašiuto kupolas skleidėsi. Pagavęs stiprus oro srautas į vieną „virvę“ susuko kupolą, parašiuto stropas. Algimantas išmetė fotoaparatą, tačiau padėtis nė kiek nepagerėjo. Pirma mintis: ką turiu daryti? Kaip trumpas elektros jungimasis akimirksniu prabėgo visas nugyventas gyvenimas. Iki smulkmenų vaizdais buvo rodoma, ką negero padaręs – daugiausiai mintimis. Ir čia pat – instrukcija, kaip 10 metų laikotarpyje išsivalyti nuo viso to (o išsivalymas labai paprastas: surandi mintyse tą situaciją bei laiką, kada ji buvo, atsiprašai savęs ir to, kam tai buvo adresuota). Taip pat atėjo ir informacija, ką turės daryti, jei vykdys savo misiją. Gavo taip pat informaciją, kaip veikia aplinką stogastulpiai, kodėl jie gyvybiškai reikalingi teigiamiems pokyčiams (jei jų nebus, Žemė pasmerkta išnykimui). Kaip tai padaryti, informacija nebuvo duota. Bet atėjo informacija, ką daryti, kad liktų gyvas. Jei skleis atsarginį – neišgyvens. Vienintelis kelias – užlipti stropomis devynis metrus iki pat viršaus ir rankomis išskleisti į virvę susivijusį kupolą. Dabar Algimantas sako: „Kaip užlėkiau tuos devynis metrus, neatsimenu. Bet rezultatas buvo laimingas: kupolas buvo visiškai prisipildęs oro, likus vos 2–3 metrams iki žemės“. Taigi būsimas tituluotas menininkas jau galėjo sėkmingai prižemėti. Įdomu ir tai, jog paskui už kokių 100 metrų rado ir numestą fotoaparatą…   

Tiesa, kol pats patikėjo ribinių akimirkų išgyvenimais, potyriais, suteikta informacija, praėjo nemažai laiko. O kai galiausiai patikėjo, viskas ir atsivėrė. Pirmiausiai jis ėmė, kaip pats sako, riboti savo, kaip maištininko, dėžutę, ruoštis savo gyvenimo misijai. Ir – lyg stebuklingąja lazdele mostelėjus – atsivėrė energetiniai resursai…

Menas įaustas likimo knygoje

A. Sakalauskas pripažįsta, jog nuo pat ankstyvos vaikystės turėjęs glaudų ryšį su menais. Mat jo senelis klėtyje gamindavęs baldus. „Iš vaikystės išlikę iki sielos gelmių mieli prisiminimai, kai pieva atrodė mišku, o senelio klėtis – paslaptinga stebuklų šalimi, – vėliau rašys savo prisiminimus menininkas, ieškodamas savo, kaip medžio skulptoriaus, ištakų. – Skiedrų kalnai, nebaigtų spintų ir kitų baldų labirintai, o ką jau kalbėti apie kvapus. Tas šviežio medžio kvapas pasklidęs erdvėje lydi iki šiol. Gaila, kad senelio savarankiški baldininkystės mokslai truko neilgai. Jis, vienas pirmųjų Lietuvos savanorių, dviejų sidabrinių kryžių kavalierius, „politiko karjerą“ pratęsė Karagandos ir Stalino praktinėse studijose Sibire. Grįžo nekalbus. Mano užduodami klausimai liko neatsakyti…“

Pirmoji transcendentinė kelionė

…Bemaištaudamas, maksimaliai viską išnaudodamas, Algimantas nuosekliai išbandė įvairius darbus. Žmogus neslepia: darbinėse sistemose esi gniuždomas. Kita tiesa: jei vergauji, nieko neturi, jei esi laisvas – turi viską.   

Tad gan seniai suvokė, jog viskas priklauso nuo paties požiūrio.

Pajungęs didžiulę valią ir išsikėlęs aukštus tikslus, sugebėjo, tarkime, Vilkaviškio fabrike nuo paprasto elektriko iki vyr. energetiko pakilti per rekordiškai trumpą laiką.

Paskui sugrįžo į aviaciją: Pociūnų bandymų stotyje buvo metalo apdirbėjas-technologas. Lyg ir savo vėžėse, bet vis smegenis spaudė misija…

…Prieš Atgimimą, 1987 m. žiemą, – pirmas prisilietimas prie medžio ir nuolankus susitaikymas: teks vykdyti ją, tą savo misiją. Būdamas būdravimo būsenos, patiria pirmąją transcendentinę kelionę. Jis save mato per metrą pakilusį nuo savo kūno, su kūnu jį riša sidabrinė styga. Iškart – didžiulis informacijos pliūpsnis: žmogus – tobulas biorobotas, kuriam vadovauja širdis ir smegenys. Jei šie du dalykai tarpusavy nesutaria iki tam tikros ribos, žmogus save išjungia. Žmogaus galvos sandaros išklotinė jam buvo pateikta matematinėmis formulėmis. Kita informacija – elektronika, mikroschemos – pilnas žmogaus valdymas dieviškosios elektros, turinčios kitokį dažnį, pagalba (jei žmonės sugebėtų prisijungti prie dieviškosios energijos, nebūtų kaip avelės). Taip pat buvo pateikta visa informacija apie tai, kas yra baltiškasis genas, kokią misiją nešame visai Žemei. Mūsų genas, kalba ir vieta jau yra veiksmas, tačiau šiuo metu visi trys komponentai yra atskirti. Mūsų genas yra mažiausiai užterštas, žemės lopinėlis pakankamai švarus, bet atskirtas nuo Aukščiausiojo. Kad tie trys komponentai susijungtų, reikia generatorių. Stogastulpiai, kryžiai ir yra tie generatoriai, nes jie sukryžiuoja neigiamą energiją, ją uždaro. Deja, istorijos skersvėjuose Bažnyčios, caro, sovietmečio draudimai, tokių generatorių naikinimas privedė prie nuosmukio Žemėje, kuris tęsėsi tūkstančius metų. „Buvome tuomet miego būsenos, ir į mūsų laiko bangą buvo įvarytas virusas: atsirado kalbų maišymasis, mutacijos, nelaimės… – sako A. Sakalauskas. – Žemei gresia pavojus išsitrinti. Norint to išvengti, reikia jungtis. Tai žadintojų metas, kai visų mintys juda ta pačia kryptimi. Ir tame bangos pakilime turi žemės, baltiškasis genas ir kalba susijungti.“

Gavo tos transcendentinės kelionės metu ir žinią 30 metų į priekį. Bus mitingai, krizės… Kas 10 metų gyvensime vis ant kitos bangos, po 30 metų bus pereita į kitą pakopą, kuri apsaugos nuo naujų krizių. „Taigi 1987 m. artėjo minėta laiko banga, – sako menininkas, – turėjome prabusti – tuomet ir prasidėjo Atgimimas.“

Darbe papasakojo savo vizijas – iškart buvo iškviestas į saugumą. 1988 m. dalyvavo mitinge – vėl į saugumą: čia jau buvo kelių centimetrų storio byla, kurioje ir „rimta“ informacija, ir nuotraukos – visko tiek, kaip jam tuomet buvo pasakyta, kad be vargo galima būtų išrašyti kelialapį į Sibirą…

Vykdant savo misiją

Pociūnų bandymų stotyje Algimantas tuomet ne tik dirbo: savo malonumui sklandydavo taip pat. „Sklandau, situacija pavojinga“, – pasakoja apie situaciją, lėmusią misijos pildymui A. Sakalauskas. Toliau kalbama vaizdais: reikia išeiti iš tuometinio darbo ir daryti, ką reikia daryti…

Algimantas iš darbo išėjo 1989 m., pradėjo pirmuosius darbus, o jau 1990 m. prasidėjo intensyvus kūrybinis kelias. „Žalgirio parkas“, prie kurio kūrimo prisidėti buvo pasiūlyta ir būsimam tituluotam menininkui, 1993 m. prie Cinkiškių buvo šio judėjimo pradžia.

…Atsirado galimybė – gimė ir parko vizija: kelionės laike metu matė jame ne vieną (buvo kalbėta tik apie vieną savo darbą), o du. Tos būsenos pagautas vizijose matytus darbus su visomis smulkmenomis atspindėjo popieriuje kaip eskizus ir – į Vilnių: komisijos teismui. Komisija abu darbus „palaimino“. Į kūrybinę stovyklą Algimantas vyko su savo komanda, bet be  patirties – vos treti metai, kaip pats dirbo savarankiškai. Stovykloje buvo prastos darbo ir gyvenimo sąlygos, projektas buvo pakibęs ant išnykimo ribos… Po dviejų tokių varganų savaičių Algimantas tapo stovyklos vadovu. O tapęs sugebėjo išlaviruoti, priėjo iki valdžios, ir projektas buvo išgelbėtas.

Po metų – vėl kelionė laiku: „viešnagė“ kitame informacijos lauke – kas laukia pasaulio. Sunaikinama visa ginkluotė, vandenynų išvalymas – tokie žmonijos uždaviniai vardan vieno tikslo – Žemės išsaugojimo. Jie žmonės nesugebės to padaryti, įsikiš jėgos, kurios tai padarys.

Nurodyta buvo ir tolimesnė asmeninė misija – suaktyvinti per stogastulpius teigiamą energiją. Viskas lyg ir aišku, bet kur gauti lėšų dirbtuvėms, angarams? Dabar, žvelgdamas atgal, menininkas gali konstatuoti, jog jei vykdai savo misiją, materialines problemas kažkas iš aukščiau padeda išspręsti: susiklosto visos situacijos taip, kad belieka tik atsiduoti kūrybai.

Gali keliauti laiku ir į ateitį, ir į praeitį

„Kelionės laiku sustiprina paties pamatą“, – įsitikinęs menininkas. Kai būna sudėtingas projektas, (bet nepiktnaudžiaudamas tuo!) Algimantas gali laiko kelionės metu persikelti į ateitį ir pažiūrėti.

1988–1989 m. atsiranda galimybė keliauti laiku ne tik į ateitį, bet ir į tolimą praeitį. Jis pateko į 1240 m. Karaliaučiaus pilį, apsilankė požemiuose, kai buvo sunaikinti prūsai, būtent per tuos požemius vyko pasitraukimas į Gudiją (dab. Baltarusiją) ir į Lietuvą. Kiti prisilietimai prie senosios istorijos kelionių laiku metu – Gardine, Maskvoje… Tokių kelionių metu ne kartą tekę sutikti istorinių asmenybių, kitų tokių pačių keliautojų laiku. Deja, pats jokios įtakos negali niekam daryti, nieko pakeisti negali (istorijos pakeisti negalima), esi tik stebėtojas, kartais – mokinys, mat čia galioja esminis dalykas – kiekvienas turi savo užduotį. O štai ateitį, pasiremdamas kelionių laiku patirtimi, gali keisti, pasirinkti.

Kelionės laiku vyksta pagal programą. Galima jų metu užduoti klausimą, į kurį būtinai ateis atsakymas. Reikia tiksliai suformuluoti užduotį, kurios nori, arba duodama tik tai, ko reikia.

Keliaudamas laiku, kaip teigia Algimantas, esi susaistytas griežtomis instrukcijomis. Šios kelionės, beje, labai pavojingos, nes nuolat turi stebėti, kad neprarastum ryšio su kūnu – tuo sidabriniu siūlu ar styga. Jei prarasi, mažų mažiausia, kas gali atsitikti, kažkas kitas užims tavo kūną. Apie pasekmes tuomet net pagalvoti baisu…

Kaip prasideda kelionė laiku? Iš pradžių jauti nesvarumo būseną. Būdravimas trunka neilgai: staiga tave supurto, ir… žiūri – kūnas guli šone…

Po pirmųjų išėjimų, kaip teigia Algimantas, reikėjo labai daug jėgų sugrįžti į įprastą būseną, mat tokių išgyvenimų metu esi labai pažeidžiamas. Kita vertus, transcendentinių dėsnių, sukauptų per ilgalaikę patirtį, žinojimas taip pat ir saugo.

Kelionės laiku Algimantui leido prisiartinti ir prie senųjų paslapčių atvėrimo. Tų paslapčių, kurių pėdsakai užkoduoti įvairiuose ženkluose. „Atlantų palikuonys esame mes, – sako Algimantas. – Tautiniai ženklai, paremti geometrija, pasiduoda elektros ir matematikos jungčiai. Tokiu būdu esame per laiką perkeliami!“

 Tik faktai

1987 m. – Kauno politechnikume įgyta techniko-technologo kvalifikacija

1990 m. – Prienų drožėjų kūrybinės grupės formavimas

1999 m. balandžio 28 d. – paskirtas dalininkų įsteigtos VšĮ „Prienų drožėjai“ (dabar „Meninė drožyba) vadovu

2000 m. – Lietuvos kultūros premijos laureatas

2005 m. – Lietuvos tautodailininkų meno kūrėjų asociacijos narys

2005 m. – Meno kūrėjo statusas

2007 m. Jotvingių kryžiaus riterių ordino donatorius

2009 m. – apdovanotas Kauno apskrities viršininko garbės ženklu už aktyvią ir reikšmingą kūrybinę veiklą puoselėjant kultūrą Kauno apskrityje ir Kauno apskrities garsinimą šalyje ir užsienyje.

2009 m. – sertifikuotas A kategorijos tradicinių amatų meistru. Sertifikuoti tradiciniai gaminiai (objektai): kryžiai, koplytstulpiai, antkapiniai paminklai, skulptūros, koplytėlės, stogastulpiai bei atestuota neformalaus švietimo mokymo programa „Tradicinio kryžiaus drožyba“

2010 m. – paskirta Kultūros ministerijos Individuali valstybės stipendija už projekto „Prienų ir Birštono krašto kryždirbystė. Sisteminis katalogas“ parengimą.

2010 liepos 6 d. – LR Prezidentė įteikė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.

23-jų tarptautinių ir 14-os respublikinių medžio skulptorių simpoziumų Lietuvoje, Austrijoje, Vokietijoje, Danijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Japonijoje organizatorius ir dalyvis. Darbai eksponuoti Lietuvos ir užsienio parodų salėse bei galerijose kartu su kitais autoriais ( apie 50 parodų) Surengtos 5 autorinės parodos Lietuvoje, 1 Vokietijoje ir 3 Austrijoje.

Memorialinių paminklų, didelių skulptūros darbų sukurta apie 600. Jie pasklidę po Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją, Rusiją, Čekiją, Austriją, Vokietiją, Daniją, Šveicariją, Estiją, Japoniją ir kt. šalis.

Išspausdintų straipsnių autorius: „Šiuolaikinių simpoziumų ir seminarų rengimas Lietuvoje ir Europoje”, Tautodailės metraštis Nr.2, 1998 m., „Kultūrų kryžkelė tarptautinėje medžio drožėjų stovykloje Japonijoje”, Tautodailės metraštis Nr. 4, 2000 m., „Japonija – drožėjų meka iš arti”, Meisteris Nr. 2, Nr. 3, 2000 m.

Katalogo „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ sudarytojas (2006 m.).

Knygos „Medžio dirbiniai sodyboje“ autorius (2007 m.).

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio A. Sakalausko archyvo.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.